1895-ųjų sausio 24-ąją mirė Didžiosios Britanijos politikas lordas Randolphas Churchillis. Jis buvo vėliau ministru pirmininku tapusio, vieno įtakinigiausių šimtmečio asmenybių Winstono Churchillio tėvas. Beje, po 70 metų, tą pačią dieną kaip ir tėvas - sausio 24-ąją, mirė ir pats Vinstonas, kuris laikomas vienu svarbiausiu vadovų viso pasaulio istorijoje. Įdomu tai, kad politikas W. Churchillis apdovanotas ir Nobelio literatūros premija – už savo atsiminimų knygą.
W. Churchillis 1940-ų gegužę sakė savo pirmąją ministro pirmininko kalbą: „Mūsų laukia sunkus ir skausmingas išbandymas. Prieš mus – daugybė ilgų kovos ir kančios mėnesių. Jūs klausiate, kokia mūsų politika? Atsakau – kariauti: jūroje, žemėje, ore; kariauti visa savo jėga ir tvirtybe, kurią mums gali duoti Dievas. Kariauti prieš siaubingą tironiją ir žiaurumą. Štai tokia mūsų politika. Jūs klausiate, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti vienu žodžiu – pergalė, pergalė bet kokia kaina, pergalė, nors ir koks ilgas ar akmenuotas kelias būtų jos link.“
Po mėnesio, praėjus vos kelioms dienoms, kai Hitlerio kariuomenė užėmė Paryžių, W. Churchillis sakė: „Bendruomenių rūmai vadinamos Prancūzijos kautynės jau baigėsi. Aš laukiu Britanijos mūšio pradžios. Nuo šios kovos priklauso krikščioniškosios civilizacijos išlikimas. Nuo jos priklauso ir mūsų imperijos, ir mūsų pačių gyvenimas. Visas priešo įtūžis ir galia netrukus atsisuks į mus. Hitleris žino, kad jis turi mus palaužti, arba pralaimės karą. Jeigu mes sugebėsime atsilaikyti prieš jį - visa Europa bus laisva. Bet jei mes pralaimėsime, tuomet visas pasaulis, taip pat ir Jungtinės Valstijos, nugarmės į pragaištingą tamsos bedugnę. Taigi, sustiprinkime savo budrumą, sutelkime jėgas, kad Britų imperija ir valstybė gyvuotų tūkstančius metų, o žmonės vis dar sakytų: „Tai buvo puikiausias jų laikas“.
Skelbusi taikingą priešistorę
1921 m. sausio 23 d. gimė žymi archeologė, archeomitologijos pradininkė, Kalifornijos universiteto profesorė ir VU garbės daktarė Marija Gimbutienė. Pasaulyje ji laikoma viena iš įtakingiausių ir kontroversiškiausių archeologijos asmenybių. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į šį mokslą – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius. O profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Tiesa, būtent dėl to M. Gimbutienė susilaukė kritikos, oponentai ją dėl to vadina romantike ir nerimta mokslininke. Beje, yra ją kaltinančių ir feminizmu - mat mokslininkė paskelbė vienpusišku ir skurdžiu įsišaknijusį žmonijos priešistorės supratimą, kad karas ir agresija yra vyraujanti civilizacijos būsena. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, taip pat skelbė matriarchatinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus.
Viena iš knygos „Marija Gimbutienė ...iš laiškų ir prisiminimų“ sudarytoja žurnalistė Kornelija Jankauskaitė džiaugiasi, kad ji pažino mokslininkę : „Nuo 1989–ųjų rudens likimas mane atvedė į Los Andželą ir M. Gimbutienė kaip tik tuo metu ieškojo žmogaus iš Lietuvos, kuris padėtų tvarkyti jos archyvą, mokslinę dokumentaciją, ruoštis buityje. Tokiu būdu patekau pas ją Topangoje, labai gražioje vietovėje, pakeliui į Santa Barbarą, netoli Ramiojo vandenyno. Bendravau su profesore iki paskutinių jos gyvenimo valandų.“
Švilpaujanti akademikė
„Išėjo iš savo kabineto nedidukė, šviesiais plaukais, besišypsanti, atsisėdom mudvi prie stalo ir jinai žvaliu balsu prabilo: „Atrodo, turėjau vėžio ligą, bet dabar jau būsiu pasveikusi. Išvažuoju kelioms dienoms į dykumą (už 180 km nuo Los Andželo ji turėjo sodybą). Kol grįšiu, pasilik mano namuose, apsisprask,“ - betarpišką profesorės bendravimą jau pirmąją pažinties dieną prisimena K. Jankauskaitė.
