Tema – Nobelio premijos laureatė poetė Wisława Szymborska. Ką galėjau jiems pasakyti? Visų pirma, aš išbūriau jai tą Nobelį. Antra, nupiešiau jos poezijai iliustracijas Frankfurte, tarptautinėje knygų mugėje, trečia, į lietuvių kalbą išverčiau jos eilėraštį „Katinas tuščiame kambaryje“. Tą eilėraštį išpausdino du Panevėžio laikraščiai. Kevirta, palinkėjau, kad studentai neužsidarytų literatūros darželyje, domėtųsi įvairiomis meno rūšimis. Pabaigai ant lentos nupiešiau profilinį parašą Stasys.
Prieš kelionę į Veneciją žinojau, kad šios 56-osios bienalės pavadinimas „Visi ateities pasauliai“, kad direktorium išrinktas Okwui Enwezoras (g. 1963 m. Nigerijoje) ir kad už viso gyvenimo kūrybą jau paskirtas Auksinis liūtas dailininkui El Anatsui (g. 1944 m. Ganoje). Įdomiau ir objektyviau gali vertinti renginį, kai apie jį jau šį tą žinai. Bet per daug žinoti irgi nepatartina, o šįkart išėjo būtent taip. Atsiverčiau gegužės mėnesio Beaux arts magazine, žiūriu, žurnalas siūlo 12 paviljonų, kuriuos būtina aplankyti. Kadangi rašoma prieš bienalės atidarymą, kas tai? Aiškiaregystė? Ar pasiturinčiųjų savireklama? Pirmoje vietoje, na, kas galėtų pamanyti, – Prancūzijos paviljonas! Pagal reprodukuojamus „šokančių medžių“ eskizus sunku suvokti, ar tai iš tikrųjų verta dėmesio. Prisiminiau, kaip kadaise Luvre klausiausi profesoriaus Tadeuszo Chrzanowskio paskaitos. Kai jis pasakė: „Savi marškiniai arčiau kūno“, vertėjas sutriko – ieškojo tikslesnio prancūziško atitikmens. Salėje pasigirdo lengvas juokas – atsipalaidavimo akimirka…
Giardini parke tridešimt laimingų šalių nuo seno turi nacionalinius paviljonus ir kas dveji metai ten eksponuoja savo išrinktuosius. Šį kartą bienalėje dalyvauja 89 kraštai. Matematika tokia, kad 59 kraštų ekspozicijos išblaškytos po visą Veneciją ir ją supančias salas. Ta proga mieste daugybė renginių, pagal infoleidinius – 207 parodos. Jei turistas atvažiuos čia praleisti savaitgalio, pirmiausia užeis kur? Aišku, į Giardini. Aš parką aplankiau keletą kartų, vis kažką naujo atrasdamas arba – nerasdamas. Tikra tiesa – net keliuose paviljonuose nerasime beveik nieko. Žinoma, yra to „nieko“ paaiškinimas. Esu matęs jau nemažai tuščių salių, pavyzdžiui, Pompidou centre su aprašymais, kokia tos tuštumos prasmė.
Žalia
Iškart įėjus į Giardini, po dešinei – pirmas paviljonas. Šveicarija. Fasadas skaisčios šviesiai žalios spalvos, siauras koridorius veda prie savotiško lango, pro kurį matome tuščią erdvės teatrą. Vietoj grindų – vanduo suaugusiojo akių lygyje. Vonia, baseinas, ežeras, jūra? Autorė Pamela Rosenkranz. Jei ateisite su vaiku, teks jį pakelti ant rankų, kad galėtų pamatyti tą raibuliuojantį paviršių, o jis, ko gero, paklaus: kas čia?
Tuštuma
Kitas tuščias paviljonas priklauso Austrijai. Visų trijų salių sienos baltos, tuščios, yra ir baltas suolas, bet nėra informacijos, ar leidžiama atsisėsti. Galima klausti, galima neklausti. Išėjęs drožiu prie staliuko, kur mergina dalija informacinius leidinius. Prašau, kad pakomentuotų, kokia čia idėja. Ji mielai sutinka, aiškina, kad autorius Heimo Zobernigas, rengdamas ekspoziciją, nusprendė nerodyti skulptūrų, atsisakė skliautų, tik pakeitė lubų ir grindų lygį. Baltas suoliukas tam, kad žiūrovas atsisėstų ir pamąstytų, apie ką jam norisi… Įdomu, apie ką mąstys eilinis austras, atvykęs čia? Ar didžiuosis tokiu savo krašto pristatymu, ar išeis raudonuodamas?
