Šiuolaikinį meną mugėje reprezentavo 92 galerijos iš 44 pasaulio šalių. Tarp mugėje pristatomų menininkų pasaulinio garso vardai: Marina Abramovic, Anishas Kapooras, Yayoy Kusama, Shirin Neshat.
„The Rooster Gallery“ ekspozicija Dubajuje sulaukė didelio dėmesio ir teigiamų atsiliepimų – stendą aplankė Dubajaus Emyrato Karališkosios šeimos nariai, svarbių meno sklaidos institucijų atstovai, kitų tarptautinių meno mugių vadovai.
Mugės metu vyko ir edukacinė programa 8-12 metų vaikams. Jie buvo mokomi meno suvokimo pagrindų. Viena iš šešių specialiai atrinktų mugės „stotelių“ buvo tapytojos K. Ališauskaitės paveikslas „Proveržis“, vaikai susipažino su perspektyvos, kontrasto ir kt. sąvokomis.
Menininkų kūrinių įsigijo privatūs kolekcininkai iš Didžiosios Britanijos, Švedijos, JAV. Galerijos tapytojams pagaliau pavyko patekti ir į vietinių kolekcininkų akiratį – A. Zakarausko kūrinys įtrauktas į Šardžos banko meno kolekciją.
A. Zakarausko kūrybos centre atsiduria pati tapyba, jos fizinis kūnas. Menininkas susitelkia ties fundamentaliais tapybos elementais – potėpiu, spalva, šviesos-šešėlio santykiu, drobės paviršiaus plokštuma – ir juos konceptualizuoja, paverčia paveikslo naratyvo dalimi. Prie abstrakcijų artėjančiuose kūriniuose visuomet įžvelgiama žmogaus figūra. Dažniausiai tai – pats tapytojas, susitapatinantis su tapyba ir tuo pat metu stebintis ją iš tolo, esantis šiapus ir anapus drobės paviršiaus, pranykstantis ir išnyrantis paveiksle. Tai jo rankos glosto drobę švelniais pasteliniais potėpiais ar konstruoja jos paviršių tvirtais it smūgiai skambių spalvų blokais. Nors portretai bevardžiai, nuasmeninti, A. Zakarausko darbuose esama ir jausmingų autobiografiškų detalių.
K. Ališauskaitė savo kūryboje taip pat naudoja žmogaus (o dažniau – jo rankų) atvaizdus. Tik jos paveiksluose žmogaus kūnas netenka fiziškumo. Jis atlieka ženklo ar simbolio funkcijas, tapytoja naudojasi juo kaip įrankiu tyrinėti platesnes tapatybės, psichologijos problemas. K. Ališauskaitės kūriniuose išnyksta riba tarp apčiuopiamo ir įsivaizduojamo, balansuojama tarp kino, sapno ir tikrovės.
Labai svarbus jos kūryboje laikas, pabrėžiamas visa ko procesualumas, cikliškumas. Kūno veiksmai ir judesiai čia tampa simboliškais ritualais, atspindinčiais psichologines būsenas ir įvairius žmogaus tapatybės aspektus. K. Ališauskaitės paveikslai minimalistiškai taupūs tiek plastikos, tiek turinio prasme, pasakojama mįslingomis užuominomis. Tad nutapytos scenos nepasiūlo konkretaus naratyvo, veikia labiau kaip emocijų katalizatoriai.
Nepaisant skirtingų kūrybinių strategijų, menininkų darbai yra artimi ne tik vizualiai ar emociškai. Abu menininkai teigia meno kūrinio atvirumą, daugiaprasmiškumą, kontekstualumą. Kito menininko drobių kaimynystėje kūriniai atsiveria dar kitais rakursais, išryškėja nauji turinio ir plastikos aspektai. Lakoniški, neapibrėžti jų paveikslų pasakojimai kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų, provokuoja žiūrinčiuosius pasitelkti savo patirtis. Taigi ekspozicijoje vyksta ne tik dviejų menininkų pokalbis, bet ir menininkų bei žiūrovų idėjų mainai. Tokioje komunikacijai atviroje erdvėje kolektyvinis „minčių statymas“ (mindbuilding) tampa meno kūrinio prasminio lauko formavimosi metafora.
