Šiandien Lietuvoje žmogus, priklausantis diskriminuojamoms grupėms arba neatitinkantis visuomenės standartų, mąstantis kitaip nei dauguma, dažnai laikomas nukrypusiu nuo normos, nepriimtinu ir nereikalingu. Geriausiu atveju į jį nekreipiama dėmesio, blogiausiu atveju jis diskriminuojamas; jo bijoma ir vengiama.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

2010-ieji Europoje paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.

Baigiantis tolerancijos metams DELFI ir Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kviečia Jus, mieli DELFI skaitytojai, dalyvauti konkurse ir pasidalinti savo nuomone apie tai, kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams.

Savo mintis kviečiame siųsti mums el. paštu: zaidimai@delfi.lt iki gruodžio 8 d.

Jūsų idėjas įvertinti padės ekspertai iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, siekiančio ugdyti atvirą ir demokratinę visuomenę, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus.

Nugalėtojus paskelbsime gruodžio 22 d. Įdomiausias mintis publikuosime šalia šio ir dar kitais dviem atskirais rašiniais.

<FONT color=#6699cc><STRONG>Konkursas.</STRONG></FONT> Rašykite, kokios tolerancijos labiausiai trūksta lietuviams! Skaitykite skaitytojų rašinius (atnaujinta 12-04)!
© DELFI


 
Pirmosios vietos nugalėtojui dovanosime elektroninių knygų skaityklę "PocketBook 360", o dar 2 autoriai bus apdovanoti paskatinamaisiais prizais.

-------------------------------------------------------------------------
DELFI skaitytojų atsiųstos mintys

Kas laukia užsieniečių Lietuvoje?

Pirmiausia, mano nuomone reikia išsiaiskinti, kas yra tolerancija ir kaip ja vertina Lietuvos pilieciai.

Tolerancija, pakanta - priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas. Terminu tolerancija apibūdinamas individualus arba kolektyvinis elgesys socialinėje, kultūrinėje ir religinėje aplinkoje.

Terminas tolerancija naudojama apibūdinti elgseną, kuria dauguma ar opozicija reaguoja į nepalaikomą ar mažumoje esančią bendruomenę ar individą. Tolerancija yra neatsiejama nuo netolerancijos, kuri kyla esant tolerancijos trūkumui.

Pagrindinės sritys, kuriose vartojamas tolerancijos terminas: religija, politika, sociologija, psichologija.

Pats tolerancijos terminas - prieštaringas ir neretai nemėgstamas dėl savo netinkamo taikymo.

Man tik devyniolika metu, bet as aplinkui matau labai daug netolerancijos. Lietuvos pilieciai mieliau pasijuoks is kito nelaimės, negu jam paduos ranką, o ką jau kalbėti apie kažkieno norą išsikirti, apie norą atrodyti orginaliai.

Dar dažnai išgirstu pasakymą: „lietuvis džiaugiasi, kad jo kaimyno namas dega“... Jei nebijai gatvėje „gauti į galvą“, prašau, būk orginalus nuo galvos iki kojų, skelbk savo asmeninę nuomonę apie įvairius dalykus, gyvenk taip, kaip tau patinka.

Pati dirbu naktiniame klube, kur didžioji dalis lankytojų yra užsieniečiai, studentai atvyke pagal ERASMUS programą. Vargšai tie, atvažiavę apžiūrėti Lietuvos. Žmonės nori keliauti, susipažinti su kitos šalies kultūra, pamatyti, kaip žmonės gyvena kitoje Europos pusėje.

Bet ką gi jie čia pamato? Jų į klubus neįleidžia, nes jie turkai (suprantama kodėl - nes tik įėję bus išnešti ant neštuvų, ir viskas tik dėl kitos tautybės), už važiavimą namo taksi jie moka dvigubai daugiau nei mes – lietuviai.

Visi siauresnio mąstymo ir neprotingai bei neapgalvotai besielgiantys Lietuvos vaikinai pavydi savo merginų, kurios kariasi užsienieciams ant kaklo. Bet ar jie pagalvojo, kodėl taip yra? Mano numone, tokia situacija susidaro del netolerancijos moterims. (Diskriminacija to vadinti nenoriu, nes nebūtų visai tikslus apibūdinimas).