Balta
Urugvajus. Čia pasitinka keletas pieštukų, įremtų į sieną tarsi lanko strėlės. Bet pagrindinė salė – balta balta, iš pirmo žvilgsnio tuščia. Lankytojai apžiūrinėja vieni kitus. Geriau įsistebeilijus į sienas, išryškėja baltos mažos formos, reljefiniai taškeliai, linijos, brūkšneliai. Netoliese stoviniuoja mergina su balta ažūrine suknele. Klausiu, gal esate autorė, juk jūsų suknelė taip gerai dera prie šių sienų? Ji parodo man autorių – tai Marco Maggis. Prašau, kad keliais žodžiais nusakytų esmę. Aiškina gyvenantis Niujorke, bet kilęs iš Urugvajaus. Šios parodos sienos yra lyg mūsų odos paviršius… Parodos idėja tokia: „Lėčiau – arčiau.“ Pernelyg intensyvus mūsų gyvenimas, iš čia atsiranda susvetimėjimas, paviršutiniškumas…
Stiklas
Nordic paviljonas (Norvegija, Suomija, Švedija). Pristatoma Camile Norment instaliacija – išmušti langai, ant žemės pilna stiklų, balti rėmai teatrališkai pakrypę. Kas turi mažai laiko, gali praeiti pro šalį, pakraipę galvą, kad šiuolaikinis menas iš didelio rašto, išėjo iš krašto. Beje, išmuštų vitrinų parodą esu matęs Niujorke prieš keletą metų. Vadinasi, sumanymas neoriginalus, galima sakyti, plagiatas. Tačiau atsivertus katalogą ir skaitant paaiškinimą, tenka surimtėti. Reikalas tas, kad net Mozartas čia minimas, nes žavėjosi tokiu reiškiniu kaip „dūžtančio stiklo ir vandens choras“. Kadangi Venecija garsėja savo stiklu, šis kūrinys pavadintas „Homage to Venice“.
Geltonumas
Anglija. Visos salės nudažytos geltonai. Autorė – Sarah Lucas. Prie įėjimo efektinga geltona skulptūra – tartum iš balionų išauga gulinčio vyro figūra su milžinišku peniu. Panaši didžiulė skulptūra ir pirmoje salėje. Kitur tarp geltonų sienų eksponuojama po pusę moters – sėdi išskėstomis kojomis, klūpo… Atliejos nepadailintos, bet reikalas tas, kad skulptūroms įkištos cigeretės arba į užpakalį, arba į vaginą, arba į pilvo duobutę. Toks pokštas? Taip. Drąsus originalus pokštas. Tik ir lauk, kol prasidės rūkymo performansas…
Raudona
Japonija. Autorė Chiharu Shiota eksponuoja dvi senas valtis. Virš jų tartum milžiniškas raudonas paukštis nuo žemės iki lubų, nuo vienos valties iki kitos driekiasi raudonų virvučių rezginys, o jame kabo tūkstančiai raktų, raktelių. Tas didžiulis mezginys toks tirštas lyg išsiveržęs vulkanas, vietoj akmenų ir lavos žioruoja rakčiukai tarp raudonų virvelių. Realizuojant šią instaliaciją, įdėta nepaprastai daug darbo. Pasibaigus bienalei, kas liks? Valtys ir krūva raktų… Kiekvienas žiūrovas gali pasiimti plakatą atminimui. Kas jame? Vienišas raktelis, kabantis plakato centre. Jeigu būčiau žiuri narys, konstatuočiau: instaliacija daili, estetiška, poetiška, bet jėgos jai trūksta.
