Nauja O. Koršunovo komedija „Tartiufas“ – apie mulkinamą visuomenę

 (1)
Vasario 4 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) įvyks pirmoji 2017 metų premjera – Molière‘o „Tartiufas“. LNDT Didžiojoje salėje seniai buvo pristatyta komedija, tačiau kalbėdamas apie „Tartiufą“ režisierius Oskaras Koršunovas mini ne vien komiškus aspektus. Spektaklis, anot jo, bus apie mulkinimų ištroškusią visuomenę, manipuliacijas Europoje ir dvigubą moralę.
Arūnas Sakalauskas ir Toma Vaškevičiūtė
© T. Ivanausko nuotr.

Skandalai pjesę lydėjo nuo pat pradžių

„Molière‘o komedija „Tartiufas“ ypatingas įvykis teatro istorijoje, sukėlęs tarptautinį skandalą ir net politinę krizę tuometinėje Europoje. Šventeivos apsimetėlio istorija labai nepatiko Vatikanui, bet pjesės finale triumfuojantis monarchinis absoliutizmas buvo labai mielas Liudvikui XIV. Tarp Prancūzijos ir Vatikano kilo rimta įtampa, buvo pareikalauta Moljerą išduoti inkvizicijai, o spektaklį nedelsiat uždrausti. Tuomet Liudvikas apgynė savo rūmų menininką. Tiesa, spektaklis buvo nuimtas, bet vėliau kilus naujiems konfliktams, vėl atstatytas. Nesutarimai kilo ir karaliaus šeimoje. Pamaldi karaliaus motina per premjerą išėjo iš salės, taigi pačiam karaliui ši komedija, matyt, nebuvo pati linksmiausia.

Ar įmanoma tokia reakcija dabartiniame tariamai demokratiškame ir sekuliariame pasaulyje? Dar visai neseniai atrodė, kad bent jau Europoje, nebeįmanoma. Tuomet garsi Prancūzijos režisierė Ariana Mnuškina „Tartiufo“ veiksmą perkėlė į Artimuosius Rytus, musulmoniškos diktatūros terpę. Bet ar ji šiandien atsisakytų prancūziškos aplinkos, kaip pernelyg liberalios dirvos „Tartiufui“, kai galimai rinkimuose laimės Marine Le Pen?

Oskaras Koršunovas
Oskaras Koršunovas
© T. Ivanausko nuotr.

Kas galėjo pagalvoti, kad Lenkijoje po 90-ųjų metų vėl prasidės cenzūra? Ir ar tikrai Lenkijoje arba Rusijoje aštriai pastatytas „Tartiufas“ būtų priimtas lyg niekur nieko? O Lietuvoje? Man atrodo, kad Lietuvoje dar niekada nebuvo taip neaišku, ko gali tikėtis, kaip dabar... Užtenka prisiminti nesenus įvykius, kai konservatoriai priešrinkiminio populistinio šėlo apimti bandė uždrausti Romeo Castellucci spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, – svarsto „Tartiufo“ režisierius.

Kas yra šiuolaikiniai tartiufai?

Pasak O. Koršunovo, tartiufizmas – tai dešiniojo radikalaus populizmo hidra, kelianti galvą visoje Europoje. Hidra, nieko bendro neturinti su tikėjimu ir žmogiškomis vertybėmis, bet gerai įvaldžiusi propagandinę retoriką, grįstą nepajudinamomis vertybėmis: Dievu, tėvyne, šeima, tauta.

„Orbanai, kaczyńskiai, farage‘ai, hoferiai – tai šių dienų Tartiufo apaštalai. Na, o kur dar smulkmės, šių dienų „herojai“ – tobuli prisitaikėliai, karjeristai ir ištvirkėliai. Siekdami savo tikslų šie personažai nesibaido jokių priemonių. Jie puikūs viešųjų ryšių specialistai, gerai suprantantys, kad nėra geresnio įrankio nei moralė mulkinti lengvatikius. Jie visada išpažįsta aktualiąją religiją: Molière‘o laikais buvo sulindę į bažnyčią, tarybiniais laikais – į partiją, dabar jie – bankuose, politikoje. Didžiausiomis tartiufiško populizmo žvaigždėmis būtų galima vadinti Putiną ir Trumpą“, – XVII amžiuje prancūzų dramaturgo Molière‘o sukurtos pjesės aktualumą šiais laikais aiškina režisierius O. Koršunovas.

Visuomenė trokšta būti apkvailinta?

Nors pagrindinis spektaklio veikėjas yra gudrus apgavikas ir manipuliatorius Tartiufas, O. Koršunovas sako, kad ne mažiau svarbus yra ir Tartiufo mulkinamas lengvatikis Orgonas, atspindintis šiandieninę visuomenę.