Lietuvaitės tikrai dailiai išaugusios panelės, protingos, savarankiškos, geros pagalbininkės namuose... Tai, mieleji, kodėl jūs taip stebitės, kai tokias savybes pastebintys atvykėliai skuba graibstyti vietines grazuoles?

Iš daugumos vyriškos lyties gyventojų merginos ir moterys nesulaukia tokios pagarbos ir dėmesio, tokio rūpesčio jomis, kaip iš užsieniečių.

Žinoma, neišaukštinant svečių, yra ir jų visokio plauko tipų, kurie ieško vienos nakties nuotykių. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad vaikinai iš pietinių šalių pirmenybę labiau teikia fiziniam malonumui: seksas, valgymas, linksmybės.

Nenuostabu, kad mūsų šalyje jie ieško tokių dalykų. Taigi patebime, kad tolerancijos trūksta visur ir visada. Bendrai apie tautą šnekant, Lietuva yra pakankamai netolerantiška išskirtinumams, originalumui, kažkam naujo, ko dar mes nesam matę arba matėm tik per televiziją.

Naujam į rinką įvestam produktui, naujai laisvalaikio veiklai, naujoms pažintims bei ryšiams. Žinoma, esu sutikus tikrai labai drąsių, tolerantiškų ir protingų žmonių, bet jie nesudaro daugumos mūsų tautos, dėl ko tikrai labai gaila.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, Lietuvos pilieciams trūksta tolerancijos ir drąsos gyslelės visur po truputį. Vieniems dalykams esam tolerantiški, o kitiems ne ir dar netoleruojam tų, kurie parodo, jog jiem spatinka kažkas kito nei mums.

Jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Siūlau plačiau atmerkti akis ir į viską pasižiūrėti kitu kampu, o tada gal ir tolerantiskesni pasidarysime:)

Urtė
----------------------------------------------------------------

Neturime ryžto pakovoti už savo pažiūras

Netolerancija kitokiam nei aš – štai didžiausia mūsų visuomenės problema. Blogiausia, kad netoleruojantis dažniausiai bus „neigiamas veikėjas“, nes „teigiamas veikėjas“ visada bus tolerantiškas ir supratingas kito žmogaus atžvilgiu.

Prisiminus logikos paskaitą universitete, sakau: „iš anksčiau išdėstyto išplaukia, kad faktą - esi „balta varna“, ar ne, nustatinėja „blogiukai“, taigi egzistuoja jų nustatyti kriterijai“.

Ir neduok Dieve išaiškės, kad esi. Tada bus tik dvi išeitys: arba tapti tokiu, kaip „jie“, arba pasiryžti „sukryžiuoti špagas“.

Antrajam variantui ryžtasi retas, nes nedaugelis apsisunkina savo ir taip varganą kasdienybę kovomis su, taip pavadinkime, socialiniais teršėjais.

Kas ryšis rizikuoti savo ramybe atsisakydamas pakleti stikliuką „raudonskruosčių“ kolektyve, arba koks jaunuolis ryšis pripažinti, kad yra „nekaltas“, kai visi draugai penkiolikmečiai jau turi, pasak jų, sukaupę kone pusšimčio partnerių „kolekciją“?

O kas išdrįs pasakyti, kad jam patinka popmuzika, kai dabar madinga deklaruoti, jog esi kokios „kietos“ muzikos, pavyzdžiui, sunkusis rokas arba metalas, fanas. Gali būti tikras - tave palaikys „lochu“ arba gėjumi.

O jeigu tavo tėvai gyvena ne 10 000 gyventojų turinčiame „mieste“, o 1000 gyventojų turinčiame kaime... O jergutėliau – gali iškart išsitatuiruoti žodį „kaimietis“ sau ant kaktos, arba tylėk it žemę pardavęs ir melskis, kad tavo „dėmės“ vadinamasis „miestietis“ nedemaskuotų.