Moneta
Kanada. Įeiname tartum į parduotuvę, ant lentynų išdėliotos prekės. Kitoje salėje – krūvos tuščių skardinių su išbėgusiais dažais. Kai pakylame laiptais, pasitinka jaunuolis, demonstruoja monetas ir per plyšį mėto jas į keistą metalinę mašiną. Girdžiu, kaip moneta barška, lėkdama geležiniais labirintais, bėga, bėga, ir staiga – tyla. Tai monetos kelio galas – ji įkrinta į stiklinį vertikalų plyšį, tapdama piniginio paveikslo dalimi. Žiūrėdamas į šią konstrukciją, primenančią kažkokias stakles, pagalvojau, kad tai būtų geras žaislas vaikams. Bet plyšys monetoms mesti pritaikytas suaugusio žmogaus ūgiui. Taigi vaikas turėtų atsistoti ant taburetės. Kodėl gi ne?
Chaosas
Australija. Fiona Hall pasielgė priešingai negu dauguma bienalės tuštumų / dykumų autorių. Tamsioje erdvėje pritutinta eksponatų masė. Žvėrių iškamšos, kaulai, šaknys, laikrodžiai, aptapyti apdažyti. Paukščių lizdai. Nušlifuoti akmenys. Centre – kaukės. Ekspozicija muziejinė. Šviesos spinduliai akcentuoja tam tikrus taškus. Paaiškinime trys žodžiai: beprotybė (madness), blogybė (badness), liūdesys (sadness). Išvada – jeigu autorė eksponuotų tiktai kaukes, būtų taupiau, stipriau.
Veidrodis
Kadaise buvo rašoma Čekoslovakija. Tas reljefinis užrašas ant paviljono sienos paliktas, bet uždengtas balta medžiagine dėže su užrašu Apotheosis. Salėje balta, tuščia. Stūkso tik didelis irgi baltas kvadratas. Priėjęs arčiau, įsitikinu, kad tai pokštas. Milžiniškas paveikslas tartum atsispindi veidrodyje, kuris nuo paveikslo nutolęs apie metrą. Galima įeiti tarp jų ir žiūrėti į paveikslą arba į veidrodį. Žiūrėdamas į paveikslą, esi pernelyg arti, kad galėtum jį visą aprėpti, ir nesupranti, kas čia darosi. O žiūrėdamas į veidrodį, matai save paveikslo fone. Viskas būtų gerai, tačiau tokį pokštą jau esu matęs Paryžiuje, Orsė muziejuje, kai vyko paroda „Impresionizmas ir mada“. Išeinant iš paviljono, galima pasiimti plakatą. Kas jame? Taigi tas paveikslas, kuris atsispindi veidrodyje. Na ir išlindo yla iš maišo – paveikslas silpnas.
Tapyba
Rumunija. Adrianas Ghenie rodo tapybą šimtu procentų. Šiame paviljone nieko kito nėra, tik paveikslai. Realizmas? Vėjuotas realizmas. Sakykim, ką tik nutapytas paveikslas nukrito ant žemės, dažai susiliejo, išnyko kai kurie kontūrai, atsirado deformacija, improvizacija. Tuo šis autorius ir originalus. Ką jis tapo? Autoportretas pagal van Goghą, Darwinas, Leninas mauzoliejuje, Duchampo laidotuvės, degantis miškas, audra… Ar tuo domimasi? Taip. Mačiau filmavimo kameras, be perstojo besiveržiančias pas rumunus.
Gamta
Olandija. Hermanas de Vriesas. Šioje ekspozicijoje nerašyčiau autoriaus pavardės. Kodėl? Čia viskas taip, tarsi etnografijos muziejuje. Pjautuvai rugiams, miežiams kirsti sudėlioti vienas šalia kito – pažintinė, edukacinė funkcija. Žolės, išdžiovintos, sudėtos rėmuose už stiklo, praverstų botanikos pamokai. Natūralūs akmenys – gamtos pažinimui… Riešutai, paberti ant grindų, gundo pasilenkti ir bent vieną paragauti. Kur čia kūryba? Reikia palaukti. Gal kažkas bus.
Opera
Lenkija. Milžiniškas ekranas, salėje tamsu, apgraibomis vos randu kėdę. Ekranas irgi tamsus. Bet štai brėkšta. Matome Haičio kontūrus. Moteris vandeniu laisto dulkėtą kiemą. Višta su viščiukais eina pasivaikščioti. Ožka bliauna, pririšta prie stulpo. Jau išaušo. Žmonės renkasi. Prašvilpia motociklas. Keli lenkų dainininkai haitiečiams atvežė Moniuszkos operą „Halka“. Opera trunka ilgiau negu valandą. Ar meno bienalėje tokiam kinui tinkama vieta? Tada gal reikėtų kino festivaliuose rodyti ne filmus, o paveikslus ekrane? Būtų originalus apsikeitimas.
