Įamžinti J. Basanavičiaus atminimą Vilniuje panoro 16 architektų ir skulptorių grupių.
Visus pateiktus projektus šiuo metu galima apžiūrėti Vilniaus rotušėje.
Ekspertų komisijai teko užduotis iš šių projektų atrinkti geriausią, įvertinant architektūrinius, meninius sprendimus, idėjos originalumą, kontekstualumą, dermę su istorine aplinka.
Šio konkurso pirmosios vietos laimėtojui iš mokesčių mokėtojų pinigų ketinama skirti 5 tūkst. eurų, antrosios – 4 tūkst., trečiosios – 3 tūkst. eurų.
Dvi paskatinamosios premijos – po 2,5 tūkst. eurų atitektų užėmusiems ketvirtą ir penktą vietas.
Vienas parodos lankytojų, paklaustas, kaip vertina pateiktas skulptūras teigė esą jos yra gana žemo lygio, J. Basanavičius į save nepanašus, aikštė, kur būtų skulptūra, blogai suprojektuota.
Kita parodos lankytoja teigė, kad būtų iš ko išsirinkti, bet mažiau stilizuota skulptūra, anot moters, atrodytų geriau.
Dar nepaskelbus laimėtojų, meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikos asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga rengia kreipimąsi į J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso organizatorius kviesdami pripažinti, kad konkursas neįvyko. Nes, pasak jų, projektai neatitinka elementarių meninio lygio kriterijų.
„Meno žmonės, meno bendruomenė ir meno ekspertai pašiurpo pamatę rezultatus, jei iš pradžių buvo juokinga, tai vėliau pasidarė liūdna. Mes tikrai kviečiame šį konkursą paskelbti neįvykusiu, negaliojančiu, ir jokiu būdu neskirti jokių premijų, visi sutinka, nes tai būtų ne J. Basanavičiaus atminties įamžinimas, o išniekinimas. Juk mes kalbam apie J. Basanavičių, kuris rūpinosi, kad Lietuva būtų, jis labai rūpinosi pirma Lietuvos dailės paroda, o dabar mes galim pasiūlyti tik tai? Meno klestėjimo laikotarpiu – Renesanso metu – konkursas reiškė, kad varžosi geriausi, nes tai reprezentuoja valstybę, tai rodo, kas mes esame, ką mes vertiname. O dabar šitą konkursą apžiūrint, na, gali tiktai raudonuoti. Visi suglumę, mat pasiūlymai iš tikrųjų „neišeina“ iš Stalino ir Leninio klišių. Jei bent vieną skulptūra atsirastų prie filharmonijos – tai būtų kažkas paradoksalaus ir įžeidžiančio J. Basanavičių“, – sakė meno kritikė, kultūrinio leidinio „7 meno dienos“ redaktorė Monika Krikštopaitytė.
Ji taip pat teigia, kad nereikia pamiršti, kokiai asmenybei kuriamas paminklas – J. Basanavičiui – žmogui, kuris labai rūpinosi savo įvaizdžiu: „Ironiška tai, kad J. Basanavičius buvo žmogus, kuris aiškiai suvokė įvaizdžio svarbą viešumoje, jis rūpinosi savo atvaizdu, pozavo 9 menininkams, kvietė geriausius, žinant tą jo rūpinimąsi, tai šitas konkursas yra visiška parodija.“
Pasak menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės, artėjant jubiliejams ar valstybinėms šventėms suskumbama jas įprasminti atminties ženklais, tačiau nediskutuojama su profesionalais, kaip geriau tai padaryti, užuot tai darius, tiesiog stengiamasi iki tam tikros datos įvykdyti projektą, neatsižvelgiant į meninę jo vertę.
„Egzistuoja jubiliejai, reprezentaciniai istoriniai momentai, kai turim švęsti, artėja data – ar šimtmetis, ar tūkstantmetis – kuomet sujuda politinis elitas, visi tie organai, kurie nusprendžia, kad reikia kažką daryti ir tas kažkas visuomenėj egzistuoja kaip paminklas, sutvarkymas, aikštės atidarymas, o paminklas įsivaizduojamas populistiškai, vadovaujantis pasenusiais standartais, kad figūra turi būti ant žirgo. Nėra tokių kriterijų, kurie būtų iškristalizuoti, nediskutuojama su profesionalais, kaip būtų galima įprasminti tą erdvę. O juk būtų galima dirbti su meno bendruomene, ir inicijuoti vieną kitą projektą, diskutuojant, su tais žmonėmis, kurie pajėgūs, o ne su savivaldybėmis, kurios neveikia meninės kalbos lygmeny“, – kalbėjo kultūros politikos tyrinėtoja S. Trilupaitytė.
Savivaldybės atstovai teigia svarstysiantys gautas meno ekspertų pastabas.