Ką jau bekalbėti apie išvaizdą! Akinamo baltumo dantys, 90x60x90 apimtys, ūgis – ne mažesnis nei 175 cm, plaukai – stori, ilgi, žvilgantys, oda - kuo rudesnė, tuo didesnė „paklausa“, sijonas – ne ilgesnis nei diržo plotis ir t. t... Va šitą „formulę“ kiekviena mergina turi žinoti kaip maldą ir jeigu ji neatitinka bent vieno kriterijaus, gali tikėtis troleibuse būti išvadinta „kiaule“ ar kokiu kitu gyvūnu arba net organu, o kokioje nors jaunimo socialinėje grupėje tegul nė nemėgina reikštis, kitaip vėl išgirs savo „vardą“, kurį ką tik girdėjo troleibuse.

Taigi, kadangi daugelis nesiryžta pakovoti už savo pažiūras ir įsitikinimus, jie susitapatina su ta pilka vienas iš kito besišaipančių žmogystų mase.

Tada savo mėgstamos muzikos klausosi pasislėpę po antklode, kilnoja stikliuką tol, kol pradeda patikti, o išgirdę vulgarų anekdotą išsiviepia dirbtine šypsena (nors galbūt likusių pietų suvalgyti nebepajėgs dėl pradingusio apetito) ir visi kažkaip stebuklingai „tampa“ miesto gyventojais.

Ech, o gal vis dėlto išmokime pirmiausia būti savimi ir didžiuotis tuo, kokie esame. Juk mes tuo ir skiriamės nuo gyvulių, kad turime sielą, asmenybę, intelektą ir kiekvienas esame toks unikalus. Juk negali visiems patikti vienoda muzika.

Ir nereikia! Tam ir egzistuoja pasaulyje tiek daug įvairiausių dalykų, nes žmonės irgi yra įvairūs. Didžiuokitės savo didele nosimi, išrėkite, kad mylite „popsą“, papasakokite miestiečiui, kaip smagu kaime vartytis po ką tik nupjautą žolę ir mylėkite save, tada galbūt jie prašys Jūsų tolerancijos.

Neringa
-------------------------------------------------------------------

Nuo netolerancijos užsidarau savo bute, gelbsti tik kompiuteris

Pateikdama netolerancijos pavyzdžius, su kuriais susidūriau per savo nei trumpą, nei ilgą gyvenimėlį, bandysiu atskleisti, kokios tolerancijos, mano nuomone, trūksta Lietuvoje, ar bent mano gyvenamoje aplinkoje.

- Tai kaip karvė ir gimdysi kasmet? - lyg tarp kitko tarstelėjo senyva akušerė, kai atvykau gimdyti savo antrojo vaiko, pametinuko.
Tiesa, tai buvo prieš keliolika metų.

- Simonas ir Dovydas, - išdidžiai ištariau, kai naujasis kaimynas pasiteiravo, kokie mano vaikų vardai.

- Vajezau, abu vardai žydiški! - net su pykčiu šoko anas.

- Dievulėliau koks vargas! - maždaug taip skambėjo vidutinio amžiaus ponių ir pagyvenusių senučių komentarai, kai prieš kelis metus išsivežiau sesers dvynius pavežioti.

Net suskaičiavau - per pusantros valandos trukusį pasivaikščiojimą išgirdau septynis neigiamus ir tik vieną: "oi, kaip ir aš norėčiau dvynių".

Papasakojau savo įspūdžius seserei, ji paaiškino, kad prie to jau pripratusi, nes taip būna nuolat... Tiesa, tie "dūsautojai" nežinojo, kad pas mus šeimoje dvynukai laikomi išskirtine laime.

- Gal geriau eikit iš čia su tuo savo vaiku, - kuo toliau tuo dažniau girdėjau iš kitų mamų, išvedusi savo hiperaktyvų, sunkią psichikos negalią turintį sūnelį pasivaikščioti. Žaidimų aikštelėse iš pirmo uoliai aiškinau, kad mano vaikas blogai elgiasi dėl ligos. Pagyvenę žmonės su didele nuostaba irgi mus nužvelgdavo. o gal net ir su kitokiais jausmais...

Na bet jau dabar mes su netolerancijos apraiškomis nesusiduriame.

