„Viskas buvo sunku“ - taip apie savo karjeros pradžią užsienyje pasakoja solistė Viktorija Kaminskaitė. Vilnius City Opera, tęsdami savo tradicijas, pristato dar vieną aukso vertą talentą iš Lietuvos, jau daugiau nei dešimt metų kuriantį ir gyvenantį Vokietijoje, - solistę V. Kaminskaitę.
Viktorija Kaminskaitė
© Organizatorių archyvas

Leipcigo operoje daugelį pagrindinių soprano vaidmenų atliekančią ir labai vertinamą dainininkę Lietuvos žiūrovai turės progos išgirsti pirmą kartą. Ji pasirodys naujojoje bohemiečių premjeroje, pagal V. A. Mocarto operą „Visos jos tokios“, Vilniaus kongresų rūmuose, gegužės 8-12 dienomis.

Itin sudėtingą Fiordilidži vaidmenį solistė yra atlikusi net keliuose pastatymuose Europoje, tame tarpe legendinio vokiečių režisieriaus P.Konwitschny pastatyme Leipcige. Aktyviame repeticijų tvarkaraščio fone, trumpai pakalbėjome su soliste apie jos praėjusius, esančius ir būsimus planus.

- Beveik nieko apie Jus Lietuvoje dar nežinome, tad pradėkime nuo pradžių: iš kur esate kilusi, ką veikėte iki solistės karjeros?

- Esu gimusi Vilniuje, mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, choro dirigavimo specialybės. Grojau pianinu, dainavau choruose ir po to stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur baigiau choro dirigavimą pas Povilą Gilį. Per Erasmus programą, dar kaip dirigentė, išvažiavau į Leipcigą ir jau būdama ten įstojau į dainavimo specialybę.

- Kada ir kaip pradėjote domėtis muzika? Kur mokėtės?

- Muzika pradėjau domėtis, kai man buvo 4 metai (juokiasi). Na, o šiaip tai mama visada galvojo, kad muzikavimas skatina vystymąsi. Ji manė, jog kai žmogus groja instrumentu yra pasiekiamas geresnis išsivystymo lygis. Aš buvau toks vaikas nuo pat vaikystės: kai man buvo dveji metai, aš jau pradėjau labai intensyviai piešti, visada šokau ir dainavau.

Be meno tiesiog negalėjau. Būdama ketverių aš jau laimėjau kažkokį piešinių konkursą ir tada krikšto mama tiesiog pamatė skelbimą laikraštyje, kad Čiurlionio menų gimnazija ieško gabių vaikų atrankai. Ir taip, praktiškai per klaidą, mane ten nuvežė tėvai.

- Kaip atsidūrėte užsienyje?

- Į užsienį aš patekau per Erasmus programą 2000 - aisiais metais, į Leipcigą, choro dirigavimo studijas. Kai aš išvažiavau iš Lietuvos, Muzikos ir teatro akademijoje man buvo likęs pusmetis iki magistro studijų pabaigos, taigi nuvažiavusi tenai pradėjau ieškotis darbo. Dar Lietuvoje dainavau chore „Jauna muzika“ ir kituose kolektyvuose, taigi pagalvojau, kad dainavimas galėtų būti kita mano galimybė, nes savęs, kaip dirigentės, aš nemačiau. Na, ir 2001–aisiais metais Leipcige įstojau jau į dainavimo specialybę.

- Kas buvo sunkiausia pradžioje, bandant įsitraukti į operos pasaulį užsienyje?

- Viskas buvo sunku. Aš nemačiau savęs, kaip dainininkės, gal ir dabar savęs netraktuoju, kaip dainininkės. Tai man galbūt ir yra sunkiausia: mano mokslas, savęs lavinimas, kaip dirigentės, manęs neapleido. Aš save vadinu daugiau muzikante, nei dainininke. Ir tai nėra lengva.

- Kiekvienas turime savo „varikliuką“, kuris padeda išgyventi ir perlipti sunkiausius momentus, kas yra jūsiškis?

- Muzika. Tai yra pasaulis, kuriame aš jaučiuosi, kaip žuvis vandenyje. Ir net esant eilinei kasdienybei, prastai nuotaikai ar problemoms, kurios tuo metu yra neišsprendžiamos, - aš arba pati sėduosi prie instrumento kažką groti, arba klausausi įvairiausios muzikos, kuri mane nuneša į kitą pasaulį ir aš atgaunu save, nusiraminu.

