Nacionaline premija už platų kūrybinį mostą interpretuojant klasikinę ir šiuolaikinę muziką bei lietuviškos muzikinės kultūros sklaidą apdovanotas dirigentas Modestas Pitrėnas teigia, kad dirigento misija – įkvėpti orkestrą ir jokiu būdu jo neužgožti.
Modestas Pitrėnas
© A.Solomino nuotr.

- Dirigentui atliekant kūrinius tenka didelė atsakomybė – jis turi įvesti į muziką, suvaldyti visą orkestrą. Kaip tai pavyksta?

- Nuostabu, kad iš esmės bet kurioje šalyje dirigentas gali lengvai susikalbėti su orkestru: kiekvienas rankos mostas, kiekvienas judesys perduoda muzikantams informaciją. Galėčiau tai pavadinti Brailio rašto skaitymu. Arba muzikos kalba.

Modestas Pitrėnas
Modestas Pitrėnas
© DELFI / Tomas Vinickas

Būna nuostabu, kai orkestras šitaip patiki dirigentu, kad jis tampa savotišku vedliu. Tačiau neretai į dirigentą orkestras žvelgia kaip į opoziciją: jis turi vadovauti ir diriguoti šiai muzikantų piramidei ją suverždamas, priversdamas funkcionuoti. O juk tai, galima sakyti, kvepia prievarta. Tikrasis dirigavimo menas – kai kokybės siekiama ne uzurpuojant, bet įkvepiant, kuriant kartu su orkestru.

Be abejo, yra daugybė orkestrų, kurie groja be dirigento. Ypatingai – styginių ansambliai. Visada žavėjausi jų gebėjimu išgirsti, jausti vienas kitą. Dirigentas savotiškai leidžia muzikantams atsipalaiduoti, nes visi groja sutelkę dėmesį būtent į jį, gaudami iš jo informaciją, tad iš dalies sutrinka grojančiųjų susiklausymas. Tačiau labai geruose kolektyvuose dėmesys būna sutelktas ne tik į dirigentą, bet ir į visus šalia grojančius kolegas. Tai – absoliučiai geriausias variantas.

- Ar galima teigti, kad klasikinė muzika yra anaiptol ne kiekvienam prieinamas žanras? Juk dominuojanti populiarioji kultūra gana didelei visuomenės daliai yra daug atraktyvesnė.

- Klasikinė muzika, kaip ir kiekvienas rimtesnis žanras, reikalauja darbo. Visos mūsų „mūzos“ juk nėra taip lengvai suvokiamos – ne tik muzika, bet ir architektūra, dailė, poezija, retorika... Tai – sritys, reikalaujančios tam tikro pasiruošimo. Gal greičiau ne profesinio, bet emocinio. Šiuolaikinis žmogus bėga, vartoja, nori kuo greičiau suvalgyti, atsiskaityti ir išeiti. O ši muzika – tarsi gurmaniškas restoranas, į kurį reikia ateiti nusiteikus, bendrauti su padavėju, apžiūrėti interjerą, įkvėpti aromato, kur reikia atsipalaidavus pakaifuoti, susikurti prabangą ir leistis nešamam to, kas vyksta aplinkui, o ne stengtis pačiam valdyti situaciją ir aplinką. Aišku, reikia ją dar ir paanalizuoti, o tam, be abejo, būtinas ir nusiteikimas, ir sugebėjimas, ir emocinė būsena. Dėl to tai nėra vartojimo prekė ir tiesioginė pramoga. Jai reikia prisiruošti.

- O kaip vertinate trejus metus per televiziją rodytą projektą „Triumfo arka“?

- Tai – pramoga.

Modestas Pitrėnas
Modestas Pitrėnas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

- Ar galima sakyti, kad ši pramoga leidžia rimtąja muzika nesidomėjusiam asmeniui bent šiek tiek ją pažinti?

- Šiame projekte klasikinė muzika pateikta gerokai apkramtyta, o gal net ir apvirškinta. Tačiau galbūt kažkoks mažmožis muzika nesidomėjusį žmogų užkabins ir jis susimąstys. Gali būti, kad jis niekada taip ir nenueis į operą, bet turės bendrą žmogišką supratimą, kas yra orkestras – kad tai nėra trys smuikai, arba kad dainavimas nėra fonavimas, kad tai nėra bukas, o prasmingas teksto dėstymas, kad negalima ploti viduryje kūrinio... Tai – paviršinė edukacija, kuri žmogų bendrąja prasme prusina. Spręsdamas kryžiažodį jis galbūt jau galės atsakyti vienu klausimu daugiau. Taigi šie šou – laimėta pergalė.

- Jeigu jums reikėtų išrinkti vieną kūrinį, geriausiai reprezentuojantį jūsų dirigavimą, koks jis būtų?

- Tai būtų labai jau margas kūrinys. Galbūt keturių dalių – ir lėtų, ir greitų, ir dramatiškų, ir liūdnų – simfonija? Tarkim, viena iš Mahlerio simfonijų, kurioje yra labai daug muzikinių įvykių.

- Ar galėtumėte išskirti kriterijus, pagal kuriuos renkatės kūrinius?