Mobilumas
Vengrija. Szilárdas Cseke. Paviljono palubėje nutiesti skaidrūs vamzdžiai, kuriais iš taško A į tašką B, kitaip sakant, nuo vienos sienos iki kitos keliauja balti rutuliai. Tas lėtas jų slinkimas turi kažkokią paslaptį, kurios net nebūtina atskleisti, ne viskas žodžiais paaiškinama. Per savaitę prisižiūrėjau įvairiausių įvairenybių, o šitas darbas įstrigo į atmintį, net nežinia kodėl. Nei triukšmo, nei efektų, vien tas nepamirštamas kažkas…
Medžiai
Prancūzija. Celeste Boursier–Mougenot. Beaux Art žurnale mačiau eskizą, dabar prieš akis – realybė. Vienas medis, išrautas su šaknimis, stovi priešais įėjimą į paviljoną, kitas panašus – viduje. Paaiškinime parašyta, kad galima atsisėsti ant patogios sofos ir svajoti, aišku, žiūrint į tuos medžius. Kokia gili (iš)mintis! Austrų paviljone siūloma gėrėtis tuštuma, o čia – medžiais, tarsi pasmerktomis sudžiūti Kalėdų eglutėmis. Per atidarymą buvo vaišinama vynu, šampanu. Turint šalia taurę, kuriai neleidžiama ištuštėti, galima svajoti apie bet ką…
Vienatvė
Į centrinį Giardini paviljoną pakviesti 136 dailininkai iš įvairių kraštų. Mano dėmesį atkreipė salė, skirta japonui Tetsuya Ishidai (1973–2005). Jo paveikslų žmogutis be galo liūdnas, vienišas, atsiskyręs, akyse blizga ašaros. Tas pasaulis kažkuo panašus į manąjį, tik liūdnesnis. Darbai sklidini begalinio liguisto pesimizmo. Mokinys sėdi prie atverstos knygos, bet jam visiškai neįdomu, kas ten parašyta. Viskas čia vyksta per prievartą. Aplinka ištapyta labai kruoščiai, detaliai. Susipažinau su dailininko biografija. Žuvo avarijoje. Toks trumpas gyvenimas. Gal nujautė savo lemtį?
Burtai
Korėja. Moon Kyungwon, Jeon Joonho. Ekranuose šmėžuoja kosminis interjeras, kurio fone išblyškęs jaunuolis užsiima, sakykim, magija – delnų mostais, pirštų judesiais kuria geometrines formas, plokštumas. Kyla spinduliavimas, keičiasi kompozicijos, rutuliai išnyksta, vietoj jų atsiranda naujos netikėtos figūros. Tokia Fantasy.
