Šiandien beveik devyniasdešimt procentų teatro temų susijusios su negatyvo eskalavimu. Destruktyvios formos šiuolaikiniam eksperimentiniam teatrui tapo patogesnės, priimtinesnės, režisieriai pirmiausia apeliuoja į mąstymo provokatyvumą.
Vis dėlto esama kūrinių, gaubiamų dvasinės tylos, gebančių ne tik sutvirtinti rimtojo meno pamatus, bet ir plėtojančių filosofinę mintį. Prie tokių priskirčiau ir „Septynis fariziejaus Sauliaus penktadienius“.
Rusų dramos teatras, nors nešvenčia savo 70 metų jubiliejaus, šiuo spektakliu aptaria aktualius tautinės tapatybės klausimus, atliepia ir paties teatro, kuris sovietmečiu buvo įkurtas privaloma tvarka, istoriją.
Jonas Vaitkus, be kitų savo nuopelnų teatrinei kultūrai, išsiskiria dar ir tuo, kad nuosekliai ugdo jaunuosius kūrėjus, sudaro sąlygas brandinti savo talentą ne tik aktoriams, bet ir teatro dailininkams, kompozitoriams. Tarp jų – scenografė Daiva Samajauskaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė.
O tokių funkcionalių vaizdo projekcijų, kokias spektakliui „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ sukūrė Rimas Sakalauskas, Lietuvoje dar nebuvo tekę matyti. Esmė – ne vaizdinių gausa ir jų įtaiga, bet prasmės, atsiskleidžiančios kartu su režisūrine išmone. Sakalausko projekcijos virsta sudėtingais scenovaizdžiais, kurių šiltas koloritas veikia tiesiog magiškai. Saulės nugairintos, išdžiūvusios žemės pilkuma tampa iškalbingesnė už tūkstančius sakomų žodžių. Fariziejaus Sauliaus krikščioniškas praregėjimas kontrastingame šviesos ir šešėlių fone atrodo savaime suprantamas. Išnyrantys nauji, o kartais lyg atgimstantys seni vaizdiniai ritmiškai siejasi su vidiniu Sauliaus (Vladimiras Dorondovas) atgimimu.
Spektaklyje „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ vaidina daugiau kaip dvidešimt aktorių, kurie demonstruoja unikalų gebėjimą tapti darniu ansambliu, minimaliomis priemonėmis kuriančiu paveikų polifoninį pasakojimą – teatrinę Evangeliją pagal Joną Vaitkų…
Parašęs kūrinį (2012), dramaturgas A. Andrejevas spaudoje prasitarė: „Iš mokslinių formuluočių žmogui nedaug naudos. Įdomiausius dalykus suvokiame ne protu, bet širdimi, todėl ir parašiau pjesę apie fariziejų Saulių.“ Lietuvoje lankęsis autorius maloniai sutiko pasikalbėti apie dramaturgų retai liečiamas biblines temas.
– Ar spektaklis adekvačiai perteikia Jūsų parašytą pjesę? – klausė D. Šabasevičienė.
– Šiame spektaklyje viskas visiškai ne taip, kaip aš įsivaizdavau, o tai nuostabu ir labai įdomu. Aš ir laukiau to „kitaip“, bet nesitikėjau, kad būtent taip ir atsitiks. Kai rašai, įsivaizduoji, kaip visa tai vyksta. Bet kiekvienas žmogus įsivaizduoja savaip. Žiūrėdamas spektaklį, pamačiau tam tikrus dalykus, į kuriuos neatkreipiau dėmesio rašydamas, – tai unikalių režisieriaus Jono Vaitkaus įžvalgų vaisius.
– Kaip atsitiko, kad savo pjesę padovanojote Lietuvos rusų dramos teatrui, konkrečiai režisieriui Jonui Vaitkui? Juk ji parašyta jau beveik prieš ketverius metus…
– Nepažįstu nė vieno dramos teatro režisieriaus, todėl negalėjau rinktis. Pirmiausia „…penktadienius“ pasiūliau Maskvos teatrams – elektroniniu paštu nusiunčiau maždaug dvidešimt laiškų, į kuriuos niekas neatsakė. Praėjo treji metai, ir atsidūriau prie Lietuvos rusų dramos teatro durų. Nebeturėjau vilčių, kad ši pjesė ką nors sudomins. Buvo aišku, kad skaitant paskubomis, „…penktadieniai“ negali patikti, nes tekstas sudėtingas, o apimtis labai didelė. Manau, Maskvos teatrai pjesės tiesiog neskaitė. Vėliau man aiškino, kad elektroniniai variantai apskritai nepriimami, reikia atspausdintą tekstą įteikti konkrečiam žmogui, įdėmiai žvelgiant jam tiesiai į akis. Dar geriau, jei „kas nors“ būna apie tai jau įspėjęs adresatą, sakydamas, kad autorius – „mano geriausias draugas“. Maskvoje, deja, kitaip nieko nepasieksi.