Supratusi, kad aš pasaulio nepakeisiu, nors jis galėjo mus pakeisti į gerąją pusę, užsibarikadavau su sūneliu savo bute. Taip saugiai ir tupime per dienas it pelytės narvelyje. Važiuojame tik pas močiutę, dar pas vieną tetą ir į mišką. Kai sveikas, sūnus dar lanko tolerantišką specialiąją mokyklą.

Kai gyveni tokį uždarą gyvenimą, tai labai geras daiktas yra kompiuteris, o ypatingai internetas, tad čiumpu kompiuterio pelę ir bandau, jos pagalba, išlįsti į pasaulį.

Tiek per radiją, tiek internete gausu įvairių žaidimų - užpildai lentelę ir lauki - paskambins, nepaskambins. Kai kurių radijo stočių lenteles pildžiau ko ne kelis metus, bet nepaskambino...

Manau, netiko mano amžius, nes pašnekovai būdavo gerokai jaunesni, mat vis reikia savo metus nurodyti. Ir kaip jiems pasakyti, kad mano širdis dar voratinkliais neužžėlė, o tų kanalų nuolat klausausi. Gal man tik taip atrodo, bet jaučiuosi netoleruojama dėl "senatvės".

Vienas mėnesinis žurnalas, jaunoms merginoms atrodytų iš pirmo žvilgsnio irgi netolerantiškas "senimo", kurie su tuo žurnalu užaugo, atžvilgiu. Bet, kadangi esu gavusi iš jų keletą priziukų, tai suprantu, kai jie mane priima į savo skaitytojų tarpą. O tai mane džiugina net labiau nei tos mažos dovanėlės.

Rašydama nusiraminu, pabėgu nuo realybės, tad labai mėgstu dalyvauti rašinių konkursuose. Kartą dalyvavau ir DELFI organizuotame konkurse - parašiau ilgą ir nuoširdų straipsnį apie meilę - nuo pirmos pažinties akimirkos iki gyvenimo dabar su savo vyru.

Rašinio gale užsiminiau, kad auginame sūnelį, sergantį autizmu. Keli komentatoriai parašė, kad mano straipsnis jiems patinka, ir aš, ko gero, laimėsiu kelionę į Paryžių. Bet tada aš laimėjau eilinę kelionę į ašarų pakalnę, mat kitų komentatorių žodžiai į mano širdį aštriais akmenimis krito, nes buvau apkaltinta piknaudžiavimu vaiko negalia, prisidengiant sergančiu vaiku bandymu pelnyti daugiau žaidimo organizatorių palankumo...

Bet aš rašiau apie savo gyvenimą - labai kitokį gyvenimą. Jis toks yra, ir jo nepakeisi. Sūnelio liga yra visas mano gyvenimas, o ne dalis jo. To piktieji komentatoriai nesuprato, ir abejoju, ar kada supras. Aš tuose komentaruose įžvelgiau milžinišką netolerancijos dozę - žmonės nenori neįgaliųjų ne tik matyti, jie nenori apie juos net skaityti...

Kaimynas reguliariai man primena, kad aš nieko nedirbu, mat iš tikrųjų nedirbu "valdiškame" darbe. Bet ar jis skaičiavo, kiek kartų per dieną aš savo vaikui turiu paduoti vaistus, kiek kartų po keturias, penkias naktis iš eilės teko nemiegoti ir kad vyras, visai ne juokais sako, kad mums patiems praverstų koks pagalbininkas namuose.

Manu, jei negalime, ar nenorime suprasti, tai bent nekaišiokime pagalių į kitų žmonių gyvenimo ratus.

O aš pati ar esu tolerantiška? Kai kuriose situacijoje tolerancijos neturiu ir nežadu jos įgauti - aš negaliu praeiti pro šiukšlintoją, pro mamą, akivaizdžiai skriaudžiantį savo vaiką. Man nepatinka tinginiai, veltėdžiai, alkoholikai. Jie yra irgi kitokie, tad gal aš ir neteisi...

Nusivylusi namų šeimininkė

-------------------------------------------------------------------

Tolerancija sau

Lietuvis Lietuviui Lietuvis. Va. Labai gudru. Nors kartais gėda. Kartais pikta. Kartais pasišlykštėtina. Bet visos patarlės apie besidžiaugiantį kaimyno gaisru Lietuvį yra gryna teisybė.