Fantazija
Apžiūrėjęs Korėjos paviljoną, svarstau, į kurią pusę eiti. Staiga iš to „kosmoso“ ištrūksta apvali forma, įlekia į Šveicarijos paviljoną, sukeldama didžiulę vandens bangą, kuri išsilieja į visas puses. Įsisiautėja vėjas, raudamas su šaknimis parko medžius ir stumdamas juos prancūzų paviljono link. Šis dingsta po medžių sąvarta. Iš anglų paviljono išbėga pusė nuogos moteriškės su cigarete užpakalyje, klausia, gal turiu degtukų. Kaip tik buvau gavęs dėžutę dovanų iš Lietuvos paviljono su užrašu „Museum. Dainius Liškevičius“. Su džiaugsmu uždegu – gęsta, uždegu antrą – gęsta, uždegu trečią – pagaliau pavyko pridegti neįprastą cigaretę, meno kūrinį. Pusė nuogos moteriškės bėga pas kitas pusnuoges ir dalijasi žiežirba. Olandų paviljone darbuojasi voverės, gliaudydamos riešutus, o lankytojai griebia ten eksponuojamus akmenis ir, apimti ekstazės, daužo langus, smulkina stiklo šukes. Nordic paviljono patarnautojai įrašo tą pragarišką triukšmą ir per garsiakalbius šiurpina visą Gardini. Toks įspūdis, kad pasauliui atėjo galas, kuriuo visi džiaugiasi – girdėti, kaip šaudo šampano kamščiai… Australų paviljone žvėrių iškamšos krūpteli ir atgyja, netrukus po parką pasklinda driežai, šliaužioja nuodingos gyvatės, bėgioja plėšrūnai. Aršesni lankytojai pradeda lupti padangas, kuriomis nežinia kodėl dekoruotas Izraelio paviljono eksterjeras. Žmonės tas padangas dabar naudoja kaip gelbėjimosi ratus, kad nepriburbuliuotų vis dar kylančiame vandenyje. Iš Venesuelos paviljono sklinda alkanų kūdikių verksmas, nes juos maitinusios motinos su terorisčių kaukėmis ant veidų tariasi, į kurią pusę bėgti. Japonų paviljonas išplukdo dvi gelbėjimo valtis, kurias kaip pamišusi vejasi ekspozicijos autorė, protestuodama prieš tokį jos meno subanalinimą. Malūnsparniu nusileidęs bienalės direktorius leidžia, kad jos instaliacija išsiplėstų už paviljono ribų, ir japonė pina, audžia, mezga raudonus tinklus, kuriais apraizgo visą parką. Jai padeda dešimtys savanorių, kurie iš lankytojų kaulija raktus, reikalingus didėjančiai instaliacijai, jei kas nesutinka atiduoti – tuoj pasigirsta švilpukas. Aktorius, Belgijos paviljone garsiai skaitęs knygą, meta ją ir atbėgęs padeda iškraustyti nepaklusniųjų kišenes. Kiti, matydami, kaip be ceremonijų atimami raktai, protestuoja, bėga pas olandus, griebia pjūklus ir pjautuvus, plačiais mostais bandydami ardyti raudonus tinklus, kuriuose jau pilna žuvų, atplaukusių iš amerikiečių paviljono. Lenkai Haičio džiunglėse niekaip nebaigia dainuoti nacionalinės operos, kurios pasiklausyti atsliūkina liūtai. Dainininkams puolus į paniką, meno išalkę žvėrių karaliai iš paviljono dumia į parką. Serbijos paviljone užuodę kraują, drasko rausvas medžiagas tartum mėsos gabalus. Lankytojai, iš siaubo pametę galvas, slepiasi tuščiame Austrijos paviljone, bet jis jau perpildytas, durys neužsidaro, o banga tai kyla, tai slūgsta kaip atviroje jūroje. Kas netilpo, lekia į Brazilijos paviljoną, ten pro skyles, išmuštas sienose, veržiasi, ieškodami išsigelbėjimo. Tai, kas čia darosi, yra neapsakoma. Girdėti Moniuszkos muzika, liejasi ašaros, sklinda šauksmai ir liūtų riaumojimas. Grėsmė auga. Baimė kartu su ja. Žmonės bando mobiliaisiais prisikviesti pagalbą, bet telefonuose girdėti juokas, tik juokas. Iš Graikijos paviljono vanduo išplukdo kopėčias, stalus, lokio odą, rėmus, lentgalius, kilimus, TV ekraną, kuriame autorius vis dar kažką aiškina. Girdėti keiksmai įvairiausiomis kalbomis. Iš Vokietijos paviljono niekas negali išeiti, nes įeinant reikėjo siauručiais laiptais po vieną keberiotis į viršų. Prie Rusijos paviljono bejėgiškai guli didžiulė galva su dujokauke, išgąsčio pritvinkusios akys vartosi, po to užsimerkia, tartum trūktų oro… Virš parko kranksi alkanos varnos, gailiai dejuoja žuvėdros, papildydamos šauksmų kakofoniją… Tie, kurie tik dabar laiveliais atplaukė į Giardini, mano, kad tai masinis performansas ir gailisi pavėlavę…
Skulptūra
Ištrūkęs iš Gardini, einu pajūriu Šv. Morkaus aikštės pusėn. Saulė, karšta, užsuku atsikvėpti į nedidelį parką. Tarp medžių, palmių pamatau pažįstamas skulptūras. Ursula von Rydingsvard. Prieš daugelį metų lankiausi pas ją Niujorke. Dabar sutinku dailininkę parke, apipilu komplimentais – jos darbai čia taip darniai bendrauja su aplinka, kad vertėtų įrengti nuolatinę ekspoziciją. Puiku, kad neplaukiau laiveliu, ėjau pėsčiomis – toks siurprizas. Jei dėstyčiau meno akademijoje, studentams sakyčiau – važiuokite į Veneciją ir būtinai nueikite į tą parką – Giardino della Marinaressa.
