Su jauna soliste susitikome pakalbėti apie išskirtines jos pastarojo meto patirtis – nuo impresionistinės prancūzų iki naujos, lietuviškos elektroninės operos, nuo įkvepiančių kolegų iki ryžtingo žingsnio tolimesnės svajonės link, nuo atvirų vienos geriausių pasaulio vokalo mokyklų durų, kurias varstė ir iki šiol varsto ryškiausi „bohemiečiai“.
– Injolis VCO „Pelėjuje ir Melisandoje“ buvo tavo pirmasis vaidmuo su šia trupe, papasakok, kaip atsidūrei šioje kompanijoje ir koks tai buvo jausmas?
– Galbūt nuskambės keistai, bet jau sulaukusi skambučio dalyvauti perklausoje šokinėjau iš laimės. Ir tikrai ne dėl to, kad tikėjausi gauti šį vaidmenį. Tiesiog nepaprastai apsidžiaugiau galimybe bent sudalyvauti perklausoje. Pamenu, iš VCO man paskambino ketvirtadienį, o į perklausą atvykti reikėjo pirmadienį. Taigi, kol mano draugai mėgavosi savaitgaliu, aš jį praleidau su C. Debussy ir Injolio solinės scenos muzika ir partitūra. Perklausos dienos beveik neprisimenu, bet tą dieną, kai man paskambino su džiugiomis žiniomis, jaučiausi nepaprastai laiminga ir dėkinga, labai laukiau pažinties su Dalia, maestro Gintaru Rinkevičiumi ir visa nuostabia VCO komanda.
– Žinia, jog D. Ibelhauptaitės repeticijos – itin intensyvios ir daugumai jaunų artistų tampa dar viena aktorinio meistriškumo pradžia. Papasakok, kaip tau sekėsi susidoroti su iškeltomis užduotimis?
– Pirmosios repeticijos visur ir visada būna įtemptos. Tą žinodama, iškart stengiausi maksimaliai joms pasiruošti – man svarbu buvo tobulai mokėti savo muzikinį tekstą, išanalizuoti savo personažą, suvokti jo vietą ir paskirtį šioje operoje ir, žinoma, rasti tą giją, kuri sieja mane ir Injolį.
Repeticijos buvo tikrai labai intensyvios, tiek fiziškai, tiek emociškai. Injolis dažniausiai vaizduojamas kaip jaunas berniukas, vienintelis tikrai šviesus ir tyras operos personažas, tačiau šiame pastatyme jis tampa baimių ir abejonių draskomu paaugliu. Būtent tokio vaidmens koncepcijos suvokimas man tapo didžiausiu iššūkiu.
Ilgai kartu su Dalia ieškojome, kaip atskleisti skriaudžiamo, užguito vaiko psichologiją. Fiziškai teko keisti viską: laikyseną, eiseną, išvaizdą. Man labai pasisekė, kad turėjau puikų scenos partnerį – J. Ulanovo kuriamas Golo (Injolio tėvas) intensyvumu ir emocine įtaiga abejingų nepaliko, aš juo ir žavėjausi, ir iš jo mokiausi. Buvimas scenoje šalia jo suteikė galimybę greitai tobulėti ir emociškai subręsti tokiam vaidmeniui.
– Nors tai nebuvo pirmasis tavo pasirodymas scenoje, o iki tol nemažai keliavai su šiuolaikine, konceptualia opera „Geros dienos“, kuo „Pelėjas ir Melisanda“ tau tapo išskirtiniu ir kaip šiandien tu žiūri į patį C. Debussy kūrinį?
– Mano pirmas debiutas operoje buvo Barbarina W. A. Mozarto „Figaro vedybose“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Šis vaidmuo man labai artimas ir mielas, Barbarina – žavesio, energijos ir šviesos kupinas personažas. Injolis – visai kitoje emocinio spektro pusėje, beveik visos jo savybės priešingos manosioms, todėl jį prisijaukinti reikėjo laiko ir pastangų. Šis personažas man tapo net savotišku mokytoju.
„Pelėją ir Melisandą“ visada laikysiu savo mėgstamiausių operų trejetuke, nes negaliu atsispirti plaukiančiai C. Debussy muzikai. Būtent prancūzų, ypač C. Debussy, muzika nuo pat studijų akademijoje pradžios man visada buvo labai artima, suprantama ir mylima, puikiai tiko mano balsui. Šio kompozitoriaus sukurtos dainos, manau, lydės mane visą gyvenimą.
– Po sudėtingos Debussy operos, kitas projektas su VCO taip pat nebuvo iš lengviausių – „e-Carmen“. Kaip apibūdintum šią operą ir ko, profesine prasme, pasisėmei iš jos?
– „e-Carmen“ savo koncepcija yra unikali. Nors klausau ir operos, ir elektroninės muzikos, niekada nepagalvojau, kad šie žanrai taip derės tarpusavyje! Man teko Karmen draugės Fraskitos vaidmuo.
Šį kartą didesnis iššūkis buvo muzikinis – niekada gyvenime nesu dainavusi pagal jau įrašytą muziką, tam tikra prasme esi įkalinta laike. Jei neįstosi, dirigentas tavęs nepalauks, nepristabdys orkestro, muzika eis toliau. Žinoma, labai džiaugiausi galimybe dirbti su nerealia ir labai šilta solistų komanda – J. Gringyte, L. Pautieniumi, G. Monsalve.