Užtenka paskaityti kad ir Delfi komentarus. Kiek pykčio, paniekos, neapykantos, piktdžiugos. Viskam kas „nenormalu“, „netipiška“... „ne taip, kaip aš žinau, kad turėtų būti“. Žydai – šaudyt svetimo turto grobstytojus. Gėjai – kad jiems lytiniai organai nudžiūtų, ištvirkėliams tiems. Rusai – žvėrys okupantai. Amerikiečiai – stori, mėsainių prisiriję, savim patenkinti bukučiai.

Nors, dieve mano, Jėzus buvo žydas. Einšteinas irgi. Turbūt koks dešimtadalis visų ko nors pasiekusių žmonių yra ****šteinai, ****ovičiai, ****aumai ir pan.

Gėjai irgi pateikę žmonijai „nemažai“ talentų ar šiaip gerų žmonių. Ar Leonardo Da Vinči irgi turėtų būti be pimpalo? Fredis Merkuris? O kai žiūrit „Žiedų valdovą“ ar norit, kad Gendalfą nugalėtų orkai? Nes aktorius seras Janas Makelenas irgi gėjus. O ar nieko nesako...? Baironas? Eltonas Džonas? Oskaras Vaildas? Ką jau čia.

Juk neužmirškim, kad didžioji dalis jų bijojo pasakyt apie savo lytinę orientaciją. Kad koks nors grynaveislis eržiliukas nepapjautų kur tarpuvartėj. Nors kur logika? Juk kuo mažiau „tikrų vyrų“. Tuo daugiau moterų lieka eržilams. Aleliuja.

Rusai? Amerikiečiai? Ar tikrai visi rusai gliaudo saulėgrąžas ir nori, kad vėl būtų caras? Ar tikrai visi amerikiečiai žiūri „Policijos akademiją 9“ ir valgo trigubą mėsainį užsikasdami popkornu ir užsigerdami dviem litrais kolos? Ne.

Trumpai drūtai, mums iki jų dar toli. Rašytojai, kompozitoriai, mokslininkai... Netikit – eikit į Wiki ir pažiūrėkit. Ir palyginkit mus ir juos... Žemaitė VS Folkneris ir Dostojevskis. Večerskis VS Jankovskis ir Melas Gibsonas. 69 Danguje VS "Spice Girls" ir Shakira. Siaubas kažkoks.

O va čia mes ir priėjom svarbiausią. Visa tai ką rašiau anksčiau – „briedas". Būtent tai ir veda mus miniomis sirgti už „vienintelę Lietuvos vertybę“ krepšinį ar nekęsti aplinkinių.

Visa problema yra tai, jog mes nemylim savęs. Nes kai myli save tai ir aplinkiniai neerzina. „Koks man skirtumas“ galvoja tūlas savimyla ar va tas pilietis gėjus ar lesbietė?

„O Žydai - tai juokingi. Adamas Sandleris liuks aktorius. Ir anekdotų gerų apie Joškę ir Sarą daug. Ir šachmatais jie gerai lošia. Ir va Vilniuje Gugenhaimą atidarys. Geras. O amerikoškės ir rusai irgi faini. Va mano draugas Maiklas. Storas kaip statinė, bet koks putiovas. Juokiasi tai Japonija dreba. O Fedia išgeria kiek...? Arklys ne žmogus.“

Jaučiat skirtumą? Nėra pykčio. Galima draugiškai šaipytis. Ir iš savęs, ir iš kitų. Galima mėgti, galima ir nemėgti. Bet nėra NE-TO-LE-RAN-CI-JOS. Visi turi teisę būti, nes ir aš tą teisę turiu. Teisę juoktis. Teisę pasišaipyt. Teisę turėti savo nuomonę. Bet juk tai taip skiriasi nuo teisės sunaikinti viską kas man nepriimtina.

Kur tie Lietuviai, kurių žemėse bijodavo išlipt vikingai. Nes žinojo, kad nors be kardų ir lankų, su šakėmis ir pagaliais, išvys iš savo žemės, užkapos „Amerikos atradėjus“ nirtūs žemaitukai?

