blog.bavi.lt"/> blog.bavi.lt" />

Kūčių vakarienė – archajiškas ritualas

 (14)
Kalėdų laikotarpis gamtiniu požiūriu – saulėgrįžos metas. Kasdieninis tamsos gausėjimas pasiekia ribą, įvyksta lūžis mus supančiame universume, o drauge - ir žmogaus sieloje, gyvenančioje vienu ritmu su gamta. Nuo slegiančios kasdienybės monotonijos, o šiuo metu dar ir tamsos viešpatijos gelbsti šventybės išgyvenimo laukimas. Šis sacrum ilgesys ir troškimas būdingas ir šiuolaikinei, paprastai laikomai sekuliarizuota visuomenei.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Iš tiesų kiekvienas individas, gal ir neatlikdamas toje epochoje prigijusių religinių apeigų, savo visa vidine esme siekia pakylėjančių potyrių, išgyvenimo kažko „visai kito“ (ganz andere, religijotyrininkų terminu), didingo ir tikro, harmonizuojančio dvasią, o tai ir būdinga šventybės raiškos, vadinamosios hierofanijos, poveikiui.

Šventybę kuria ir jos teikia ne tik dievai, bet ir mes patys – jausmais, žodžiais, veiksmais, o per šventę ji reaktualizuojama tradiciniais ritualais. Kūčių vakarienei mūsų tėvai ir protėviai, o ir mes patys suteikdavome ir tebesuteikiame ypatingą reikšmę. Savo esme šios vaišės – tai aukojimas. Aukojimų adresatų esama keleto, kadangi šioje šventėje susipynė ir susisluoksniavo senesni ir vėlyvesni tikėjimai bei religinės pažiūros. Archajiškasis šventės branduolys mūsų sąmonei sunkiai pasiekiamas, bet vis dėl to iš kai kurių simbolinių ženklų jis gali būti bent apytikriai nuspėjamas ir nusakomas.

Mūsų Kūčių vakarienės archajiškame lygmenyje atsiskleidžia dvi ryškios tendencijos. Viena jų – komunikavimas su agrarinės sferos galiomis ir dievybėmis, kas iš tiesų buvo aktualu žemdirbiams, kita – simbolinis susitikimas su protėvių ir mirusiųjų artimųjų sielomis, kurios, kaip tikėta, šiuo tarpsniu sugrįžtančios. Iš vaišių patiekalų bene svarbiausias – grūdų ir kitokių sėklų (kviečių, miežių, kartais dar ir žirnių, pupų) mišinys su medumi. Tai – derliaus simbolis, ir jis galėjo būti skiriamas derlių globojančioms dievybėms, o drauge su pastarosiomis glaudžiai susijusioms mirusiųjų sieloms, taip pat, kaip tikėta, dariusioms įtaką derliui. Kai kuriose Lietuvos vietose po stalu būdavo padedamas ir nekultų kviečių pėdas, simbolizavęs jame įsikūnijusias derliaus galias. Žinios apie tai, kokiems dievams visa tai aukota, skurdokos, bet vis dėl to kai kurių užuominų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose.

Rytų Prūsijos žodynininkas Jokūbas Brodovskis, parengęs vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodyną (apie 1740 m.), teigia, kad Kalėdų nakties vakarienės metu būdavo sakoma maldelė Žemynai: „Žemynėle Žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Po to būdavo nuliejama alaus, tradicinio iš grūdų pagaminto gėrimo, ir tuo būdu paaukojama žemės deivei, lemdavusiai kultivuojamos augalijos, ypač javų derlingumą.