Arsenalas
Iš Giardini kelias veda į antrą svarbią bienalės vietą – ARSENALE. Vos atėjęs, susitikau Eglę Gandą Bogdanienę iš Vilniaus dailės akademijos. Apžiūrėję šimtus darbų, vėl susitikome ir dalijamės įspūdžiais. Ji sako mačiusi įdomų Kubos performansą. Einu ieškoti. Informatoriuje nerandu, klausinėju, bet niekas nežino. Na, jei performansas, tai, ko gero, bus eilutė laukiančiųjų. Aš eilių nemėgstu, bet šįkart einu, dairydamasis, kur nusidriekusi eilė. Randu, klausiu, koks čia performansas. Iš Kubos? Vadinasi, tas. Stoviu gerą pusvalandį. Leidžiama po kelis, žiūrovai įspėjami, kad negalima fotografuoti. Salėje beveik visiška tamsa. Ant grindų – juodas smėlis. Televizijos ekrane kalba Castro. Tik ekrano šviesa apšviečia keturis nuogus vyrus keturiose salės pusėse, jie valosi nuo savęs tą smėlį. Įspūdinga, paslaptinga, prasminga, paprasta. Jautiesi atsidūręs savotiško spektaklio centre. Šis performansas man – vienas iš įdomiausių įvykių Venecijoje. Autorė – Tania Bruguera, kubietė, gyvenanti JAV. Kuria sociopolitinį meną.
Nuogalė
Prie valčių stotelės Akademia mergina dalija reklamėles. Daug kas neima, aš imu. Kas čia? Bienalės renginys – The Revenge of the Common place. Flemish Collateral event. Parodyta, kur eiti, už pusvalandžio ten vyks performansas. Randu Palazzo Nani Mocenigo, sužinau, kad pateksiu iškart į du renginius, pirma į priėmimą vernisažo proga, po to – į performansą. Apsidžiaugiu, nes jau apėmęs troškulys. Patekau į tokias netikėtas vaišes, kad vos neužmiršau, ko čia atėjęs. Prisivaišinęs nusileidžiu aukštu žemyn, pasirodo, performansas jau prasidėjęs. Atskiroje salėje vieniša guli ant stalo beveik nuoga moteris, kai kurios kūno dalys išteptos spalvotu, sakykim, džemu. Patarnautoja siūlo šaukštelį ir klausia, ar nenorėčiau paragauti. Pasiteisinu, kad esu spaudos atstovas, noriu tik stebėti, fiksuoti. Liepia prisiekti, kad tikrai esu press, tada leidžia fotografuoti. Į tuščią salę užklysta pora. Jiems tuoj pat pasiūlomi šaukšteliai, vyras ragauja tą džemą tai nuo vargšės nuogalės kojos, tai nuo krūties, tai nuo veido… Jo palydovė neprieštarauja…
Archeologas
Nusivylęs Martialo Raysse’o paroda, siauromis Venecijos gatvelėmis slinkau be nuotaikos. Žinojau, kad kažkur čia vyksta net dvi Grišos Bruskino parodos, bet jas rasti tikras vargas. Užsispyriau ir einu, žavėdamasis šiaurinės Venecijos grožiu, vis žvilgtelėdamas į miglotą miesto planelį. Jau matau plakatą Ex Chiesa di Santa Caterina – Bruskino instaliacija. Viduje pusiau prietema, metalinės pakopos, perėjos, apačioje tarp žemių guli tartum archeologinės cementinės iškasenos – socializmo liekanos: dalis rusų kareivio galvos, ant jos kepurė su penkiakampe žvaigžde, koja, batas, ranka, pusė šuns, dalis pionierės… Viskas aišku. Įspūdinga. Paprasta. Iškalbinga. O lankytojų nėra. Esu čia vienas. Išeidamas klausiu, kur kita Bruskino paroda. Informatorė varto sąrašą, ieško, bet neranda. Ačiū. Ieškosiu pats.