- Kur teko dirbti užsienyje, kur „bazuojatės“ šiandien?

- Šiuo metu, jau penktus metus, dirbu Leipcigo teatre. O esu dirbusi labai daugelyje vietų ir teatrų. Trejus metus dirbau Berlyne, po to esu įšokusi į kelis kitus teatrus: Kaselyje, buvau nuvykusi į Mauricijaus salą, praeitais metais buvau Izraelyje.

Kiek kartų per metus būna gastrolių neskaičiuoju, nes tai yra atsitiktinumo dalykas, kadangi aš dirbu etatinį darbą teatre ir turint 10 rolių, nėra tiek daug galimybių judėti. Tikiuosi, jog tai pasikeis.

- Koks yra Jūsų žvilgsnis į šiandieninį Lietuvos operos pasaulį?

- Jis man yra pakankamai svetimas. Aš čia negyvenu jau 13 metų ir esu praradusi bet kokį ryšį ir ypatingai su operos teatru. Man grįžus yra atsitiktiniai spektakliai, kuriuos aš pamatau. Galbūt aš jau turiu visai kitokią akį ir ausį šitiems dalykams, nes vertinu viską per savo patirtį, kurią aš įgijau užsienyje, dėl to negaliu pasakyti, kas yra kaip...

- Kokie pirmieji įspūdžiai iš darbo su bohemiečiais?

- Kalbant apie bohemiečius, tai aš galvojau jog tai bus kažkoks visiškai kitoks darbas nei užsienyje. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad čia visi labai malonūs ir labai draugiški, vienas kitam padeda. To užsienyje nėra. Šiaip viskas vyksta taip, kaip ir Vakarų pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad maestro Gintaras Rinkevičius yra beveik kiekvienoje repeticijoje, kas užsienyje, deja, nėra įprasta. Man tai labai patinka ir tai, jog yra skiriamas dėmesys į gerą muzikinį atlikimą, ką aš labai labai vertinu. O kalbant apie režisūrinį darbą, - jis yra labai intensyvus, kaip ir užsienyje. Tai nėra svetima ir aš jaučiuosi gerai.

- Papasakokite trumpai apie Leipcigo operą, kurioje dirbate.

- Leipcigo opera yra labai žinomas pasaulyje, nes jame groja vienas geriausių ir žymiausių pasaulio orkestrų - Gewandhauus‘o orkestras. Teatrui yra labai didelė garbė dirbti su šiuo orkestru. Dėl to muzikinis, instrumentinis lygys yra labai aukštas. Teatre mes turime tris pastovius dirigentus, labai aukšto rango dirigentus, tačiau jie itin retai būna teatre, nes yra daug kur kviečiami ir daug keliauja. Dirigentai dažniausiai atvyksta į spektaklius arba kelios dienos iki jo. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad repetuodami Vilniuje “Visos jos tokios” mes turime dirigentą čia visą laiką.

- Kokia yra Jūsų didžiausia svajonė?

-Tai tikriausiai yra sudėtingiausias klausimas. Aš nuolat judu, dėl to nėra galutinio tikslo. Aš neturiu svajonės... Mano svajonė yra niekada nenustoti, niekada nenutraukti tos tėkmės: žinojimo, žiūrėjimo, ėjimo į priekį. Arba, jeigu taip atsitinka, kad aš nusileidžiu žemyn, noriu vėl iš ten išeiti, vėl susitikti tinkamus žmones, kurie stumteltų mane kita kryptimi. Būtent tokia nenutrūkstanti tiekmė yra mano svajonė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Top naujienos

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (428)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (192)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (26)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (258)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (2)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...

Naujos kartos automobiliai gali tapti išsigelbėjimu ieškantiems būsto nuomai

Savavaldis transportas – jau realybė. Taksi be vairuotojų važinėja po Pitsburgą, San Franciską...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (15)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Žvilgsnis iš arti: Malaizijos milijardieriaus paveldėtoja dalinasi ištaigingo gyvenimo akimirkomis (1)

Paprasti mirtingieji dažnai ieško progų žvilgtelėti į turtingų ir žinomų gyvenimus. Kadangi...