Kitas archajiškas ir su mitine pasaulėvoka susijęs ritualinių Kūčių vaišių patiekalas – aguonų pienas. Stebėtina, kad ši tradicija mūsų krašte tebėra tokia gyvybinga. Aguonos dar senovės Graikijoje buvo glaudžiai siejamos su agrarinėmis dievybėmis, jų tarpe su Demetra, derlių teikiančios žemės deive, kuri ikonografijoje vaizduojama rankose laikanti aguonas su stiebais ir javų kuokštus (jos atitikmeniu laikoma Žemyna). Aguonos būdavo aukojamos Demetrai. Šio augalo sėklos pasižymėjo migdančiu poveikiu ir siejamos su mirties bei atgimimo simbolika.

Žemė ir jos klodai kaip tik esanti ta vieta, kur vykdavusios šios transmutacijos, būdingos gyvajai gamtai – gimimas, mirtis ir atgimimas. Lietuvos kaime tikėta, jog nuo Visų Šventų artėjant žiemai ir žemę sukausčius pašalui, ji ilsisi, „miega“. Tačiau žemėje glūdi potencija, kuri reiškiantis ją žadinantiems šviesos ir šilumos pradams, pabus ir įsikūnijusi įvairiopose gyvybės formose atgims naujam gamtos ir žmogaus egzistencijos ciklui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Talentingos režisierės kūrinys nukels žiūrovą anapus tikrovės – pas tėtį

Vienu pirmųjų Tarptautinio violončelės festivalio akordų gegužės 1 dieną nuskambės Klaipėdos lėlių teatro premjera „Tėtis ir jūra“.

Spektaklio jaunimui kūrėjas: šiame šou motyvacijos bus su kaupu

XXI a. – kaip masinis konvejeris, kur kiekvienas stengiasi būti reikalingas: išlaikyti darbą, net jei jis ir neteikia malonumo, kaskart atsiliepti po pirmo signalo, visiems patikti, neturėti savo nuomonės, viską daryti greitai ir gerai, kitaip nebūsi reikalingas. Ir vis stengiasi ir stengiasi, kol galiausiai nebepakenčia pats savęs. Taip pat stengiasi ir jaunas žmogus, kurį formuoja „patinka“ skaičius, kitų žmonių nuomonė bei nuolatinis atsakymas „nežinau“.

Spontaniškos virtuozo A. Anusausko improvizacijos – naujame pianistų židinyje

Verslo centro B Nordic 26 skandinaviško dizaino interjerą įvertins seni džiazo vilkai. Balandžio 28 dieną naujoje „Organum“ koncertų salėje rečitalį surengs pianistas Artūras Anusauskas.

M. Jonutis: norėčiau išdrožti visą bažnyčią (8)

Menininkas Marius Jonutis nuo gegužės 3 dienos kviečia į 14-ąją personalinę parodą galerijoje „Meno niša“. Tai jau ilgametė tradicija, metai iš metų kiekvieną pavasarį jis galerijos lankytojams pristato naujausią savo kūrybą.

Dailininkės darbai sukrečia ir juos kūrusios autorės likimu (8)

Lietuvos dailininkų sąjungos Šv. Jono gatvės galerijoje veikia nepaprasto likimo tapytojos Rasos Staniūnienės darbų paroda „Tėviškės spalvos“. Siaubingą nelaimę prieš 22 metus patyrusiai menininkei tapyba yra viskas, kas liko. Ir tėvai, be abejo – tėvai, skiriantys dukrai kiekvieną savo gyvenimo akimirką.
OKT teatras

VESTUVĖS
2017 gegužės 03 d. 19.00 val.

VESTUVĖS
2017 gegužės 05 d. 19.00 val.
Praėjusiais metais atlaikiusi penkiolikos spektaklių turą po tris didžiuosius Kinijos miestus, režisieriaus Oskaro Koršunovo trupė 2017-ųjų gastroles pradėjo pažymėdami dar vieną tašką pasaulio žemėlapyje. Šį kartą tai Azijoje esančios salos Taivano sostinė Taipėjus ir ten rengiamas tarptautinis Taivano menų festivalis, kurio programoje vilniečiai pristatė „Hamletą“.
„Hamletui“ Taivane skambėjo tūkstantinės publikos ovacijos
2017 balandžio 11 d.