blog.bavi.lt"/> blog.bavi.lt" />

Kūčių vakarienė – archajiškas ritualas

 (14)
Kalėdų laikotarpis gamtiniu požiūriu – saulėgrįžos metas. Kasdieninis tamsos gausėjimas pasiekia ribą, įvyksta lūžis mus supančiame universume, o drauge - ir žmogaus sieloje, gyvenančioje vienu ritmu su gamta. Nuo slegiančios kasdienybės monotonijos, o šiuo metu dar ir tamsos viešpatijos gelbsti šventybės išgyvenimo laukimas. Šis sacrum ilgesys ir troškimas būdingas ir šiuolaikinei, paprastai laikomai sekuliarizuota visuomenei.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Iš tiesų kiekvienas individas, gal ir neatlikdamas toje epochoje prigijusių religinių apeigų, savo visa vidine esme siekia pakylėjančių potyrių, išgyvenimo kažko „visai kito“ (ganz andere, religijotyrininkų terminu), didingo ir tikro, harmonizuojančio dvasią, o tai ir būdinga šventybės raiškos, vadinamosios hierofanijos, poveikiui.

Šventybę kuria ir jos teikia ne tik dievai, bet ir mes patys – jausmais, žodžiais, veiksmais, o per šventę ji reaktualizuojama tradiciniais ritualais. Kūčių vakarienei mūsų tėvai ir protėviai, o ir mes patys suteikdavome ir tebesuteikiame ypatingą reikšmę. Savo esme šios vaišės – tai aukojimas. Aukojimų adresatų esama keleto, kadangi šioje šventėje susipynė ir susisluoksniavo senesni ir vėlyvesni tikėjimai bei religinės pažiūros. Archajiškasis šventės branduolys mūsų sąmonei sunkiai pasiekiamas, bet vis dėl to iš kai kurių simbolinių ženklų jis gali būti bent apytikriai nuspėjamas ir nusakomas.

Mūsų Kūčių vakarienės archajiškame lygmenyje atsiskleidžia dvi ryškios tendencijos. Viena jų – komunikavimas su agrarinės sferos galiomis ir dievybėmis, kas iš tiesų buvo aktualu žemdirbiams, kita – simbolinis susitikimas su protėvių ir mirusiųjų artimųjų sielomis, kurios, kaip tikėta, šiuo tarpsniu sugrįžtančios. Iš vaišių patiekalų bene svarbiausias – grūdų ir kitokių sėklų (kviečių, miežių, kartais dar ir žirnių, pupų) mišinys su medumi. Tai – derliaus simbolis, ir jis galėjo būti skiriamas derlių globojančioms dievybėms, o drauge su pastarosiomis glaudžiai susijusioms mirusiųjų sieloms, taip pat, kaip tikėta, dariusioms įtaką derliui. Kai kuriose Lietuvos vietose po stalu būdavo padedamas ir nekultų kviečių pėdas, simbolizavęs jame įsikūnijusias derliaus galias. Žinios apie tai, kokiems dievams visa tai aukota, skurdokos, bet vis dėl to kai kurių užuominų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose.

Rytų Prūsijos žodynininkas Jokūbas Brodovskis, parengęs vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodyną (apie 1740 m.), teigia, kad Kalėdų nakties vakarienės metu būdavo sakoma maldelė Žemynai: „Žemynėle Žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Po to būdavo nuliejama alaus, tradicinio iš grūdų pagaminto gėrimo, ir tuo būdu paaukojama žemės deivei, lemdavusiai kultivuojamos augalijos, ypač javų derlingumą.

Kitas archajiškas ir su mitine pasaulėvoka susijęs ritualinių Kūčių vaišių patiekalas – aguonų pienas. Stebėtina, kad ši tradicija mūsų krašte tebėra tokia gyvybinga. Aguonos dar senovės Graikijoje buvo glaudžiai siejamos su agrarinėmis dievybėmis, jų tarpe su Demetra, derlių teikiančios žemės deive, kuri ikonografijoje vaizduojama rankose laikanti aguonas su stiebais ir javų kuokštus (jos atitikmeniu laikoma Žemyna). Aguonos būdavo aukojamos Demetrai. Šio augalo sėklos pasižymėjo migdančiu poveikiu ir siejamos su mirties bei atgimimo simbolika.

Žemė ir jos klodai kaip tik esanti ta vieta, kur vykdavusios šios transmutacijos, būdingos gyvajai gamtai – gimimas, mirtis ir atgimimas. Lietuvos kaime tikėta, jog nuo Visų Šventų artėjant žiemai ir žemę sukausčius pašalui, ji ilsisi, „miega“. Tačiau žemėje glūdi potencija, kuri reiškiantis ją žadinantiems šviesos ir šilumos pradams, pabus ir įsikūnijusi įvairiopose gyvybės formose atgims naujam gamtos ir žmogaus egzistencijos ciklui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Fotografui A. Sutkui Vokietijoje įteikta prestižinė premija (2)

Penktadienį Berlyne fotografui Antanui Sutkui buvo įteiktas garbingas Vokietijos fotografijos asociacijos Dr. Ericho Salomono apdovanojimas. Šis įvertinimas yra suteikiamas kiekvienais metais ir yra laikomas vienu iškiliausiu Vokietijos fotografijos asociacijos prizų.

„Vasaros ritmu“: Rasos šventės paslaptys ir „Skaitymo iššūkis“ aktyviems

Šioje laidoje kviečiame priimti Lietuvos bibliotekininkų skaitytojams metamą „Skaitymo iššūkį“; prisimename, kokia prasmė slypi Rasos šventės tradicijose bei lankomės Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodoje „Viena–Breisgau Freiburgas–Paryžius“.

G. Orwello romanas „1984-ieji“ buvo „pranašiškas“, sako rašytojo sūnus (10)

Brodvėjuje per naujo miuziklo, pastatyto pagal George'o Orwello antiutopinį romaną „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four), premjeroje tarp žiūrovų buvo ir ypatingas svečias – rašytojo sūnus.

Į parodą įsiveržęs nekviestas svečias ant kojų sukėlė apsaugos tarnybą

Pilies menėje sparnais plakančiam čiurliui atrodė, kad langas, pro kurį galima pasiekti dangų yra štai tame paveiksle. Iš vakaro įsibrovęs į Panemunės pilies erdvę, paukštelis naktį ant kojų sukėlė pilies apsaugos tarnybą ir pirmasis išvydo menininko Justino Vaitiekūno tapybos parodą, kuri čia buvo atidaryta vakar vakare.

Kuo atjos Vytis į Lukiškių aikštę – žirgu ar arkliu? (56)

Lukiškių aikštės skulptūrų konkurso rezultatai ir vėl pribloškė, nors jau esame prie to pripratę. Paprasčiausias pilietinis interesas skatina pasvarstyti, kas darytina, kad kaskart neskanautume karčių vaisių.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.