Olegas Volosačas gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare, jo praktiškai nepažinojo. Mama dirbo Lietuvoje. 1945 m. su mama atsidūrė Marcinkonyse, o nuo 1946 m. apsigyveno Vilniuje, Žvėryne, kur gyveno visą gyvenimą. Mokėsi dailės Pionierių rūmuose (rūmai buvo įsikūrę Gedimino kalno papėdėje), pas tapytoją Vincą Norkų, su kuriuo siejo bičiuliški santykiai. Nors mokykloje mokėsi blogai, piešti Olegui sekėsi, net yra laimėjęs visasąjunginę premiją – kelionę į Arteką (elitinę pionierių stovyklą prie Juodosios jūros). Artimai bendravo su dailininkais A. Savicku, V. Dombrovskiu, T. K. Valaičiu, Š. Šimulynu ir kitais. Nors Olegas nebuvo baigęs oficialių dailės mokslų, tačiau visą gyvenimą gyveno tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino kiti jo kartos tapytojai, pripažinti profesionalai. Buvo tikra gyva Žvėryno legenda – vadinamas Žvėryno Van Goghu. Kaip ir žymusis Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.
Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei Vincentui Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet kur kas dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama „tikra tapyba“ – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas. Olegas – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą.
Olegas – savotiškas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ainis: gimęs Vitebske, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje, Žvėryne – įtakingiausios LDK giminės Radvilų žemėse. Būtų gimęs bent pora dešimtmečiu anksčiau – matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur jis būtų labai jaukiai jautęsis savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Krémègne draugijoje, mat savo stilistika Olego darbai labai artimi École de Paris autorių stilistikai. Tačiau likimas jam lėmė tapti – gal kiek šventpaikšiška? – ikonine Žvėryno figūra.
Besąlygiška Olego ištikimybė tapybai ir autentiška kūryba, bekompromisinė jo, kaip dailininko pozicija leidžia Olegą Volosačą įvardinti kaip svarbų 20 a. paskutiniojo trečdalio lietuvių kūrėją, dailininką–grynuolį, kuris tapė todėl, kad netapyti negalėjo.
