Daugiau nei dešimtmetį ypatingą dėmesį abstrakčiai tapybai skirianti I. Leščinskaitė, paprašyta argumentuoti savo pasirinkimą, teigia, kad ši tapybos forma yra tokia pat reflektyvi, kaip ir šiuolaikinė kultūra, kryptingai ir sąmoningai interpretuojanti ankstesnes epochas.
Naujų kūrinių idėjas I. Leščinskaitei dažniausia diktuoja ne supanti aplinka, o perskaitytos knygos, muzikos kūriniai, barokinė architektūra ir senos freskos – kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti tiek praeitį, tiek ir ateitį.
Neatsitiktinai dabartinė jos tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo menininkė kantriai veda žiūrovą pro tapybos sluoksnius, realius ir virtualius pavidalus.
Parodoje autorė eksponuoja keturis skirtingais būdais – audioinstaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, markeriu ir videoprojekcija – sukurtus tapybos ciklus. Kiekvienas jos kūrinys išlieka atskira savarankiška erdve. Pastaruoju metu menininkės kūryboje ryškėja posūkis į tam tikras vaizdo formavimo schemas, poslinkis nuo abstraktaus ekspresionizmo tapybiško pasakojimo link.
