Choreografas Aurelijus Liškauskas užsibrėžė nepaisyti jokių tabu, atkurdamas visoje šalyje gandais apipintos elitinių prostitučių armijos, vadintos „16-ąja divizija“, gyvenimą – turtingą jo fasado blizgesį ir dažnai kruviną vidų. Tačiau prisipažįsta iki šiol svarstantis, ar publika jau pasirengusi tokiam atviram kūriniui.
„Pamatę spektaklį žmonės reaguoja dvejopai, yra tokių, kuriems jis nepriimtinas, o kitus sukrečia teigiama prasme. Gavau ne vieną padėką už tai, kad sugebėjome šokio kalba užčiuopti baisios istorijos autentiką“, – pasakojo A. Liškauskas.
Anot choreografo, jis pastebėjo, kad itin atvirą, kai kuriomis scenomis net šokiruojantį spektaklį geriausiai vertina žmonės, kurie patys gyvenime susiduria su jo negražiomis grimasomis – gydytojai, žurnalistai, policininkai ir t.t.
Sovietiniais metais Klaipėda garsėjo išskirtinio grožio elitinėmis prostitutėmis. Perkamų merginų armijos, vadintos „16-ąja divizija“, verslą steigė ir kontroliavo valstybės saugumo komitetas (KGB) ir tuometė milicija. Nelegaliai įteisinta struktūra, iš kurios naudos turėjo ne tik merginos, bet ir valstybė, esą taip pat kovojo su socializmo priešais. Klaipėdos prostitutės aptarnavo (kartu ir sekė) užsienio šalių jūreivius. Tačiau nereta svajojo už tokio kliento ištekėti ir išvykti gyventi svetur.
„Dar tada, kai buvau paauglys ir gyvenau Ukmergėje, jau buvau girdėjęs gandų apie diviziją. Nelabai žinojau, kas tai yra, tik tiek, kad ten gražios, paprastiems mirtingiesiems neprieinamos moterys. Kas tai yra iš tiesų, sužinojau tik atvykęs į Klaipėdą, – choreografo teigimu romantiški pasakojimai apie divizijos moteris iš teisų slepia tamsią, brutalią istoriją. – Iš tiesų tai buvo gražios moterys. Pasakojama, kad atplaukus laivams iš užsienio, jos gatvėje pasirodydavo kaskart puošniau apsirengusios. Kita vertus, šios moterys žinojo daugiau nei eiliniai žmonės, o tai dažnai lemdavo, kad jas nutildydavo – nužudydavo“.
„Sunku tą laikotarpį ir divizijos fenomeną paaiškinti ne uosto gyventojams, tiems, kas nepatyrė tos epochos, – žodžius rinko choreografas. – Klaipėdiečiai gyveno kiek kitaip nei žmonės žemyninėje Lietuvoje, jie ir matė daugiau, ir žinojo daugiau. Šalia buvo jūra, horizontas. Net jei eilinis žmogus negalėjo naktį laisvai prie tos jūros prieiti – jis žinojo, kad ji šalia, o už jos kitoks, laisvas pasaulis. Paprastas to kitoniškumo pavyzdys, jūreivis gatvėje – visai kitokiais rūbais – tai tas pats, kaip sutikti ateivį“.
Divizijos moterys gyveno ant šių dviejų pasaulių ribos, iš arčiau nei kiti matė laisvę. „Bet jos gyveno pavojingai – kur santykiai su valdžia, žiniomis, galia – ten ir nešvarūs reikalai: narkotikai, smurtas. Stengiausi nenutylėti nieko – sudėti viską į spektaklį“, – pasakojo A. Liškauskas.
Jis taip pat užsiminė, kad statydamas „Diviziją“ stengėsi būti atviras, nepoetinti tikrovės. Anot A. Liškausko, kuriant spektaklį tiek jam pačiam, tiek trupei teko perlipti ne vieną slenkstį: „Kai kurie nustebino drąsa. Pavyzdžiui, merginos scenoje bučiuojasi, tai buvo „lubos“. Mano paties? Aktoriai kiša rankas į apatinius – tai nėra malonu. Kita vertus tai – vaidmuo ir tokia jo tiesa“.
„Tikiu „Divizijos“ idėja, ji gali šokiruoti, bet tokia yra autentiška istorija. Šis spektaklis prilygsta kinui, holivudiniam kinui, bet jis atspindi mūsų miesto gyvenimo etapą. Nemoralizuojame, stengėmės scenoje atkurti laikmetį“, – pasakojo A. Liškauskas.
Spektaklio veiksmas vyksta XX a. septintojo-aštuntojo dešimtmečių Klaipėdoje ir Kijeve. Nors šokio spektaklis „Divizija“ paremtas A. Daugėlos romane aprašomais faktais ir įvykių liudininkų prisiminimais, jis anaiptol nėra tik įvykių, susijusių su „16-ąją divizija“, iliustracija.
Greta prostitucijos spektaklyje ryškios ir kitos linijos – tuomečio jaunimo, sunkiai randančio sau laisvalaikio užsiėmimą ir lengvai įsiveliančio į nusikalstamą veiklą, gyvenimas, KGB veikla Lietuvoje, tautiškumo paieškos, prieštaringomis aplinkybėmis gimę vyro ir moters jausmai.
