Parodoje „Šiauliai. Trys kartos“ pristatomi fotografai Algirdas Musneckis, Regina Šulskytė, Remigijus Venckus yra bene žymiausi savo kartų atstovai, kilę iš Saulės miesto. Labai skirtingas autorių amžius ir skirtinga patirtis fotografijos bei meno praktikų lauke tarsi ir turėtų nulemti šių autorių skirtingumą.
Tačiau neeskaluodami amžinos kartų konflikto tematikos parodoje galime paieškoti jų sąlyčio taškų. Vienas iš raktinių žodžių, leidžiančių suverti šiauliečių kūrybą ant jungiančio siūlo, galėtų būti „atmintis“. Ir ne tik todėl, kad fotografija automatiškai akumuliuoja įamžinimo, įvykio išsaugojimo ar dokumentinio įrodymo paradigmas, bet ir todėl, kad visų trijų autorių kertinis kūrybinis principas – atminties buvimo, takumo, kismo rekonstrukcija fotografijoje.
Tiesioginė nuoroda į atminties reikšmes fotografijoje atsispindi Algirdo Musneckio ciklo pavadinime – „Atkurta atmintis“.
Vyriausiasis iš trijų autorių taikliai pataiko į šiandienes fotografijos tendencijas ir kūrybinės raiškos principus. Kažkada atminčiai užfiksuotus mėgėjiškus kadrus, nūnai praradusius pirminę paskirtį, jis perkelia į meninės fotografijos lauką – taip ne tik pervertindamas pačius atvaizdus, bet ir polemizuodamas su profesionalumo bei kūrybinės hierarchijos dogmomis.
Regina Šulskytė „Prospekto“ fotografijos galerijoje pristato darbus iš įvairių savo kūrybos etapų, nuo darbų iš žymiųjų ciklų „Mano drabužiai“, „Miegamajame“ iki naujausiųjų iš „Mano laikas“. Šmaikštaudami galime R. Šulskytės parodos dalį pavadinti retrospektyvos repeticija. O atminties tema autorės kūryboje neretai yra pagrindinis dėmuo. Nuo tiesioginio laike nutolusių kadrų jungimo iki vizualinių nuorodų bei praėjusio laiko citatų įšaldant asmeniškas istorijas fundamentalioje fotografijos istorijoje.
Jauniausias parodos autorius Remigijus Venckus atmintį iš savo fotografijos lakštų visiškai ištrina. Tiksliau tariant, mūsų supratimu, jos ten niekada ir nebuvo, nes tai tik „Tušti ekranai“, dar nespėję įsiurbti į save reikiamos informacijos. Tad autorius apverčia fotografijos, kaip įvykių archyvavimo suvokimo, modelį. Tiesiog jo darbai nepaklūsta tam, ko mes tikimės iš „teisingos“ fotografijos. Ir tada jau suvokėjas panyra nebe į atvaizdo, o į savo asmeninę atmintį.