„Pagrindinis Orgono bruožas – nepaisymas to, kas yra akivaizdu. Keista, bet ši savybė liaudžiai buvo būdinga visais laikais. Matome, kad nuo Molière‘o laikų niekas nepasikeitė. Tarsi lengvatikystė būtų patogiausias egzistencijos būdas. Bet yra ir juodoji Orgono pusė – patikėdamas Tartiufu jis tampa pavojingas. Spręsti, kas yra gerai, o kas blogai, jis palieka Tartiufui, o pats apsiima vykdytojo, didžiojo inkvizitoriaus rolę. Orgonas iš principo nepakenčia laisvės, ji jam nesaugi. Lengvatikiu vaizduojamas Orgonas iš tikrųjų geidžia diktatūros, todėl jam yra būtinas Tartiufas. Ši apgaviko ir tautos transakcija ir yra pats baisiausias dalykas. Orgonas nėra toks naivus, kaip atrodo. Ir Europa nėra tokia bedantė ir pavargusi, kaip daugelis galvoja. Ji visuomet buvo ir yra pilna pavojų: karų, neapykantos, fanatizmo, prievartos, ir visuomet pasiruošusi inkvizicijai ar dar baisiau – Linčo teismams. Užtenka paskaityti komentarus naujienų portaluose, kad įsitikintum, koks didžiulis atpildo trokštančiųjų choras“, – sako „Tartiufo“ režisierius.

Aktorius turi būti aštrus publicistas

Spektaklyje vaidina gausi talentingų Lietuvos aktorių komanda: Nelė Savičenko, Eglė Mikulionytė, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Rasa Samuolytė, Vitalija Mockevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Agnieška Ravdo, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika ir kiti. Kol kas neatskleidžiama, kas vaidins Tartiufą, gali būti, kad šį vaidmenį pakaitomis atliks net du virtuoziški, bet seniai Didžiosiose scenose matyti aktoriai.

Stiprių aktorių komandą surinkęs režisierius sako, kad šis veikalas reikalauja ypatingos aktorinės meistrystės, kuriai dėmesio šiuolaikiniuose spektakliuose skiriama vis mažiau: „Molière‘o dramaturgijos struktūra ypatinga. Ji reikalauja visai kitokios aktorinės raiškos. Čia aktorius turi kurti net ne charakterį, o veikiau reiškinį, visuomenėje įsisenėjusios ligos diagnozę. Galima pastebėti, kad kai kurie Molière‘o pjesių pavadinimai skamba kaip diagnozės – „Tariamas ligonis“, „Šykštuolis“. O Donžuanas, Tartiufas jau tapę bendriniais žodžiais, apibūdinančiais tam tikras ydas. Kalbant apie Tartiufą, tai – ne tik veidmainis, tai visų veidmainių kaukė, besiskverbianti tiek į išorės grimasas, tiek į vidų, į pačią prigimtį: seksualumą, gobšumą. Todėl aktoriams šiame pastatyme keliamos visai kitokios užduotys nei vaidinant kitų dramaturgų pjeses. Molière‘o aktorius turi būti ne tik komediantas, virtuozas, bet kartu ir visuomenės kritikas, aštrus publicistas, rašantis ne plunksna, o kūno judesiu ir mimika.“

Galimybė atsiskleisti aktorių meistrystei

„Prancūzijoje iki šiol beveik nėra režisūros, šį vaidmenį atlieka aktoriai. Man teko statyti spektaklį garsiajame Molière‘o teatre Comédie-Française. Ten susidūriau su prancūziškąja aktorystės mokykla. Ji labai skiriasi nuo lietuviškos, pradedant tuo, kad aktoriai ateina ne tik išmokę tekstą, bet jį išanalizavę, susidėlioję visus akcentus. Kalba, tekstas yra jų arkliukai. O Lietuvoje aktoriai gerai vaidina iki teksto, tarp teksto, po teksto, tik ne su tekstu.

Dar viena iš priežasčių pasirinkti Molière‘ą yra gilinimasis į aktorystės meną. Kaip apie muzikantų meistrystę negalima diskutuoti, kol jei jie neatlieka esminių klasikinių kūrinių, taip ir aktorių meistriškumas atsiskleidžia, tik kai jie suvaidina spektakliuose pagal Molière‘ą, Shakespeare‘ą, Čechovą. Šiame spektaklyje sutelkti geriausi aktoriai, pajėgūs susitvarkyti su Molière‘o iššūkiais.
Pastaruoju metu teatre jaučiama tendencija atmesti aktorinį meistriškumą, mimezė tapo tam tikru keiksmažodžiu, o performatyvumas – bene didžiausia dorybe teatre. Vienu balsu apie tai gieda ir kritikai, visiškai neanalizuodami aktorių vaidybos ir meistriškumo.