Kur tie lietuviai, kurie myli Sruogą, Eidrigevičių, Galdikas, Alekną, Orlovą, Nekrošių, Noreiką, Antinį, Nerį, Kazlą, Čiurlionį, Šeduikytę? Sabonį pagaliau. Ar mūsų lazerių fizikai blogi? Ar mūsų "Maxima" ne geriausia? Argi mūsų dviratininkės ne tik greitos, bet ir gražios? A? JUK MES MAŽI, BET OHOHO KOKIE...

Tai va tą ir norėjau pasakyt. Mylėkit save. Tada ir neapykantai kitiems, laiko ir noro nebebus.

Peace,

Liutauras
-----------------------------------------------------------------

Tolerancijos trūksta besilaukiančioms mamoms

Manau galima būtų įvardinti, jog tolerancijos trūksta besilaukiančioms mamoms. Tai buvo visais laikais, visada ir dažniausiai mažuose miesteliuose ar kaimuose.

Galima pateikti konkrečių gyvenimo situacijų kai besilaukianti mamytė yra ignoruojama ir engiama, o tai ne kas kita kaip žmonių netolerancija besilaukiančiajai.

Pamenu nuėjusi į savivaldybę dėl soc. išmokos pralaukiau eilėje stovėdama, tuomet mums jau buvo 6 mėnesiukai, ant paskutinės laisvos kėdutės sėdėjo "fifutė" su 20 cm kulniukais, šioje situacijoje teko pabūti man tolerantiškai jos batams.

Kitas pavyzdys būtų mano mamos - dar tarybų laikais, kai eilės prie dešrų siekė kilometrus, buvo taip valdžios nuspresta, kad besilaukiančioms pirmenybė, tačiau daugelis kitų ir ypač vyrai tuo pasipiktindavo ir rėždavo mamos tiesiai į akis, ką mano ir išvadindavo karvėmis ir panašiai.

Atvejis, kuris mane įsiutino, kai ėjau su mažuoju pilvo gyventoju gatve ir prasilenkiant senyva moteriškė pažiūrėjusi į mano pilvą pradėjo šauktis Dievo, matyt, išgąsdino mano jauna išvaizda, bet ir tokiu atveju ne tokių bobučių čia reikalas...

Tad Lietuvoje manau mažai tolerancijos yra žmogui, o ką jau kalbėti apie vaikutį nešiojančias moteris, čia juk ne Anglija, kur tolerancija besilaukiančiai siekia aukščiausią tašką, kai policijos pareigūnas pasiūlo savo šalmą nedideliam reikaliukui atlikti.

Miglė
--------------------------------------------------------------------

Vyksta visuomenės susvetimėjimas

Keliate klausimą, kokios tolerancijos lietuviams labiausiai trūksta. Sakyčiau čia klausimas apie pasekmes, į kurį radus atsakymą sprendimo nebus.

Reikėtų ieškoti priežasčių arba būdų to išvengti. Mano manymu, vyksta visuomenės susvetimėjimas, kai užsidaroma savo mažame rate ir bijoma net į akis pažiūrėti.

Atkreipkite dėmesį, kad kuo toliau, tuo mažiau žmonės žiūri vienas į kitą, laiptinėje susitikus kaimyną retai išgirsi "Labas", o jei ir pasakytum - tai vos ne mintyse kažką sulemens, neišgirsi.

Niekas nežiūri, kas darosi šalia, skuba kuo greičiau uždaryti savo dyris, kad tik nereikėtų susitikti akimis ar pasilabinti. Tai galima pavadinti netolerancija kaimynui, koks jis bebūtų.

O kai nežino kas ir koks tas kaimynas yra, prisigalvojama visokių būtų nebūtų dalykų, atsiranda visokios baimės, kaip vaikystėje tamsos baimė ir pan., bijoma kitokių žmonių, prasideda įtarinėjimai, ką kaimynas veikia, kuriami mitai, o kai nėra su kuo pabendrauti, padiskutuoti, išsiaiškinti - ir gimsta taip vadinama netolerancija, t.y. baimė dėl savo kailio.