Į Lietuvos pajūrį mudu su žmona atvažiuojame kiekvieną vasarą, bet į Vilnių užsukome tik šįkart. Istorija keista – tarytum žvaigždės būtų palankiai susidėsčiusios. Visiškai atsitiktinai vieną pjesės egzempliorių turėjau mašinos bagažinėje ir, įkalbėtas žmonos, nunešiau Rusų dramos teatro budėtojui, o šis nusiuntė mane pas sekretorę. Palikdamas pjesę, visiškai nesitikėjau, kad ji ras adresatą.
– Šis trumpas detektyvas gal ir nebūtų įdomus, jei anksčiau nebūčiau užtikusi Jūsų pasisakymų apie žmogaus jausmus, kurie svarbesni už protą. Manau, teatre tai bene svarbiausias veiksnys – geras spektaklis pirmiausia veikia emociškai, o jau po to viską apmąstome – jausmų ir proto bendras darbas atveria kūrinio esmę. Kita vertus, ši pjesė pirmiausia išprotauta, parašyta labai racionaliai, nors joje kalbama apie iracionalius dalykus. Iš kur atsirado toks paradoksas?
– Kai kas jau yra sakęs, kad skaitydamas pjesę suprato daugiau, negu žiūrėdamas jos interpretaciją scenoje. Aišku, gaila, jei taip yra iš tikrųjų. Bet man svarbiausia, kad „…penktadieniai“ pastatyti teatre. Pirmiausia, joks literatūros žanras neleidžia taip susikoncentruoti kaip pjesė. Labai mėgstu skaityti pjeses. Esu perskaitęs jų kur kas daugiau, negu mačiau pastatymų. Ypač daug skaičiau Shakespeare’o kūrinių.
Rašydamas norėjau, kad pjesė būtų pastatyta, nes pačią Evangeliją suvokiu labai teatriškai. Ji – tai visai trumpi, kuklūs ir šykštūs „scenarijai“. O tą „scenarijų“, kurį pasirinkau, norėjau paversti teatro kūriniu. Tai nėra naujovė. Viduramžiais Europos teatras buvo labai stipriai susijęs su Evangelija.
Klajojančios trupės greta visokių niekų publikai parengdavo įvairias misterijas, kurios buvo reikalingos ir Bažnyčiai – ji suprato, kad vien išpažinties neužtenka. Beje, teatras kartais veikia žmogų stipriau negu Bažnyčia.
Šiuo atveju žmogus, skaitydamas šv. Pauliaus istoriją – Saulius, keliaudamas į Damaską, patiria nušvitimą, – iš esmės priima šį siužetą „blaiviai“, nieko nejausdamas, neišgyvendamas. Tai lyg ir paprasta istorija-pasaka. Man buvo svarbiausia atskleisti, kas slypi už jos. Juk Evangelija tarytum užšifruota, alegoriška. Yra dalykų, kurie negalėjo tiesiogine prasme vykti taip, kaip jie aprašyti. Siekiau iššifruoti, atverti kodus ir pažiūrėti, kaip iš tikrųjų tai galėjo vykti, kas realiai atsitiko tam žmogui. Juk negalėjo būti taip, kad, pavyzdžiui, trenkė žaibas ir keleivis staiga išgirdo balsą. Žmogus buvo pasirengęs priimti tai, kas įvyks.
Mano teksto monolitus Vaitkus talentingai perteikė scenos kalba. Aišku, norėčiau, kad tekstas būtų tariamas daug lėčiau, bet spektaklis tada truktų geras septynias valandas. Režisierius tiesiog įkalino save, priėmęs labai sudėtingas pjesės sąlygas.
– Šis spektaklis – trupės atgaiva. Kaip profesionaliai vaidina aktoriai, kokie nugludinti jų dialogai, kokios žaibiškos reakcijos į aplinką! Vis dėlto dalį trupės tokia teksto gausa pastebimai išsekina. Bet profesiniu požiūriu tai neįtikėtinas augimas, profesionalumo įrodymas. Tokių kūrinių gali imtis tik repertuarinis teatras.
