Vasaros gastrolėmis ant ratų garsėjantis teatras, kuriam vadovauja legendinis režisierius Antanas Markuckis, šiemet jau 25 kartą išriedės iš Panevėžio į miestus, miestelius ir kaimus.
Per 24 metus su arklių tempiama karieta Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir puoselėtojas A.Markuckis apriedėjo daugybę miestų, miestelių, atokiausių kaimų, matė sielą draskančius provincijos skaudulius. Kaimo vaikams jis siekia įžiebti vilties ir nors trumpai akimirkai pažadinti jų svajones.


Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija teatrui įteikė premiją už geriausiai parengtus ir įgyvendintus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus. Prieš keletą metų už siekį įminti didžiojo pasakininko kūrybos mįslę ne tik scenoje, bet ir gyvenime režisierius iš Danijos parsivežė prestižinę H.K.Anderseno premiją.


Savo gastrolėmis arklių traukiamu vežimu esate unikalus lėlių teatras. Kaip kilo mintis sukurti tokį teatrą?

Tokia svajonė gimė dar vaikystėje. Buvau pakerėtas filmo apie Buratino nuotykius. Labai sužavėjo vaizdas, kai į miestelį atvažiuoja Karabasas Barabasas su savo teatru. Arkliai tempia vežimą, statoma palapinė, išsipuošę žmonės perka bilietus ir eina žiūrėti pasirodymo. Pradėjau galvoti, kodėl to negaliu padaryti ir aš?


Jūsų svajonė išsipildė. Vaikus spektakliais džiuginate ne tik teatre, bet kas vasarą riedate po šalies regionus. Kaip jus sutinka kaimo žmonės?

Apvažiuojame tokius nedidelius kaimelius, kur nėra jokių kultūros židinių. Mūsų atvykimas tampa dideliu įvykiu ir švente. Žmonės stebi, kaip mes skutame bulves, verdame valgį, o paskui ruošiamės spektakliui ir tampame aktoriais. Spektaklius žiūri visos kartos – vaikai, tėvai, seneliai. Paprastai pusė žiūrovų – vaikai, pusė – suaugusieji. O kartą tarp žiūrovų buvo 40 suaugusių ir tik du vaikai. Kai jau susiruošiame išvažiuoti, žmonės stebi, kaip susikrauname, kaip kinkome arklius. Vyrai ateina pasmalsauti, kaip padarytas vežimas.


Ar skiriasi miesto ir kaimo žiūrovai?


Labai. Tiesiog nesulyginami dalykai. Kaimo vaikų akyse matome tikrumą ir nuoširdumą. Į mūsų pasirodymus jie ateina kaip į šventę, o miestiečiai dažniausiai jau ir taip būna viskuo persisotinę, todėl jiems spektaklis – tik dar vienas reginys. Ypač tai pastebime, kai į mūsų teatrą atvažiuoja vaikai iš Vilniaus, Kauno. Jie be jokio gėdos jausmo keikiasi, demonstruoja atsainumą.


Keista, bet kaimuose po spektaklio žiūrovai dažniausia neploja. Ne dėl to, kad nepatiko, jie nori tęsinio. Juk kaime vienintelis kultūros židinys – televizorius. Kraupu, kai Panevėžio rajono paauglys sako, kad dar nė karto nėra buvęs Panevėžyje. Ką jau kalbėti apie Vilnių, kitus didesnius miestus. Kokia šio vaiko ateitis, kokios jo svajonės? Labai liūdna ir neramu.


Be abejo, ir kaime, ir mieste yra puikaus jaunimo, kuris teikia vilties.

Po Lietuvą važinėjate jau 24 metus, jūsų akyse užaugo nauja karta. Kaip pasikeitė kaimas per tuos metus?


Lietuvos miestas ir kaimas – du atskiri pasauliai. Būna skaudu, kai atvažiuoji į kaimą, atpažįsti ne kartą matytus kažkada mažųjų žiūrovų veidus, kurie dabar pamėlę, ištinę, apgirtusios akys viskam abejingos. Štai tokia užaugo karta. Baisiausia, kad jaunimas nebeturi svajonių. Jie susitaikė su tokiu likimu. Daliai jaunimo kasdienis gėrimas tapęs natūraliu būviu. Jie ramiai pasakoja, kaip prasimano pinigų gėrimui. Sako, nueina į ganyklą, nuima kelių karvių grandines, jas parduoda į metalo supirktuvę – ir alui pakanka. Kitą dieną – vėl tas pats. Neįtikėtina, bet yra kaimų, kur visi geria. Ten nebeatskirsi, kur vyrai, o kur – moterys. Ten žmogus – tai sugriuvę patvoriai, sudžiūvusios žolės. Tai – degradacija.

Praėjusią vasarą kartu su mumis važiavo vokiečių televizijos atstovai. Jie buvo pašiurpę nuo kaimo aludžių, jų lankytojų ir kitų kaime matytų vaizdų. Aišku, ne visi kaimai tokie. Yra tvarkingai ir prasmingai gyvenančių žmonių. Gerai laikomasi ten, kur išlikusios žemės ūkio bendrovės.

Pastaraisiais metais gražėja sodybos, žmonės tvarkosi. Tačiau kaimo skauduliai labiausiai krinta į akis. Net jei žmonės ir negeria, jie likę be vilties ir perspektyvos. Jie net nekelia klausimo: o kas toliau? Kai kurie kaimai dūlėja kaip senas žmogus. Negi niekas tokių dalykų nemato?!


Kokius regionus aplankėte? Kur toliausiai nuo Panevėžio esate nuriedėję savo vežimu?


