LNDT „Trys seserys“: A. Čechovas atvažiavo į XXI amžių

 (8)
Prieš mėnesį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera. Sceninės adaptacijos autorė ir režisierė Yana Ross spektaklio veiksmą perkėlė į šiuolaikinę Lietuvą, o personažus šiek tiek modifikavo pagal mūsų laikų realijas. Kaip ir visi šios režisierės spektakliai, statyti Lietuvoje, „Trys seserys“ susilaukė įvairių vertinimų.
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

Su režisiere Y. Ross kalbėjosi teatrologė Daiva Šabasevičienė.

– 1900-aisiais Maskvos Dailės teatras užsakė A. Čechovui parašyti „Tris seseris“. Šiandien Lietuvos nacionalinis dramos teatras Tavo nuopelnu turi naują šios pjesės variantą. Adaptacijos autoriai – Tu ir Mindaugas Nastaravičius. Kodėl kilo būtinybė adaptuoti šią pjesę?

– Į šį klausimą noriu atsakyti garsios kritikės Marinos Davydovos žodžiais, parašytais straipsnyje apie skandalingą Levo Dodino „Hamleto“ adaptaciją Sankt Peterburgo Didžiajame dramos teatre:

„Pagalvojus, mūsų šventas tikėjimas tuo, kad klasikai buvo teisūs ir žinojo didžiąsias tiesas, mūsų ištikimas noras iškabinti juos ant sienų kaip ikonas, taip pat pavojingas, kaip ir bet kokios iliuzijos. Klasikos nereikia sudievinti, kaip negalima sudievinti viso kito. Jos negalima statyti „kaip parašyta“. Jeigu statai „kaip parašyta“, tai – pelėkautai. Tik kritinis žvilgsnis į pasaulį, praeitį, iškilius herojus gali mus išgelbėti.

Kritiškas diskursas su klasikine dramaturgija ir yra mano darbo pagrindas, mes su M. Nastaravičiumi ne „parašėm“ naują pjesę, mes tiesiog dokumentavome repeticijos procesą. Kiekvienas klasikinis kūrinys yra apaugęs mitais, klišėmis, kultūrinio bagažo svoriu ir mūsų darbas buvo pažvelgti į tą bendrą mitologiją iš dabarties taško. Aktoriai nekuria personažų, jie transliuoja savo poziciją ir būseną pokalbyje su A. Čechovu.

Yana Ross
Yana Ross
© Dmitrijus Matvejevas

– XX a. režisūros pakilimo laikotarpis itin susijęs su A. Čechovo dramaturgija. Garsiausi pasaulyje režisieriai Vladimiras Nemirovičius-Dančenka, Georgijus Tovstonogovas, Olegas Jefremovas, Jurijus Liubimovas, Laurence'as K. Olivier, Erwinas Axeris, Piotras Fomenka, Eimuntas Nekrošius, jau XXI a. Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, statydami jo spektaklius, tapo tikrais teatro reformatoriais. Šiandien kai kurie režisieriai net ragina palikti A. Čechovą ramybėje, „užrakinti“ jo kūrinius nuo visokių laisvų interpretacijų. Kiek Tau svarbus šis fonas?

– Nelabai suprantu, kaip galima laisvą kūrinį „užrakinti“, „uždrausti“ ir „neliesti“. Tai, ko gero, kaip jūs išvardijote, daugiau rusu mokyklos, sovietmečio laikų mokyklos mąstymas, kad kultūra turi būti kontroliuojama, draudžiama, moraliniai kodai saugomi ir tradicijos užtvirtintos.

Toks požiūris į kultūrą stabdo apykaitos procesą, neleidžia menininkui kurti laisvai. Man toks požiūris svetimas. Demokratiška visuomenė toleruoja daug krypčių ir skatina meno vystymąsi. Man artimesnis Vakarų, ypač vokiečių mokyklos fonas: tokios pavardes kaip Maxas Reinhardtas, Bertoldas Brechtas, Dimiteris Gotschefas, Frankas Castorfas ir Christophas Marthahleris, Amerikos avangardo grupės, tokios kaip „Wooster Group“ ir „Mabou Mines“, režisieriai Robertas Woodroff ir Anne Bogart.

– Atskirus pjesės epizodus A. Čechovo amžininkai susieja su dokumentiniais dramaturgo gyvenimo faktais, ypač aprašant karinę aplinką. Lietuviams šis A. Čechovo istorinis kontekstas mažiau svarbus ir vargu ar atpažįstamas. Tačiau Tu ir tavo pasirinkta komanda remiatės šiuolaikiniu Lietuvos kontekstu. Gyvendami karo fone, mes patiriame įvairiausių išgyvenimų, be to, visa jūsų grupė buvo išvykusi į Ruklą. Kiek svarbi ši autentiška patirtis?