Profesionalumas – jau jokia vertybė. Šiuolaikiniam, vadinamajam postdraminiam teatrui nebereikia nei dramos, nei aktorių, nei, tiesą pasakius, žiūrovų. Tai veda teatrą į tikrą aklavietę. Juolab, kad lietuviškas eksperimentinis teatras ne tik nesugeba sukurti kokybiškų dalykų, bet ir savo ieškojimuose stipriai atsilieka nuo šiuolaikinio meno toje pačioje Lietuvoje“, – sakė O. Koršunovas.

„Tartiufą“ Oskaras Koršunovas 2011 metais pastatė Danijoje, Aarhus teatre. Tuomet spektakliui scenografiją – didelį gyvatvorių labirintą – kūrė Vytautas Narbutas. Analogą pamatys ir lietuviško spektaklio žiūrovai. „Tartiufo“ kostiumus kuria Sandra Straukaitė, muziką – Gintaras Sodeika. Spektaklio premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 4-5 dienomis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Vilniuje atidaroma senųjų Kinijos meno vertybių paroda

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, šiemet minintis 30-metį, sausio 20 dieną atidaro Rytų meno parodą „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“. Pirmą kartą muziejaus istorijoje lankytojams pristatoma beveik šimtas eksponatų, aprėpiančių kelių tūkstančių metų laikotarpį ir atskleidžiančių tuometinę Rytų ir Vakarų kultūrų sąveiką regione, kuriame prasidėjo Šilko kelias.

Sužalotas Liškiavos atsiskyrėlis: policija pyko, kad nepateikiau kaltinimų skriaudikams (24)

Po sunkios traumos jėgas atgaunantis 56 metų dailininkas ir architektas Valdas Gilius nuoširdžiai džiaugiasi patirtimi, kai savaitę buvo atkirstas nuo pasaulio savo užpustytoje sodyboje Liškiavos kaime, Varėnos rajone. Menininkas ir Druskininkų „Sofos“ galerijos savininkas prasitarė, kad viešai pasakojama istorija apie prieš metus jį netikėtai ištikusį insultą nėra visa tiesa, bet dėl patirto smurto atsisakė pateikti kaltinimus savo skriaudikams.

Klaipėdos dramos teatras vasario pradžioje svečiuosis Vilniuje

Nacionaliniame dramos teatre vasario 1-2 dienomis klaipėdiečiai parodys Augusto Strindbergo psichologinę dramą „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė), o vasario 7 dieną – Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas). Tai naujausios Klaipėdos dramos teatro premjeros, jau pamėgtos ir įvertintos Klaipėdos žiūrovų. Abu spektakliai Klaipėdos dramos teatre – anšlaginiai, bilietai į juos išparduoti keletui mėnesių į priekį.

D. Kalinauskaitė: tekstai atsiranda ir iš pirkinių sąrašo, rasto parduotuvėje (2)

Danutės Kalinauskaitės knyga „Skersvėjų namai“ – novelių rinkinys. Šiose novelėse, kaip ir įprasta D. Kalinauskaitei, kasdienės situacijos netikėtai tampa magiškomis. Rašytoja pasakoja, kad kiekviename tekste sutinkame virsmus, skersvėjus, kryžmines ugnis.

Laisvos rinkos visuomenė varžosi ir dėl vietos lovoje (1)

Prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romano „Kovos lauko išplėtimas“ herojus trisdešimtmetis programuotojas Rafaelis Tiseranas turi viską, ko reikia laimei: puikų butą, gerai apmokamą darbą, įdomių draugų... Tačiau jau dvejus metus gyvena be sekso. Kankinamas abejonių dėl savo socialinio statuso, jis panyra į depresiją, kurios nepajėgia užglaistyti beprasmiški kasdienybės ritualai.
OKT teatras
W
JULIJUS CEZARIS paskutinį kartą!
2017 sausio 21 d. 19.00 val.
M
MEISTRAS IR MARGARITA
2017 sausio 21 d. 18.30 val.
Supurtantis spektaklis, nepaliekantis abejingų, labiausiai laukta premjera, galingas Koršunovo pastatymas, įtraukiantis lyg magnetas – tokiomis frazėmis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Apvalytieji“ įvertino ispanų kritikai. Po itin sėkmingo tarptautinio debiuto aktoriai sugrįžta į Vilnių, kur jau vasario 15 d. vaidins Menų spaustuvės Juodojoje salėje.
Užsienio publiką supurtę „Apvalytieji“ sugrįžta į Vilnių
2016 gruodžio 16 d.