Mokslininkė kartais elgdavosi labai valiūkiškai, stebindama net artimai ją pažinojusius: „Atrodo - akademikė, nepaprastai rimtas žmogus, užsiėmusi knygų rašymu, dėstymu universitete – o vaikščiodavo po namus ir kai jai būdavo labai gera nuotaika, garsiai švilpaudama. Ir ne bet kaip, o įmantriausias melodijas išvinguriuodavo. Kai klausdavau, iš kur ji taip gražiai išmoko, M. Gimbutienė juokėsi – aš dar ne tokių dalykų moku,“ – su „Žinių radiju“ dalijosi žurnalistė, knygos „Marija Gimbutienė ...iš laiškų ir prisiminimų“ sudarytoja K. Jankauskaitė.
Šešiamečio koncertai
Prieš 250 metų, 1756-ųjų sausio 27 dieną gimė vienas iškiliausių visų epochų kūrėjų Wolfgangas Amadeus Mozartas. Muzikologai sako, jog kompozitorius pradėjo naują muzikos erą. Klaipėdos universiteto profesorė Daiva Kšanienė: „Mozartas savo kūryboje atvėrė tarsi naują pasaulį, kurį kiekvienas žmogus gali savaip priimti, savaip suvokti. Ir tai visai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo išsilavinimo. Man atrodo, kad Mozartas priimtinas visiems – nuo kūdikio iki senuko.“
Mozartas unikalus dar ir tuo, kad kurti pradėjo ankstyvoje vaikystėje – mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar pirmąjį kūrinį parašė ketverių, ar šešerių metų, tačiau tikrai žinoma, jog sudėtingą koncertą fortepijonui jaunasis genijus sukūrė būdamas vos septynerių. O iš viso per savo trumpą gyvenimą (kompozitorius mirė sulaukęs 36-erių) parašė daugiau nei 600 kūrinių. Muzikologė D. Kšanienė: „Kompozitoriaus tėvas Leopoldas Mozartas, kuris pats buvo muzikantas, pamatęs fenomenalius savo sūnaus sugebėjimus, pradėjo jį mokyti. Pasakojama istorija, kad pats tėvas nustebo, kai kartą grįžęs namo pamatė savo 6 metų sūnų visą išsirašalavusį, palinkusį ties natomis ir kažką kruopščiai rašantį. Paklausė, ką jis čia veikia. Mažasis lyg niekur nieko atsakė – rašau koncertą. Tėvas, aišku pasijuokė, bet paskui, pažvelgęs į tuos lapus, pamatė, kad visiškai logiškai yra išdėstytos muzikinės mintys, temos, formos, struktūra. Mozartas buvo fenomenas, netgi kažkoks antgamtiškas reiškinys“.
Kai meška verčiasi ant kito šono
Sausio pabaiga lietuviams būdavo ypatingas metas. Pagal Mėnulio kalendorių pirmąją delčią po žiemos saulėgrįžos buvo minimi Naujieji metai. Šiemet tai bus sausio 29-oji. Liaudies tikėjimai aiškiai rodo šią dieną buvus virsmo į naują būseną metu. Manyta, jog būtent tądien gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės, meška verčiasi ant kito šono, barsukas išlenda iš olos. Visas šis sujudimas simbolizuoja žiemos vidurį.
Etno astronomas Jonas Vaiškūnas sako, kad šiuo pusiaužiemio laikotarpiu gyvavo įvairiausi papročiai ir spėjimai: „Paprastai kiekvienuose namuose kurioje nors kertėje gyvendavo žaltys, kurį senovės lietuviai gerbė ir saugojo. Taigi, būtent per pusiaužiemį tame kampe ar kertėje buvo paklojamas baltas rankšluostis. Žaltys tuo rankšluoščiu užšliaušdavo ant stalo ir paragaudavo valgių, arba prie jų neprisiliesdavo. Jeigu žaltys maisto paragaudavo, žmonės sakydavo, jog bus geri metai. O jeigu nušliaušdavo į savo kertę prie valgių neprisilietęs, manydavo, kad metai bus blogi. Taip pat tą dieną iš savo urvų išlenda meška ir barsukas. Jie išeina į lauką ir apsidairo: jeigu saulėta - sakoma, kad žvėrys išsigąsta savo šešėlio ir lenda atgal į savo urvus ir ten dar ilgai tūno. Tai reiškia, kad pavasaris greitai neateis. Tačiau jeigu diena apsiniauskusi, nėra jokių šešėlių, žvėrys eina pasivaikščioti ir jau nebegula žiemos miego – tai rodo, kad žiema pamažu traukiasi“.
