Šį kartą, kartu su geriausiais ENO solistais lietuvių tenoras kūrė Alfredo vaidmenį J. Štrauso „Šikšnosparnyje“. Operetėje pasakojama komiška aukštuomenės vakarėlio įkarštyje besirutuliojanti istorija, apie kerštą, viliones ir klaidingas tapatybes. Vakarėliais ir malonumais besimėgaujantis Eizenšteinas sodinamas į kalėjimą, kol jo draugas planuoja keršto planą lėbautojui už praeities pokštus, o tuo pat metu Eizenšteino žmoną vilioja sena meilė – Alfredas. Negana to visi nori pakliūti į Princo Orlovskio vakarėlį! Radikaliu ir avangardiniu braižu garsėjantis režisierius Kristoferis Aldenas veiksmą įkurdina pompastiškoje art deco stiliaus erdvėje (ką, beje, darė ir prancūzų režisierius N. Joëlis Londono Karališkosios operos pastatyme „Kregždutė“), primenančioje šiemet kino teatruose pasirodžiusio filmo „Didysis Getsbis“ atmosferą. Ir čia Edgaro kuriamas Alfredas sulaukė pačių geriausių žodžių už įsimintinai sukurtą vaidmenį.
Plačiau apie šiuos svarbius pasirodymus Anglijos scenose kalbėjomės su pačiu Edgaru Montvidu.
Šie metai Jums išskirtiniai: pagaliau galite daugiau laiko praleisti savo namuose Londone. Koks tai jausmas, kai nereikia vis keliauti, kraustytis, gyventi viešbučių kambariuose?
Jausmas tikrai puikus. Paprastai svečiose šalyse, svetimuose nuomojamuose butuose, viešbučiuose, - toli nuo savo aplinkos ir draugų praleidžiu 80 procentų viso savo laiko. Na, bet tokia jau ši profesija, - juk teatras pas mane neatvažiuos, tai aš turiu keliauti pas jį (šypsosi). Be to, buvimas namuose svarbus ir mano socialiniam gyvenimui.
Na, bet keliauti, pažinti naujus miestus, susipažinti su naujais žmonėmis man labai patinka, tad tame problemos nematau. Svečiuose neužgriūva jokie buitiniai reikalai, kuriuos staiga būtina atlikti... Na, žinot, kaip namuose...
Papasakokite plačiau apie paskutinius du savo darbus Londone, kokie tai projektai? Jūs turite iš tiesų unikalią galimybę per kelis mėnesius sudainuoti didžiausiose Londono scenose. Kuo skiriasi šie du teatrai?
Nuo balandžio mėnesio dirbu Londone: vasarą dainavau Karališkojoje operoje, Dž. Pučino „Kregždutėje“, na o dabar – praktiškai už kampo – Anglijos Nacionalinėje operoje, J. Štrauso „Šikšnosparnyje“. Tai – du pagrindiniai operos teatrai ne tik Anglijoje, bet ir vieni didžiausių pasaulyje, čia suvažiuoja tikri savo profesijos profesionalai! Pradedant nuo perukų meistrų, aprengėjų, baigiant kostiumų dailininkais, režisieriais, dainininkais, - visi jie yra aukščiausios prabos menininkai, tad dirbti tokioje aplinkoje yra tikra prabanga!
Dainuodamas Karališkojoje operoje iš tikrųjų jautiesi esąs operos pasaulio centre. Čia, koridoriuje gali tiesiog netyčia atsitrenkti į legendinę asmenybę ir net ne tik operos... Būna, jog kartu su tavimi liftu važiuoja ir Holivudo žvaigždė, o jau net nekalbu apie operos įžymybes. Su viena iš jų man pačiam teko susidurti ir scenoje, operoje „Kregždutė“. Tai buvo sopranas – Angela Gheorghiu!
Na o Anglijos Nacionalinė opera yra West End’o centras. Čia vyrauja senoji teatro dvasia. Coliseum teatras, kuriame įsikūrusi Anglų Nacionalinė opera – nepaprastai didelis ir prabangus, pastatytas Viktorijos laikais (1906). Kuomet vakare po spektaklio einu namo St. Martins lane gatve, visi teatrai aplink mirga afišomis: šįvakar čia vaidino Judi Dench, Cate Blanchet... O aš dainavau jų kaimynystėje... Tikrai, apima nerealus jausmas, tokį pajusti galima, matyt, tik Londone!
Ką tik įvykusi „Šikšnosparnio“ premjera tikriausiai šokiruos ne vieną operos puritoną? Anglų spauda mirga antraštėmis apie šampane paskendusį XX a ketvirtąjį dešimtmetį, į kurį buvo perkeltas spektaklio veiksmas, Z. Froido darbų įtaką (veiksmas vyksta Vienoje) – fantaziją, sapnus - dekadansą, aistras. Jums scenoje tenka net apsinuoginti. Kaip pats apibūdintumėte šią interpretaciją?