– Šią pjesę A. Čechovas parašė „sėdėdamas“ Kryme. Tuo metu tai buvo Rusijos imperijos dalis. Dabar, po daugiau nei šimto metų, grįžtame prie pakylėto Rusijos ekspansijos imperializmo ir vėl Krymas aneksuotas. Tuo metu Lietuva irgi buvo Rusijos imperijos dalis... Mes puikiai suprantame, kodėl Lietuvoje NATO pajėgos trigubėja kas mėnesį. Todėl susipažinti su kariais buvo labai smalsu, jautėme didelę pagarbą, tuo labiau kad pjesės veiksmas „apsuptas“ įgulos gyvenimo.

Spektaklio "Trys seserys" repeticija
Spektaklio "Trys seserys" repeticija
© Dmitrijus Matvejevas

– Konstantinas Stanislavskis „Tris seseris“ vadino geriausia A. Čechovo pjese. Kuo ši pjesė Tau svarbi?

– Negalėčiau šios pjesės atskirti nuo viso A. Čechovo dramaturgijos palikimo. Kiekvienoje jo pjesėje randu „vaiduoklių“ iš kitų jo pjesių. „Trijų seserų“ Maša, aišku, „kalba“ su Maša iš „Žuvėdros“, Irina turi ryšį su Nina ir Ania, Teleginas, Jepichodovas ir Kulyginas yra vieno kraujo broliai.

Užaugau literatūros komparatyvistiniame lauke ir man svarbu į kūrybą žiūrėti kaip į tęsinį ir dialogą su kitais literatūros „vaiduokliais“. Be abejo, A. Čechovas skaitė Ibseną ir net „imdavo“, tiesiogine žodžio prasme, iš norvegų dramaturgo. Pavyzdžiui, Elenos ir Sonios pokalbis apie plaukų grožį tiesiogiai „pavogtas“ iš Hedos ir Fru Elvsted scenos „Hedoje Gabler“. O kiek Shakespeare‘o citatų! O kiek Čechovas tyčiojasi iš Maeterlincko!

– Išlaikydama pagrindines kūrinio gijas, vis dėlto Čechovą „apvertei“. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad turi ypatingai tvirtą, naują kūrinio koncepciją. Tau rūpėjo kurti spektaklį lyg gyvus Čechovo namus, tekstą laikant tik papildomu įrankiu. Kas Tave pastūmėjo tokiai, sakytume, kraštutinei Čechovo interpretacijai?

– Mane stebiną, kad pasaulyje vis dar gali atsirasti diskusijos dėl klasikos interpretacijos. Vakarų Europoje jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų po Antro pasaulinio karo, po katastrofos ir sulaužyto pasaulio, ant „griuvėsių“ prasidėjo mūsų vertybių ir kanonų permąstymas. B. Brechto nuopelnu šis procesas atvėrė langą kritiniam diskursui su dramaturgija ir pradėjo nagrinėti kūrinio konstrukciją, taisykles ir prasmę, būtent iš konkretaus taško. Tas procesas daug vėliau buvo apibūdintas kaip „postdraminis teatras“, nors tai irgi susiaurino šiuolaikinio teatro tendencijas. Karas sugriovė mūsų pasaulio suvokimą, mes turėjome pradėti nuo „ground zero“ – permąstyti, pergalvoti savo klaidas, iš griuvėsių, iš dėlionės gabalų sustatyti naujas, mums suprantamas koordinates. Nežinau, ar žodis „de-konstrukcija“ tikrai atspindi šį procesą (de-maskavimas, dis-kursas, di-lema), kai atsistoji prieš kūrinį ir turi atsakyti į klausimą, kam jį statyti dabar, šiandien?

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– Kada sumanei personažus „lipdyti“, pasitelkdama ir aktorių „dokumentinius“ gyvenimus? Truputį juos pažinodama, nesunkiai atseki jų realius gyvenimus, jų silpnybes ar talentus. Šios įdomios detalės atsirado per repeticijas ar buvo kruopščiai apmąstytos iki jų?

