Apkeliavęs didžiųjų Lietuvos miestų arenas, M. Vitulskis sugrįžta į kamerinę aplinką – „Vaidilos“ teatrą, kur jau lapkričio 13 dieną „Vaidilos klasikos“ koncerte atliks žymiausias operų arijas ir neapolietiškas dainas.
M. Vitulskis yra vienas tų atlikėjų, kurie nuolat nusipelno žiniasklaidos dėmesio. Tačiau tik nedaugelis pažįsta tikrąjį Merūną: tai, ką jis iš tikrųjų mėgsta, kokią svajonę vaikystėje turėjo, kas buvo jo gyvenimo mokytojas ir pan. Interviu su M. Vitulskiu – nuoširdžiai ir paprastai.
– Vaikystėje svajojau užaugęs būti...
– ...dailininku.
– Didžiausia mano svajonė, kuri išsipildė, buvo...
– ...turėti kardą. Ji tikrai išsipildė. (Juokiasi.)
– Mano mėgstamiausia uogienė yra...
– ...braškių.
– Mano gyvenimo mokytoja yra...
– ...močiutė. Jos indėlis neįkainojamas.
– Šilčiausi jausmai aplanko, kai prisimenu...
– ...Šv. Kalėdas su šeima.
– Keisčiausias nutikimas scenoje buvo...
– ...kai įlūžau į sceną ir viena koja ten užstrigo. Tikrai buvo keisčiausias nutikimas scenoje. (Juokiasi.)
– Geriausios atostogos man...
– ...namie su šeima.
– Kai noriu atitrūkti nuo kasdienybės...
– ...žvejoju.
– Pokštas, kurį prisimenu iki šiol.
– Žmonos staigmena gimtadienio proga, kai turėjau privatų renginį. Istorija buvo labai paprasta – mane užvežė liftu, o ten manęs laukė visi sukviesti draugai, šokantys sirtakį. Be to, gimtadienio tema buvo beskonybė, tad draugai dar ir apsirengę buvo neįtikėtinai juokingai... Iš tikrųjų šią staigmeną su šypsena prisimenu iki šiol.
– Pirmas vaistas, peršalus gerklę yra...
– ...skalauti burną su druska ir soda. Neabejotinai geriausias.
– Muzikos kalba gali...
– ...pravirkdyti.
– Arija, kuri mano širdžiai mieliausia yra...
– „E lucevan le stele“ iš Giaccomo Puccini operos „Tosca“.