Manau, jog opera jau senokai nustojo ką nors šokiruoti. Jau seniai dingo solistai, scenoje stovintys lyg baldai ir dainuodami daugių daugiausiai pakeliantys dešinę ranką! Opera iš tiesų labai stipriai konkuruoja su dramos teatru. Jau pripratau, jog scenoje dažnai tenka apsinuoginti ar daryti dalykus, kokių solistai prieš kokius divdešimt metų net nesapnavo! Režisieriai ateina su savo idėjomis, o mūsų uždaviniu tampa padėti jiems jas įgyvendinti. Ir aš visa širdimi padėsiu režisieriui, jei jausiu, kad jis (ar ji) tiksliai žino, ko nori, - turi savo viziją.
Neįkainojama patirtimi tapo darbas su seru Davidu McVicaru Škotu Nacionalinėje operoje, I. Stravinskio “Palaidūno progrese”, na o dabar – „Šikšnosparnyje“ su amerikiečių režisieriumi Christopheriu Aldenu, kurio spektakliai garsėja savo siurrealistiniu braižu.
Na, o dėl spaudos... Čia ji labai specifinė, - kritikai Londone yra išlepinti, o kartais vadovaujasi stereotipais... Tokiais atvejais aš prisimenu labai gerą patarlę: šunys loja, o karavanas eina! Seniai išmokau nebereaguoti į blogą kritiką, o gavęs gerą – šypteliu!
ENO labai daug kalba apie jaunojo žiūrovo pritraukimą į operą, šio teatro populiarinimą. Ką Jūs pats galvojate apie šiuolaikines kūrinių interpretacijas, modernių spektaklių ryšį su žiūrovu?
Taip, ENO pristatė schemą, kurioje jaunam žiūrovui siūloma įsigyti gana pigių bilietų į spektaklį, prieš kurį jis būtų supažindinamas su operos interpretacija, pamatytų užkulisius, o po pasirodymo jis gali išgerti taurę vyno su atlikėjais.
Manau, jog dažnai patys žmonės yra linkę atmesti operą kaip aukštesnei socialinei klasei skirtą prabangą. Visa tai netiesa!
Mano patarimas būtų toks: pasidovanokite sau šventę, praleiskite turiningą ir, svarbiausia, kokybišką vakarą. To tikrai niekuomet negausite žiūrėdami kvailas televizijos laidas.
Šiais laikais operos solistui nebepakanka būti vien geru muziku, vis dažniau tenka būti ir puikiu aktoriumi. Aktorine prasme, detalumu ir gelme Jūsų du paskutinieji darbai Londone prilygsta kino aktoriaus darbui. Kaip Jūs ruošėte šiuos du skirtingus vaidmenis? Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
Na, nežinau kaip dėl to kino aktoriaus, - niekad nesu vaidinęs kine, bet ačiū už komplimentą!
Aš nuolat sakau, kad visa mane supanti aplinka yra mano įkvėpimas. Jo semiuosi skaitydamas knygą, žiūrėdamas filmą, lankydamas parodas ar tiesiog bendraudamas su labai įdomiais žomonėmis. Be to, manau, jog itin svarbi yra artistinė intuicija ir lankstumas. Aš darau „namų darbus“: vėl ir vėl stengiuosi galvoje kurti savo personažą, tarsi matyti jį iš šalies. Nebijau eksperimentuoti, siūlau režisieriams savio idėjas... Tačiau tikriausiai svarbiausia yra mano didžiulė meilė savo profesijai, - aš tiesiog kaifuoju būdamas scenoje! Prisipažinsiu - šia prasme esu narcizas!
ROH „Kregždutėje“ dirbote su garsiąja A. Gheorghiu. Ar sunku dirbti kartu su solistais, kurie savotiškai jau yra tapę legendomis?
Na, su didelėmis žvaigždėmis nėra labia lengva, kartais jos įnoringos, mano viską žinančios, tačiau visokių yra... Štai P. Domingo – aukščiausios klasės profesionalas, puikus aktorius, gilus...
Angela man paliko jautrios, pažeidžiamos moters įspūdį. Tuo metu ji išgyveno skyrybų procesą su savo vyru, tenoru Roberto Alagna. Nuolat esant po padidinamuoju stiklu – nėra lengva, o ant kulnų jau lipa ir kiti, jauni, puikūs solistai... Išlikti Olimpo viršūnėje tikrai sunku. Galų gale visi juk esame žmonės, tokie patys, kaip ir kiti, na, gal tik mokantys geriau dainuoti.
Atrodytų, jog dabar – Jūsų metas. Dainuojate puikiose pasaulio scenose... Ar Edgaras Montvidas dar turi kokių nors neįgyvendintų svajonių?
Mano specialybė mane būtent tuo ir žavi, jog nuolat priverčia mokytis naujų vaidmenų, tobulėti. Yra partijų, kurias jau sudainavau, o yra tokių, kurioms aš dar turiu suaugti... Mano kalendoriuje manęs laukia labai daug įdomių kelionių, susitikimų, naujų vaidmenų. Mėgaujuosi gyvenimu su visais jo išbandymais ir dovanomis! Su nekantrumu laukiu, kokių naujų siurprizų jis man dar mestels!