– Aš irgi pastebėjau, kaip tekstas išsunkia aktorius. Ypač sunku pagrindinio vaidmens atlikėjui – Vladimirui Dorondovui (Saulius–Paulius). Jau po pirmo veiksmo jis atrodo pervargęs.
– Prologe rašote, kad pjesė „skiriama didžiajai žydų tautai“.
– Šią dedikaciją esu užrašęs, tačiau išleistoje knygoje jos nėra. Ir štai kodėl: man buvo pasakyta, kad taip rašyti nepadoru. Ilgai galvojau ir tos dedikacijos atsisakiau. Žydų tautos istorija unikali, nes tai vienintelė tauta pasaulyje, kuri, net būdama išbarstyta, gyvuojanti vien diasporoje, sugebėjo išlaikyti savitumą, psichologinę ištvermę, susitelkimą. Tai nuostabu. Ilgai gyvendamos svetur, daugelis tautų pakrinka, net liaujasi egzistavusios. Žydų tauta neturi savo teritorijos (Izraelyje gyvena ne visa žydų tauta, tik jos dalelė), dauguma išsiblaškiusi po visą pasaulį. Nepaisant to, žydai lieka žydais. Nors taip egzistuoti sunku, jiems pašėlusiai sekasi. Nežinau, kaip tą paaiškinti, bet labai tuo žaviuosi.
Antra, judaizmas yra krikščionybės lopšys. Nebūtų judaizmo, nebūtų ir Jėzaus Kristaus.
Kai pjesę parašiau ir šimtąkart perskaičiau, pagalvojau: mane apkaltins, kad skelbiu tam tikras šios fabulos iškilmes – krikščionybės pergalę prieš judaizmą. Kai suvokiau, kad gali taip atsitikti, išsigandau, nes mažiausiai norėčiau būti tuo įtariamas. Todėl nusprendžiau, kad reikia įžanginio paskyrimo. Tarytum apsidraudžiau. Bet kiek vėliau mane paprotino, kad yra labai pretenzinga, net neskoninga, jei vienas žmogus rašo paskyrimą visai tautai, ir aš pasidaviau. Pats turiu žydiško kraujo. Aišku, judėjo Sauliaus virsmą Pauliumi, išpažįstančiu krikščioniškas tiesas, kai kas gali vertinti kaip tam tikrą judėjiškos savimonės nustelbimą. Tai neteisinga, šio paveikslo prasmė daug platesnė. Parašiau ne krikščionybės atsiradimo istoriją ir ne žydų tautos istoriją, kalbu apie žmogaus atsimainymą, apie pastangas nugalėti savo ribotumą. Šiuo atveju tai fariziejaus ribotumas.
– Kokia šiandien Rusijos situacija tikybos atžvilgiu?
– Rusijoje cerkvių daugėja. Bet kalbėti apie tai, koks tas tikėjimas, negalėčiau – tai labai intymus ir sudėtingas dalykas.
– Dažnai teatras lyginamas su šventove, nors dažniausiai scenoje vaidinamos šventovei nederančios pjesės. Ar nebijojote, kad perteiksite tam tikrą dievybės tiesmukumą?
– Tikėti žmogui natūralu. Tikėjimas – aukščiausia jėga. Tai nėra neišvengiamybė, tačiau tai gamtos duotybė, reiškianti, kad egzistuoja kažkas aukštesnis už žmogų. Taip jau susiklostė, kad žodis „dieviška“ susijęs daugiau su išorine raiška – tai kažkas, kas aukštybėse „išdėstyta“, „debesuota“... Manau, kiekviename žmoguje egzistuoja dievybė. Tai tarytum neapčiuopiamas organas, susijęs su Dievu. Žmogui labai svarbu jį savyje apčiuopti, priartėti prie jo, užsikabinti už jo, paklusti jam. Per kasdieninius rūpesčius tą sunku išgryninti, suvokti, pajusti. Pyktis, apmaudas, pavydas, žiaurumas trukdo tai pamatyti.
Aš daug galvoju apie mirtį. Gaila, neturiu tikrų pašnekovų šia tema. Žmoguje yra kažkas, kas nepasiduoda fiziniam gamtiškumui. Tai nemirtingumas, tai kiekvieno „aš“. Jis neišnyksta, kad ir kaip pasikeistų mūsų požiūris, fizinė būklė. To šventumo neįmanoma sunaikinti. Aš kalbu ne tik apie krikščionybę, bet ir apie ezoteriką. Viskas susiveda į tą patį: žmogus yra ir gyvuliškosios, ir dieviškosios gamtos dalis. Jeigu tik nori, jis pajėgus prisikelti kad ir kaip žemai būtų puolęs…