Pastaraisiais metais kelionėje praleidžiame po 10–15 dienų, o anksčiau išvažiuodavome daugiau kaip mėnesiui. Tolimiausia kelionė buvo į Palangą ir Klaipėdą. Iki Palangos nuvažiuojame per 17 dienų. Per tą laiką tenka kokius tris kartus perkaustyti arklius. Tą padaryti vis sudėtingiau, nes kaimuose nebėra kalvių.


Kelionėse patyrėme ir nemalonių nuotykių. Štai kartą Žemaitijoje karštą dieną norėjome pagirdyti arklius, tačiau šalia kelio įsikūrusios sodybos šeimininkas išvarė iš kiemo, grasindamas šunis paleisti. Ilgam įsiminė sovietmiečiu patirtas nemalonus įvykis. Kartą važiavome keliu, kurį iš abiejų pusių supo didelis rugių laukas. Artėjo vakaras, reikėjo apsistoti nakvynei, tačiau rugiai vis nesibaigė. Priartėję prie pakelės autobusų stotelės išvydome kokių 10 metrų žolės lopinėlį. Kitos išeities nebuvo, kaip nakčiai pririšti arklius toje vietoje. Pradėjus mums kukliai kurtis, staiga išdygo žmogus ir liepė nešdintis, nes čia esą jo žemė. Netrukus jis atsinešė medžioklinį šautuvą ir nusitaikė. Teko kinkyti arklius ir iki aušros prastovėti ant kelio. Tąkart važiavo moksleiviai aktoriai, buvo neramu dėl jų.

Ar neteko vaidinti už kiaušinius ar lašinių bryzą?


Turime linksmos patirties. Kartą Panemunėlyje (Rokiškio r.) paskelbėme, kad bilietas į spektaklį – du kiaušiniai. Buvo smagu žiūrėti, kaip išsipuošusios, kaspinais padabintos mergaitės iš savo rankinukų traukė į laikraščius suvyniotus kiaušinius. Žiūrovai prinešė gal du kibirus kiaušinių. Kažkas atnešė lašinių, kumpio, duonos… Tuo pokštai nesibaigė. Nuvažiavę vaidinti į gretimą kaimą sulaukėme dar daugiau kiaušinių ir dešrų, nors už bilietus jau prašėme pinigų. Ir dar keliuose kaimuose tąkart žmonės mums nešė maistą. Matyt, buvo pasklidęs gandas, kad aktoriai alkani, nors mes viso labo vieną vakarą norėjome išsikepti blynų, o parduotuvė jau buvo uždaryta.

Kelionėse jums tenka dar vienas vaidmuo – arklių vadeliotojo. Ar tai neišvargina?


Visada vadelioju pats. Anksčiau Krakių žemės ūkio bendrovė, duodanti mums arklius, skirdavo ir vieną žmogų, kuris kartais mane pavaduodavo.


Per tiek metų įgudau vadelioti, jausti arklius ir 3 tonas sveriantį vežimą. Tačiau intensyvėjant eismui važiuoti darosi vis pavojingiau. Pralenkiančios mašinos pypsena, turistai sustoja fotografuotis – tai baido arklius. Aktoriai bijo važiuoti vežime.


Kelionėje tenka iškentėti daug nepatogumų: vieną dieną kepina saulė, kitą dieną – lietus ir vėjas, trečią – vėl kaitra. Per tuos metus visada nakvojau tik vežime. Pavargstu, bet ateina vasara ir vėl patraukia gastrolių magija. Turbūt tokia mano misija.

Prieš keletą metų Danijoje jums buvo įteikta prestižinė K.H.Anderseno premija. Ar įminėte didžiojo pasakininko kūrybos paslaptį?


Manau, kad premiją gavau ne už genialius spektaklius, o už gyvenimo būdą. Tokia premija paskirta ir vienos Rusijos nepilnamečių kolonijos direktoriui už tai, kad tuos vaikus auklėja pagal Anderseno pasakas. Visų premijų laureatų gyvenimai tarsi panašūs į paties pasakininko. Andersenas sakė, kad pasaka turi būti trumpa, aiški ir teisinga. Tik tada ji tampa meniška. Jau daugiau nei 200 metų šios pasakos gyvos ir dar ilgai gyvuos. Pasakos – tai neišsipildžiusios vaikystės svajonės.


Neseniai iš didžiojo pasakininko gimtinės Odensės fotomenininkas bei rašytojas Ričardas Šileika į teatrą atvežė nedidelį smėlio maišiuką. Kad nekiltų abejonių, kad smėlis tikrai iš Odensės, paliko jo kasimo ceremoniją užfiksavusias nuotraukas, pridėjo ir važtaraštį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė britų mokslinės fantastikos rašytojas B. Aldissas

Vienas produktyviausių ir įtakingiausių XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų Brianas...

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija (1)

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Top naujienos

Prastos naujienos planuojantiems uždirbti iš būsto nuomos (10)

Dar neseniai bankai ir įvairūs ekspertai buto įsigijimą nuomai įvardino kaip patrauklią...

Mokestis už mokyklos įnorius mamai atėmė žadą: išeitis – tik užsienis (234)

Naujiems mokslo metams besiruošiantys tėvai atakuoja ne tik parduotuves, bet ir siuvyklas. Tiesa,...

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (381)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Krito naujų butų pardavimai (61)

Naujų butų pardavimo apimtys Lietuvos didmiesčiuose antrąjį šių metų ketvirtį buvo...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (59)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako kelionių...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (271)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

Rizikingų bitkoinų vertė vilioja: ar gali pabrangti iki 25 tūkst. JAV dol.? (21)

Bitkoino vertė šią vasarą pasiekia vis naujas rekordines aukštumas, o analitikai žada ir...

Pavojų kelia ir nedidelė žaizda (2)

Iškylas į gamtą ir tolimesnes keliones neretai apkartina dėl neatsargaus elgesio atsiradę...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (218)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (18)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...