Modestas Pitrėnas
Modestas Pitrėnas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių. Visų pirma, būtina suvokti, su kokiu orkestru dirbama: ar jis – kamerinis, ar simfoninis; ar tame orkestre griežia geri stygininkai, ar groja geri pūtikai. Svarbu net salės, kurioje grojama, akustika. Ką jau kalbėti apie repeticijas – ar kolektyvui užteks laiko pasiruošti, galbūt jis yra grojęs labai mažai tokios muzikos, pvz., Mozarto: šis juk atrodo „pop“ kompozitorius – turiu omenyje plačiai žinomą pavardę, kuri pavirtusi savotišku prekės ženklu. Mozartą pagriežti yra nepaprastai sunku, ir ne su kiekvienu orkestru ryžčiausi imtis šio kompozitoriaus kūrinių. Be to, jam reikia specifinių žinių: aš, tarkim, mokiausi Zalcburgo Mozarteume – aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje, ir turiu bent jau šiokį tokį supratimą, tačiau, tarkim, jaučiu, kad nesu barokinio stiliaus ekspertas, dėl to beveik nesiimu tos muzikos, jau nekalbant apie viduramžius, kur reikalingos specifinės žinios.

Be to, dirigentas negali pasirinkti kokios nors simfonijos, kuri nedera prie visos kitos programos. Rinkdamasis kūrinius jis turi derintis prie koncerto solisto. Jei šis griežia, tarkim, Beethoveno koncertą smuikui, privalu prie šios muzikos derinti tinkamą simfoniją – kad jaustųsi visos programos dermė.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad pasirinkimą veikia masė faktorių, iš kurių kiekvienas turi didelę reikšmę. Viskas sudėtinga, tačiau nepaprastai įdomu.

- Nepaisant to, kad kūrinių pasirinkimas atlieka vieną pagrindinių vaid­menų, ar galite išskirti orkestrus, su kuriais groti pavyksta geriausiai?

- Tiesą pasakius, man įdomu dirbti Latvijoje – muzikai vis pastebi, kad ten orkestras yra šiek tiek žingeidesnis. Tai – labai svarbu: jaučiant grįžtamąjį ryšį, galima daugiau pasiekti, atsiverti, sudominti. Tai galima vadinti profesiniu interesu, stimulu, motyvacija... Vilniuje pastebiu kiek per didelį užsisėdėjimą, persisotinimą. Šviežio požiūrio į savo darbą, profesiją, kasdienę duoną vis dėlto stinga.

- Pastaruosius kelerius metus pasirodote įvairiausių šalių scenose, dirbate Latvijos nacionalinės operos vyriausiuoju dirigentu. Kas jums, kaip dirigentui, yra sunkiausia?

- Buvo savaičių, kai dirigavau šešis pasirodymus skirtingose valstybėse – kiekvieną dieną vis kitoje vietoje. Ir persijungti reikia neišvengiamai: skrydis – opera, skrydis – opera... Ir taip – kasdien. Aplanko kažkoks olimpinis jausmas – kad tu turi atlaikyti tempą tiek fiziškai, tiek emociškai; žinai, kad negali padaryti klaidų. Pastarųjų metų gyvenimo rit­mas ir darbų gausa savaime diktuoja greitą reakciją, persijungimą ir orientaciją. Būta visko daug, ir save suharmonizuoti yra nelengva. Tačiau, kaip minėjau, po tokių maratonų supranti, kad gali lengvai orientuotis erdvėje ir situacijoje, gali greit susikaupti.

- Galbūt jūsų planuose yra kūrinys, kurio vis dar nesiryžtate imtis, bet labai norėtumėte?

- Vengiu fantazuoti. Be abejo, visada noriu groti su gerais orkestrais gerose salėse, tačiau sakyti, kad naktį sapnuoju dirigavimą Metropolitene ar „La Scaloje“, negaliu. Esu labai laimingas gyvendamas čia ir dabar, atlikdamas širdžiai mielus kūrinius. Diriguoju ne tik mūsų šalyje, bet ir Latvijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje... Aišku, norėtųsi dirigentui įdomių drobių – tarkim, postromantinių kūrinių, tokių, kaip Strausso „Rožės kavalierius“, bet šis po poros metų jau nusimato mano darbotvarkėje. Tad kartais bijau svajoti, nes viskas labai greitai pildosi. Neflirtuoju su aplinka – darau savo darbą, o viskas ateina savu laiku.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė britų mokslinės fantastikos rašytojas B. Aldissas

Vienas produktyviausių ir įtakingiausių XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų Brianas...

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija (1)

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Top naujienos

Kaip „Brexit“ sužlugdė sėkmingą verslą (8)

Kente bankrutavus dešimtmečius gyvavusiai žemės ūkio bendrovei, be darbo palikusiai pustrečio...

Musulmonų dvasininkas atskleidė, kuo „Islamo valstybė“ vilioja jaunus Europos musulmonus (34)

Europoje surengti trys nauji teroristiniai išpuoliai. Praėjus kelioms valandoms po to, kai per...

Sukčiavimo schemų TOP 10 (5)

Nuo trumposios žinutės iki netikrų sąskaitų, nuo apgaulingų investicijų iki tapatybės...

Iš atostogų – ne tik su gerais įspūdžiais, bet ir su nemaloniomis odos ligomis

Iš atostogų kartais parsivežami ne tik geri įspūdžiai, bet ir odos ligos . Gydytoja...

Orai: vasara pasiduoda (26)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

Grikių pudingas – tobuliems veganiškiems pusryčiams

Grikių ir chia sėklų pusryčiai , paruošiami iš vakaro, yra tikrai neįtikėtinas atradimas....

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (34)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė – valdo...

„Celtics“ ir „Cavaliers“ įvykdė grandiozinius mainus: K. Irvingas keliasi į Bostoną (4)

Vėlyvą naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvos laiku NBA lygą supurtė didžiausi šios...

Šeši kūno riebalų tipai: ką reikia apie juos žinoti?

Nepaisant to, ką bando įteigti jus žavinčios dietos ir dėmesį prikaustančios antraštės, ne...