Vat ir klausimas, kaip priversti žmones bendrauti, nebijoti bent pasilabinti, tada ir sumažės taip vadinama netolerancija.

Renatas

----------------------------------------------------------------------

Kodėl tolerancija siejama su nedarna?

Tolerancija dabar kone madingiausias žodis. Toleruojame arba netoleruojame viską, pradedant maistu ir baigiant seksualinėmis mažumomis. Per didelis šios, drįstu sakyti, šventos vertybės eskalavimas, manau, dažnai sulaukia priešingo rezultato. Atmetimo reakciją galėjome stebėti ir šį pavasarį dėl perdėto dėmesio gėjų eitynėms...

Kažkodėl mažiausiai kalbama apie kasdieninę toleranciją žmogaus orumui, jo teisę gyventi harmoningą gyvenimą. Labiausiai pažeidžiamas, netoleruojamas dabar Lietuvoje paprastas, sąžiningas, ramus žmogus. Pažeidžiama teisė į ramų poilsį, netoleruojamas noras kultūringai leisti laisvalaikį. Pavyzdžių - nors vežimu vežk...

Paprašyk kaimyno, kad neleistų per garsiai triukšmingos muzikos, nes vibruoja tavo lova, o ryte reikia anksti į darbą. Atsakys taip, kad mažai nepasirodys.

Nemanyk, kad susilauksi ir policijos užtarimo. Pareikalaus pareiškimo, dar patars, kad neverta su kaimynais karą pradėti. Jei kartais ir ateis pas ramybės drumstėją, tuoj pasakys, kas skundėsi, ir susilauksi naujų nemalonumų. Pažįstamas, stažavęsis Danijoje, pasakoja, kad toje šalyje užtenka anoniminio skambučio, kad reaguotų.

Ir žmonės skambina, nes pranešti apie netinkamą elgesį - pilietinė jų pareiga. O pas mus tai suprantama kaip NEPAKANTUMAS ir pats tampi blogesnis už triukšmadarį, nes esi isterikas, nesuprantantis besilinksminančių...

Pasiilgai ramybės ir vasarą dumi į savo kolektyvinį sodą paklausyti paukštelių. Neturėk iliuzijų. Ne vienas kaimynas užsileidžia tokiu garsu muzikėlę, kad ne tik paukštelio, bet ir savo balso nebegirdi...

Dar žavesnis reikalas su mamytėmis, turinčiomis ilgas vaiko auginimo atostogas. Manote, joms rūpi vaiko dienos režimas? 23 val. nakties dreba lubos nuo mažylio, šokinėjančio nežinia kur ir per ką, dūzgia įnirtingai stumdomos mašinėlės.

Kada prasideda gyvenimas ryte, išgirsti netenka, jau seniai turi būti darbe... Pamėgintum prasižioti, kad praneši vaikų teisių tarnybai, kad tėveliai nesirūpina vaiko psichine sveikata, pats būsi palaikytas psichiniu ligoniu.

Ne tik tų ramiai ryte parpiančių tėvelių, bet, ko gero, ir tos pačios vaiko teisių tarnybos darbuotojų...

Gal sakysite, kad čia tolerancija niekuo dėta, tai elgesio kultūra? Bet juk ir pavasarį garsiai nutrimituoti gėjų eitynių išpuoliai - taip pat elgesio kultūra.

Tik kažkodėl gėjai ir kitokios mažumos yra labiau ginamos teisėsaugos negu kasdieninis paprasto piliečio gyvenimas. Esame labai tolerantiški besikeikiantiems, girtiems, besistumdantiems, įžūliems, triukšmadariams, visur išmatas paliekančių šunų šeimininkams, trankios muzikos gerbėjams, šiukšlintojams, gamtos niokotojams.

Tik nedrąsiai, už akių pamurmame, grįžę namie pamitinguojame ir toliau nuolankiai kenčiame, nes kreipimasis į instancijas, kurios turėtų užtikrinti mūsų darnią egzistenciją šioje žemėje, būtų priimtas ne kaip pilietinė pareiga, kaip daugelyje Europos šalių, bet kaip SKUNDAS, nervingumas, NEPAKANTUMAS neigiamąja šio žodžio prasme...

