Solinio pasirodymo premjera turėjo įvykti praėjusį gruodį, tačiau menininkė patyrė traumą ir dėl itin apkrauto jos darbų grafiko buvo atidėta pusmečiui. Pirmieji performansą 2015 metais išvydo belgai ir niujorkiečiai.
Pasakojama tikra istorija, esą vienas Vilniaus dailės akademijos vadovų, pamanęs, kad menininkė iš tiesų ketina ginti mokslinį darbą, akademijoje jai skyrė auditoriją, kurioje ir vyksta tokie gynimai.
Ne, vis dėlto tai buvo pats tikriausias performansas. Ir toks, kokių Lietuvoje sukuriama itin retai. Sakytum, Niujorkui pakako tik parodyti liežuvį, ir I. Misevičiūtės nuopelnu scenos veidrodyje išvydome neprilygstamą Didžiojo obuolio meninės kultūros, brandos atspindį.
Gal koks nors bambeklis dabar piktinasi „Menų spaustuvėje“ išvydęs seilėmis grindis taškančią moterį, matęs vulgarių gestų, Onanio judesių. Gal iki šiol burba, kad lietuvė su publika bendravo tik anglų kalba. Tačiau šios detalės tokios menkos ir periferinės prieš visą I. Misevičiūtės meninį sumanymą - gerai apmąstytą, subtilų, spalvingą.
„Liežuvio doktorato“ žiūrovai ant kėdžių atlošų rado tris lapus su „daktarine disertacija“, kurios turinys labiau priminė originalų poetinį tekstą, o ne mokslinį darbą. Lietuvės performansas suskilo į aštuonis nevienodos trukmės epizodus, perskiriamus aklinos tamsos akimirkų. Menininkė imitavo trūkčiojančio bestuburio organizmo judesius, per trečiąją dalį atskleidė teorinių žinių, koks unikalus organas besąs liežuvis. Nestokodama humoristinių įžvalgų aktorė-disertacijos autorė gretino jį su aštuonkoju, vadino žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio tarpininku.
Lyg atitoldama nuo savo kūno, išnirdama iš žmogiškojo apvalkalo, menininkė sugebėjo pasiversti keistomis, tačiau itin mielomis būtybėmis. Kiekvienas aktorės judesys pasižymėjo subtilumu, taupumu, buvo labai tiksliai apibrėžtas. Skambant tuvių gerklinio dainavimo motyvams, I. Misevičiūtė lyg Rytų šamanė prieš žiūrovų akis kūrė naujus pasaulius, neregėtas civilizacijas ir jų gyventojus. Sugestyvusis, teatrinis „čia ir dabar“ nutolo, visi savo noru patekome į mitinę, fantasmagorišką erdvę. Keistos vietovės įspūdį kūrė ir liulantys silikoniniai objektai, primenantys padaro uodegą, dušo galvutę ar telefono ragelį, ir itin apdairiai atrinkta muzika.
Skirtingos ritmikos kompozicijos atskleidė I. Misevčiūtės įkūnijamų būtybių charakteringus bruožus. Nevalia nepaminėti ir performanso šviesų, spalvų plastikos. Kartais jų mirgėjime aktorės figūra virsdavo bekūniu, pažeme plazdenančiu šešėliu, siela. Tai didžiulis šviesų režisieriaus Eugenijaus Sabaliausko ir jam talkinusių kolegų nuopelnas. Ne veltui pasibaigus scenos vyksmui ir pasigirdus pirmiesiems aplodismentams, I. Misevičiūtė dėkodama tiesė rankas režisierių pulto link.