– Manęs jau seniai nebedomina klasikinio teatro vaidyba, kai aktorius turi sukurti neegzistuojantį personažą ir kuo natūraliau atlikti tą melagingą darbą, pristatinėdamas neegzistuojantį žmogų. Žymiai įdomiau stebėti stiprią asmenybę, bandančią suvokti, kad ji gyvenime daro tas pačias klaidas, kaip ir dramaturgo pasiūlyta „idėja“... Tik tada prasideda gyvas dialogas tarp publikos ir aktoriaus.

Aktorius, išsilaisvinęs nuo melagystės, pradeda „žaisti“ personažą, neslepia nuo žiūrovo, kad žaidžia, demonstruoja tą personažą, arba tiesiog pasakoja savo mintis, kalba temomis, o ne charakteriais. Be galo svarbi aktorių biografija, patirtis ir požiūris, pozicija. Tą turiu suprasti, atpažinti ir žinoti iš anksto, dar prieš vaidmenų paskirstymą.

Dažniausiai tai vyksta kaip „Voodoo“, labai intuityviai, turiu „perskaityti“ žmogų ir pabandyti atrasti personažo ryšį. Kartais tai yra pavojinga, jeigu aktorius nori „vaidinti“, o vietos vaidybai nėra. Naudoju aktorių girtumo, incesto ir kitas gyvenimo traumas, bet nuo pat pradžių perspėju, kad tai darysiu.

– K. Stanislavskis Dailės teatre vaidino Veršininą. Po antrame veiksme įvykusio gaisro trečiajame jis vaidino sunerimusį, sutrikusį herojų. A. Čechovas pritarė Nemirovičiui-Dančenkai, kad iš užkulisių gali sklisti nerimo garsai, o scenoje turi būti visiška ramybė, nuovargio jausmas. Tu suformavai labai paveikias, gyvas „lūžines“ A. Čechovo vietas. Spektaklis gyvas, įdomus, šmaikštus. Kas daugiau „provokavo“ scenos atradimus – A. Čechovas ar aktoriai?

– A. Čechovas „paliko“ raktus, kodus. Kiekvienoje jo pjesėje vyksta kokia nors šventė, kieno nors gimtadienis, vakarėlis; šampanas, muzika – kažkokia „puota maro metu“. Labai įdomu stebėti, kaip atsiskleidė žmogus per šeimynines šventes. Pagalvokite apie krikštynas, laidotuves, vestuves – kiekvienas galvoja, kad turi teisę pamokyti kitą žmogų, kaip jam reikia gyventi. Mes turėjome tik atrakinti tą kodą ir aktoriai puikiai suprato įtampą ir disonansą tarp svečių ir tragedijos, kuri vyksta su šypsena veide...

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– A. Čechovo teoretikai, peržvelgę daugybę „Trijų seserų“ pastatymų, pripažįsta, kad sociologiniu raktu šios pjesės neatrakinsi. Koks buvo Tavo raktas?

– O kas tai, jei ne visuomenės diagnozė? Mūsų liga. Sociologijos geriausia draugė – antropologija.

– Po revoliucijos Rusijoje „Tris seseris“ statė retai, nes buvo manoma, kad po esminių politinių lūžių stebėti, kas vyksta tarp personažų, – per daug smulku. Kaip Tu charakterizuotum šiuolaikinę lietuvių visuomenę, kas jai svarbiausia?

– Negaliu pasakyti, kad lietuviai labai skiriasi nuo kitų europiečių, bet gal dar vyresniam žmogui galioja sovietmečių traumos ir iškreiptos sampratos. Manau, jaunimas labiau atviras ir laisvas, todėl tikrai visuomenė auga ir tobulėja.

– Manau, kad „Trijų seserų“ premjera – kontroversiškiausias šio sezono pastatymas. Ką Tu pastebėjai po premjeros? Ar likai nustebinta nuomonių įvairovės?

– Manau, kūrinys neturi tikslo visiems pataikauti, ar sužavėti daugumą. Jis turi aiškią edukacinę misiją – išryškinti, įrodyti, kiek mes skiriamės vienas nuo kito, kaip skirtingai mąstome, kokiu pagrindu analizuojame ir vertiname meną ir kaip suvokiame „klasiką“.

Atsimenu, audringos diskusijas po „Mūsų klasės“, kai buvome kaltinami Holokausto apropriacija ir profanacija. Be abejo, dabar tai suskambės ir su A. Čechovu. „Šalin rankas nuo mūsų liaudies pasididžiavimo“, – viešai pasakė rusų kritikė Irina Megkova apie mano islandišką „Žuvėdrą“ Torunės tarptautiniame teatro festivalyje. Ir aš jai buvau dėkinga.

