U. Eco 1992-1993 dirbo Harvardo universitete, dėstė Semiotiką Bolonijos universitete. Vyras teigė, jog rašymas yra tik jo hobis: „Aš esu filosofas. Romanus rašau tik savaitgaliais“.
U. Eco pagarsėjo kaip vienas žymiausių XX a. moderniosios kalbotyros (semiotikos) atstovų, parašė šia tema kelias dešimtis darbų. Turino universitete studijavo filosofiją ir apgynė darbą apie Tomo Akviniečio estetiką.
Vėliau dirbo Italijos televizijos RAI kultūros skyriuje bei rašė laikraščiams „Veri“ ir „Rivista di Estetika“. Nuo 1959 iki 1976 m. „Bompiani“ leidykloje kuravo filosofijos, sociologijos ir semiotikos leidinius.
Po habilitacijos 1961 m. Turino universitete dėstė estetiką ir iki 1971 m. skaitė paskaitas Florencijos bei Milano universitetuose. 1963 m. įkūrė neovanfardistų „Grupę 63“. Pagal kitų avangardistinių judėjimų – futuristų, siurrealistų ir kt. – tradicijas ši rašytojų ir teoretikų grupė norėjo sistemiškai išsiveržti iš tradicinių literatūros normų.
1980 m., kaip semiotinį eksperimentą sukūrė romaną „Rožės vardas“.
Įkvėptas pasisekimo, literatūrinę veiklą pratęsė ir parašė dar kelis greitai išpopuliarėjusius romanus. Nuo 1988 m. vadovauja jo įkurtam semiotikos institutui prie San Marino universiteto. Umberto Eco apdovanotas nemaža premijų ir išrinktas daugelio universitetų garbės daktaru.