– Ar manai, jog tokie projektai tave ir daugelį kitų gali įkvėpti tokiems ryžtingiems sprendimams, kaip stoti į Karališkąją muzikos mokyklą? Klausiant kitaip, ar ilgai ruošeisi šiam žingsniui?
– Taip, žinoma!! Buvimas ir darbas su tave įkvepiančiais žmonėmis nuolat skatina tobulėti ir augti. Po truputį ryžtiesi drąsesnėms svajonėms, o tada pradedi ieškoti būdų, kaip jas įgyvendinti. Visada žinojau, kad norėsiu tobulintis užsienyje ir tik šiais metais, baigdama dainavimo magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jaučiuosi tam tikrai pasiruošusi. Nejaučiau poreikio važiuoti į užsienio muzikos akademijas, nes nuo pat studijų pradžios turiu nuostabią dėstytoją – profesorę Sigutę Stonytę. Jai visada esu ir būsiu dėkinga už neįkainojamą darbą su manimi kaip dainininke ir artiste.
Sprendimas stoti į Londono karališkos akademijos operos studiją buvo ilgai brandintas ir apgalvotas. Tai buvo mano vienintelis pasirinkimas pateikiant prašymą Jungtinės Karalystės aukštųjų mokyklų tinklui. Daug kas kartojo, kad kvaila rašyti tik vieną pasirinkimą, į jį sudėti visas viltis, ypač kai konkursas į šią programą – milžiniškas. Bet, mano manymu, būtent toks sprendimas labai daug prisidėjo prie sėkmės.
– Papasakok savo sėkmės istoriją, stojant į Londoną. Taip, kaip kada nors pasakosi savo vaikams...
– Taip jau atsitiko, kad perklausos į Londono karališkąją akademiją vyko to baisiausio ir „užimčiausio“ prieššventinio laikotarpio metu – į gruodžio pradžią supuolė visi įmanomi koncertai ir operos.
Po pirmos sėkmingos perklausos Londone buvau pakviesta atvykti į antrą turą gruodžio 15 dieną. Pradedant gruodžio 10 d. kasdien turėjau po pasirodymą – J. Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjera, trys koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o antrosios perklausos išvakarėse – „e-Carmen“.
Po spektaklio iškart šokau į lėktuvą ir jau 7 ryto buvau Londone. Tiesą pasakius, iš tos dienos prisimenu tik atskirus fragmentus ir iki šiol nesuvokiu, kaip išvis sugebėjau padainuoti. Tą dieną adrenalinas ir kava buvo mano geriausi draugai, o padainavusi nusipirkau didžiulę porciją ledų ir nekantriai laukiau rezultatų, kuriuos komisija žadėjo tą patį vakarą pranešti telefonu.
Po poros valandų sulaukiau skambučio iš operos studijos vadovo, kurio sveikinimas buvo vienas mieliausių, kokį esu girdėjusi: „Lina, skubu pranešti, šiais metais jums Kalėdos ateis kiek anksčiau. Sveikiname įstojus ir nekantriai laukiame mūsų bendradarbiavimo“. Ir tikrai, tai buvo pati geriausia Kalėdų dovana!
– Kuo gyveni šiandien? Ar jau žinai, ką Lietuvoje palikti bus sunkiausia?
– Kaip ir kasdien: muzika ir mintimi, kad jau tuoj, tuoj pavasaris! Kovas bus įtemptas, bet nuostabus: manęs laukia F. Schuberto mišios Es-dur su Lietuvos valstybiniu orkestru, išsiilgtas „Pelėjas ir Melisanda“ ir didžiulis koncertas su Lietuvos kameriniu orkestru Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje!
Lietuvoje bus sunku palikti daug ką: šeimą, draugus, darbus, mielą ir jaukų Vilnių su siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis.
– Kokia šiandien yra tavo didžiausia baimė, su kuria jau pavyko susidoroti?
– Nemanau, kad turiu kokių ypatingų baimių. Išskyrus, žinoma, pačias giliausias dėl artimųjų sveikatos ir gerovės, kurias, manau, turi kiekvienas žmogus. Šiandien gal aktualesnė nežinomybės baimė, bet ta nežinomybė tiek pat laukiama ir viliojanti, kiek gąsdinanti.
– Koks tavo turimas daiktas tau yra brangiausias, be kurio negali niekur keliauti?
– Mano brangenybė – tėvelių dovanotas talismanas, kurį visada kokiu nors būdu nusinešu ir ant scenos. Jei kostiumas neleidžia dėvėti papuošalų, savo mažą sidabrinį pakabuką vis tiek prisegu kur nors prie bato. (Šypsosi.)
– Kas tave įkvepia: asmenybės, įvykiai, knygos, filmai...?
– Įkvėpimo daugiausia semiuosi iš kasdienybės ir nekasdieniškų žmonių: jų poelgių, minčių, atliktų darbų. Mane žavi svajotojų istorijos, žmonės, atradę savo gyvenimo aistrą ir puoselėjantys jos liepsną.
– Koks tavo gyvenimo motto?
– Norėčiau turėti gražią, sparnuotą frazę, bet neturiu... Tiesiog: gyvenk ir skleisk tai, kuo norėtum, kad tau būtų atlyginta.