Scena iš spektaklio "Trys seserys"
Scena iš spektaklio "Trys seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

– Tavo kūrybos tyrinėtojas vokiečių teatrologas Thomas Irmeris tiksliai charakterizavo situaciją: šiandien daug kas klasiką perkelia į šiuolaikinį scenovaizdį, negalvodami apie personažų laikyseną. Tave jis išskiria dėl to, kad sugebi sukurti visiškai šiuolaikinius charakterius. Kyla klausimas, kam tokiu atveju imtis klasikos? Ar trūksta šiuolaikinės dramaturgijos?

– Nesvarstau, ar tai klasika, ar šiuolaikinė pjesė. Galvoju, ar ta dramaturgija yra man aktuali. Lenkijoje, teatre „TR Warszawa“, prieš metus dirbau su puikiu šiuolaikiniu rusų dramaturgu Michailu Durnenkovu, statydama jo pjesę „Ežeras“. Ir man pasirodė, kad tai – visiškai šiuolaikinis čechoviškas tekstas. Autorius sąmoningai argumentuoja ir naudoja A. Čechovo būseną, bet tuo pačiu kuria savo unikalią kalbą. Nuostabus rašytojas! Kartais dirbu ir be dramaturgijos, kartais rašau milžiniško romano adaptaciją. Taisyklių kūryboje nėra ir neturi būti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Menininkų duetas SetP Stanikas į Vilnių veža paryžietišką pavasarį

Gegužės 2 dieną galerijoje „Vartai“ atidaroma Prancūzijoje gyvenančio menininkų dueto SetP Stanikas paroda „Pavasaris | Le Printemps“.

Šešėlių teatro stebukladarys G. Kandelakis: nežinau, kas tai yra neįmanoma (2)

Profesorius Gela Kandelakis ‒ unikalus žmogus. Pirmiausia, tai kino ir teatro režisierius, kurio išrasta bei ištobulinta rankų šešėlių teatro technika stebina, glumina rafinuočiausio teatro gurmanus: nejau vien ranka galima pasakyti tiek, kad ši vaidyba kitąsyk nukonkuruoja ir puikų artistą? Tuo įsitikini, kai Gelos spektaklyje pamatai rankos šešėlį, deklamuojantį Hamleto monologą...

Mirė Europos parko ambasadorė M. Abakanowicz: jos pavarde pradedamos modernaus meno knygos

Balandžio 21 dieną netekome vienos garsiausių modernaus meno kūrėjų – mirė lenkų menininkė Magdalena Abakanowicz (1930, Falentos – 2017, Varšuva). Pasaulis neteko ypač talentingos asmenybės, kurios kūrybinis kelias siekia kelis dešimtmečius ir kuri daugeliu aspektų buvo išskirtinė ir netipiška laikotarpiui.

Uždraustojo miesto muziejuje Pekine tikimasi surengti „Lietuvos dieną“ (1)

Pekine esančiame Uždraustojo miesto muziejuje kitąmet tikimasi surengti „Lietuvos dieną“, skirtą paminėti valstybės šimtmetį.

V. Šapranausko vaidmenį paveldėjęs rusų aktorius: esu kultūros armijos kareivis (3)

Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Jevgenijaus Vachtangovo akademiniame teatre, žiūrovai įdėmiai stebėjo aktorių Viktorą Dobronravovą. Kai iš gyvenimo pasitraukė nepamirštamas Chloinė Genechas – Vytautas Šapranauskas, jaunam rusui kaip kūrybinis kraitis teko jo vaidmuo. Žavėjęs scenoje, aktorius neprarado žavesio ir nuo jos nužengęs, ypač – duodamas DELFI skaitytojams istorijos pamokų.
OKT teatras

VAIKYSTĖ
2017 balandžio 25 d. 19.00 val.

DIEVAS YRA DJ
2017 balandžio 28 d. 19.00 val.
Praėjusiais metais atlaikiusi penkiolikos spektaklių turą po tris didžiuosius Kinijos miestus, režisieriaus Oskaro Koršunovo trupė 2017-ųjų gastroles pradėjo pažymėdami dar vieną tašką pasaulio žemėlapyje. Šį kartą tai Azijoje esančios salos Taivano sostinė Taipėjus ir ten rengiamas tarptautinis Taivano menų festivalis, kurio programoje vilniečiai pristatė „Hamletą“.
„Hamletui“ Taivane skambėjo tūkstantinės publikos ovacijos
2017 balandžio 11 d.