Įvairios tolerancijos akcijos, pavyzdžiui, neseniai vykusi apyrankės užrišimo, kelia mažų mažiausiai šypseną. Tokias akcijas ir organizuoti lengva: primezgei, užrišai, suskaičiavai. Oho, koks rezultatas! O iš tiesų? Kodėl neskelbiame Netolerancijos blogiui akcijų?

Gal todėl, kad jas organizuoti būtų sunku, o ką jau bekalbėti apie skaičius, kuriais galėtų organizatoriai pasigirti. Be abejo, pavienių judėjimų yra. Pavyzdžiui, "Darom", diena be automobilio...

Galėtumėte papriekaištauti, kad kažko noriu iš valstybinių instancijų, o ką darau pati? Paprastas pilietis ką nors daryti gali labai atsargiai, nes tuoj bus apkaltintas, kad pažeidžia kitų teises.

Kad teisės nuo pareigų Lietuvoje atskirtos, matome ne tik iš puikios televizijos reklamos, bet ir iš kasdieninio gyvenimo, nes dažniausiai ginamos tik pažeidėjų teisės, nes kas nors neadekvačiai sureagavo. Nuolat klausinėju žmonių, pagyvenusių civilizuotame pasaulyje tarp vietinių gyventojų, kaip ten tvarkomasi.

Pasirodo, ten žmonės į konfliktus nesivelia, jie praneša tam tikroms tarnybos, kurios tuoj reaguoja. Kaip reaguojama į paprasto piliečio norą NORMALIAI gyventi, galite sužinoti gana greit, jei išspausdintumėte šį straipsnelį DELFI. Iš komentarų... Maža nepasirodytų. Todėl ir savo tikru vardu nepasirysiu, nors tai darau itin retai.

Taigi, esame išskirtinai tolerantiška visuomenė, tik, deja, toleruojame ne tas vertybes... Lietuvoje labiausiai trūksta tolerancijos paprastam darniam gyvenimui.

Toleruojami mažumų norai triukšmingai švęsti, demonstruoti, net provokuoti, o dauguma, bandydama ginti savo tiesą, apkaltinama mažų mažiausiai netolerantiškumu.

Sigita

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (2)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Top naujienos

Ekonomistų nuomonės dėl bankų įtakos išsiskyrė (1)

Įtakingiausiai Lietuvoje laikomi ekonomistai sutaria, kad kita didžiulė pasaulinė ekonomikos...

Žiema artėja: yra sprendimų, kurie nepatiks „valstiečių“ rinkėjams (28)

Žiema artėja, o ją savo reitingais gali pajusti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga...

Vilniaus viešnamiuose – meilės pažinčių svetainėse ieškančios užsienietės

Iš jaunų merginų prostitucijos pralobti užsigeidę sutuoktiniai nutarė eiti lengviausiu keliu –...

Teko samdyti net saugos tarnybą: Lietuvai priklausančiame kelte įstrigo 12 pabėgėlių (126)

„ DFDS Seaways “ kelte „Kaunas Seaways“ aptikta 12 pabėgėlių, DELFI patvirtino įmonės...

Įvardijo, kiek asmenų „Karklėje“ sučiupo su narkotikais: skaičiai stebina (14)

Savaitgalį vykusio festivalio „ Karklė Live Music Beach “ dalyvius patikrinę policininkai ir...

Svaiginanti 28-metės karjera: nuo modelio iki artimos D. Trumpo bendražygės (7)

Naująja komunikacijos departamento vadove JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijoje laikinai...

Smūgis A. Bosui: prabangų namą prašoma sulyginti su žeme (534)

Vilniaus pašonėje, miškų apsuptyje, prasidėjusias Lietuvoje žinomo verslininko Antano Boso...

Gyvai / Pirmadienio vakarą – visiškas Saulės užtemimas (7)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Martynas Pocius. Čempionatas, kurio niekada nepamiršiu (1)

Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais...

Kūdikį pražudęs Ramzis keliasi naujam gyvenimui: jau spėjo pasirodyti vestuvėse (254)

Po patirto šoko ir nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo kūdikis, dobermano Ramzio gyvenimas...