Beje, ši diena dar buvo vadinama Kumeliuko krikštynomis (vienur kumeliuku buvo vadinamas mėnulis, kitur - žvaigždynas, kur tą naktį patekėdavo jaunas mėnuo) ir siejama su jauno mėnulio pasirodymu po saulėgrįžos – tai buvo ženklas, kad atėjo Naujieji metai (pagal Mėnulio kalendorių).
Virtuvės dievas keliauja dangun
Pagal Mėnulio kalendorių savo darbus ir šventes planuoja Kinijos, Vietnamo, Korėjos ir Tibeto gyventojai. Tad Naujieji metai šiose tautose išauš sausio 29 d. Tiesa, Kinijos ambasados antrasis sekretorius Zhen Haitao sako, kad naujamečio šventimas prasideda gerokai anksčiau ir tęsiasi net pusantro mėnesio: „Tai svarbiausia ir ilgiausia šventė Kinijoje, kurios metu kiekviena diena yra svarbi, turi savo simbolinę reikšmę, savo papročius ir tradicijas, kurių iki šiol laikomasi. Pavyzdžiui, maždaug savaitė prieš didžiąją šventę būna vadinami „mažieji nauji metai“.
Tai – virtuvės dievo diena: kiekvieno kino šeimoje yra tokia dievybė, kuri rūpinasi visos šeimos maitinimu. Taigi, tądien žmonės degina virtuvės dievo paveikslą – tikima, kad tokiu būdu jis nukeliauja į dangų ir kitiems dievams papasakoja, kaip besibaigiančius metus nugyveno jo globojama šeima. Po to vėl grįžta į tuos pačius namus ir saugo juos.
„Žinių radijui“ Kinijos diplomatas Zhen Haitao pasakojo: „O vieną dieną prieš Naujuosius Metus, panašiai kaip ir čia per Kūčias, prie stalo susirenka visa kinų šeima. Išvakarės irgi svarbi diena – visi šeimos nariai turi susirinkti ir per naktį budėti – niekas negali užmigti. Šis paprotys siejamas su tokia legenda: kinišku žodžiu „metai“ vadinama ir piktoji dvasia, kuri atkeliauja iš jūros ir griauna namus, žudo žmones. Toji pabaisa keliauja lygiai 12 mėnesių. Taigi, paskutinę metų dieną žmonės turi likti namie ir juos saugoti. Beje, būtent dėl to kinai pradėjo naudoti fejerverkus – kad nugintų piktąją dvasią kuo toliau nuo namų. Ant kinų vaišių stalo būtinai turi būti 2 patiekalai – žuvis ir vištiena. Mat kiniškai „žuvis“ skamba panašiai kaip „turtingas“, o „vištiena“ tariama taip pat kaip žodis „laimė“. Tad jei ant stalo bus žuvies ir vištienos, metai bus turtingi, o žmonės toje šeimoje – laimingi.“
Vienu sakiniu
1323 sausio 26-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė užsienio šalims laišką, kuriame pirmą kartą buvo paminėtas Vilnius kaip Lietuvos sostinė.
1875 sausio pabaigoje Džordžas Grynas užpatentavo savo paties išrastą elektrinį dantų grąžtą.
1901 sausio 27 d. mirė Giuseppe Verdis, vienas didžiausių XIX amžiaus itališkosios operos kūrėjų.
1924-aisais sausio 25 dieną Prancūzijos Chamonix vietovėje prasidėjo pirmosios Žiemos olimpinės žaidynės. Sausio 20-ąją į šiemet Turine vyksiančią Žiemos olimpiadą šią savaitę išlydėti ir mūsų sportininkai.
1939 sausį mirė šveicarų fizikas M. Bircher-Benneris. Būtent šis fizikas išrado populiarųjį pusryčių mišinį - miuslį (Müesli). Tiesa, dabartiniai miusliai nėra labai panašūs į pirminį variantą - tuomet 1900 metais sukurtas Benė patiekalas iš smulkintų obuolių, citrinų sulčių, pieno ir riešutų buvo skirtas įvairių ligų prevencijai ir gaminamas ligoninėse.
1945 sausio 27 d. Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos išvadavo Osvencimo koncentracijos stovyklą, kurioje fašistai išžudė pusantro milijono žmonių.
1972 metais Guamo salos džiunglėse rastas japonų karys, kuris čia slėpėsi 28 metus, nes manė, kad vis dar vyksta antrasis pasaulinis karas.
1989-aisiais sausio pabaigoje mirė ispanų dailininkas Salvadoras Dali.
„Laiko vinys“, penktadieniais 10.10 val. ( kart. 19.10 val., šeštadienį 14.05 val. ).