Vėliava
Kai žiūriu į Venecijos planą, viskas atrodo arti. Todėl iš Giardini nutariau eiti pėsčiomis. Kur? Į Lietuvos paviljono atidarymą. Saulė plikina, žmonių tūkstančiai, bet jei nutariau eiti, tai eisiu. Gerai, kad kelionei paskyriau dvi valandas. Perėjau dešimtis mažų mūrinių tiltelių, paklaidžiojau gatvelėmis, kol pasiekiau garsų didelį tiltą Akademia. Šioje Venecijos kanalo Grande pusėje be perstojo žvilgčiodamas į žemėlapį pagaliau pasiekiau Dorsoduro 2569. Net pusvalandžiu anksčiau. Žaliame kieme pamačiau stalą, dengiamą vaišėms, keletas žmonių, tarp jų, ko gero, ir autorius, tikrino mikrofoną, vėliavos stiebą. Pavėsyje radęs suolelį, prisėdau. Pirmas atėjo pasisveikinti Rokas – architektas, kuris Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, eksponavo mano parodą. Pamažu ėmė rinktis lietuviškai šnekanti publika. Priėjo pasisveikinti ir pats autorius – besišypsantis Dainius Liškevičius. Kaip iš po žemių išdygo Jonas Mekas.
Liškevičiui truktelėjus už virvelės, Lietuvos trispalvė pradėjo kelionę į Venecijos padangę. Minia plojo. Kaip visada tokiais atvejais išklausėme keletą kalbų. Po to autorius Lietuvos kultūros ministrui išdėstė ekspozicijos esmę. Aš, klausydamasis aiškinimo nuotrupų, apžiūrėjau eksponatus. Kampe klūpo mergina, įsmeigusi akis į žemėlapio pakraštį – ten Lietuva. Tas parodos motyvas gražus, jaudinantis, tačiau yra du „bet“. Pirma, tai man priminė Catelano klūpantį Hitlerį. Antra, tas klūpėjimas kampe asocijuojasi su nuobauda už neišmoktą pamoką. Klūpėti reikėtų erdvėje, o ne eksponatų kamšatyje. Eksponatai primena sovietmetį, krūva žurnalų – Nemunas, filmų juostelių pakuotės ir t. t. Kitoje salėje rodomas filmukas, kuris man priminė dainą „Žygiuoja kareivis per smėlį“. Tiesa, čia ne kareivis eina, o pats autorius. Satyrinė aliuzija – Sartre’as, einantis per kopas, garsios Antano Sutkaus fotoserijos ironiška alegorija. Na, gerai, tegu sau eina, nesvarbu, ar Sartre’as, ar Liškevičius. Smėlis visada gražu, smėlis amžinas. Aš taip seniai nebuvau Nidoje. Noriu į Nidą.
Baras
Lietuvos paviljone bebaigiant gurkšnoti vyną, išgirdau kalbant, kad laikas eiti į barą, kur pristatomas Jonas Mekas. Susidarė grupelė lietuvių ir vėl keliavome per tiltelius, kol siauromis gatvelėmis pasiekėme barą netoli geležinkelio stoties. Žmonės sėdi, kramsnoja kažką panašaus į mėsainius. Keista. Žiūrim į tuos užkandžiaujančius ir dairomės meno. Pagaliau pamatome – keliuose televizoriuose rodomi Meko filmai, o lange lyg savotiški vitražai išskleisti jo filmų negatyvai. Jonas stoviniuoja tai čia, tai ten. Aplinkui sukinėjasi, fotografuojasi lietuviai. Paklausiau Meką, ar čia jo idėja, ar baro pasiūlymas? Maestro atsakė: „Baras pasiūlė.“ Matydamas, kad kalba nesimezga, nuėjau ieškoti vaišių. Jos patiektos pirmame aukšte – daug salotų, mišrainės ir vyno, kiek širdis geidžia. Žmonės, užėję iš gatvės, net nežinodami, kokia proga, noriai vaišinosi, o savininkas prižiūrėjo, kad nieko netrūktų…
