K. Janulis fotografuoti pradėjo prieš ketverius metus. Nuo 2013 m. aktyviai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose fotografijos festivaliuose, konkursuose.
Jo fotografijos yra pelniusios svarbių įvertinimų ir apdovanojimų. 2013 m. ir 2014 m. SNAP fotografijos festivalyje (SNAP Photography Festival) jis tapo nugalėtoju mobiliosios fotografijos kategorijoje. Nuo 2015 m. pradėjo fotografuoti iš paukščio skrydžio bepilotės robotinės skraidyklės (drone – iš angl. k.) pagalba.
Tokiu būdu šio fotografo užfiksuoti vaizdai per metus apskriejo daugelį pasaulio šalių (BBC, CNN, „The Telegraph“, „American Photo“ ir kt.). K. Janulio fotografinis projektas „Būti paukščiu“ jau sulaukė palankių vertinimų iš užsienio žiniasklaidos ir Lietuvos. 2015 m. fotografija „Kontinentas“ laimėjo dronestagram.com rengiamą konkursą ir buvo eksponuojama „Nissan“ paviljone (Paryžius, Prancūzija); 2015 m. „Pasauliniuose „Sony“ fotografijos apdovanojimuose“ (Sony World Photography awards), kategorijoje „Žmonės“ fotografija „Open air“ pateko tarp 9 geriausių ir buvo eksponuojama Somerset House (Londonas, Didžioji Britanija).
Žvilgsnis į žemę iš dangaus. Taip, kaip nei vienas žmogus, nepasitelkęs jokių gudrybių ar priemonių, nėra regėjęs. Taip, kaip kažkada buvo galima tik įsivaizduoti, bet pasaulį visada matė paukščiai. Iš paukščio skrydžio. Paukščio, nuo neatmenamų laikų tapatinamo su pačiu laisvės suvokimu. Tapęs jos simboliu, jis tapo ir savotišku atskaitos tašku, žyminčiu mūsų judėjimo, galimybių ir tiesioginių patirčių ribas. Jo begalinę judėjimo laisvę žadantys sparnai mezga asociacijas su neaprėpiamomis erdvėmis, su galimybe atsiplėšti nuo žemės, pakilti aukščiau visko. Aukščiau žemiško ir kasdienio. Aukščiau įprasto ir nuobodaus. Kad patirtum tai, ko neįmanoma patirti stovint ant žemės.
K. Janulis, savo kūrybiniame procese naudodamas bepilotėje skraidyklėje (drone – iš angl. k.) įmontuotą fotokamerą ir per didžiulį atstumą fiksuodamas vaizdus iš viršaus, ieško ne tik asmeninio ir laisvės santykio vizualios išraiškos. Jam svarbi ir šio kūrybinio veiksmo simbolinė prasmė. Autorius akcentuoja savo, kaip kūrėjo, saviraiškos bei ženkliai praplėstų galimybių fotografinėje kūryboje momentą. Toks vaizdų fiksavimo būdas iš esmės keičia fotografavimo iš oro sąlygas. Autorius, pasilikęs ant žemės, telefono pagalba valdo ne tik bepilotę skraidyklę, bet ir fiksavimo prietaisą. Visą kūrybinį darbą, kurį fotografas paprastai atlieka neatsitraukdamas nuo savo kameros, K. Janulis atlieka per atstumą. Toks procesas, kuomet dar prieš fiksavimo momentą pasirenkama ne tik vieta, objektai, numatoma vaizdo kompozicija, bet ir gana tiksli kadruotė, priartina šio autoriaus kūrybą prie analoginės fotografijos. Čia atsitiktinumo lieka labai nedaug, o kompiuterinės korekcijos – minimalios.
Fiksuojami vaizdai, kas tai bebūtų, miškai, keliai, upės, žmonės ar kita, tiesiogiai susiję su asmeninėmis autoriaus patirtimis ir jo judėjimo gyvenime/žemėje trajektorijomis. K. Janulio kadruose didesniu ar mažesniu planu įsiamžina ne tik pažįstami ar draugai, bet ir prašalaičiai. Autorius nuasmenina bet kurį individą, palikdamas jį simboline, kartais vos identifikuojama žmogaus figūra. Taip elgiasi ir su vietovėmis. Jo fotografavimas – savotiškas žaidimas vaizdais. Juose įprasta žiūros (ir fiksavimo) kryptis visiškai ignoruojama ir pateikiama nauja, mažiau ar visai nepažinta žemės paviršiaus suvokimo galimybė. Kartu tai – proga mintyse pratęsti realų vaizdą. Jį pamatyti visiškai kitaip, gal net atpalaiduojant savo vaizduotę, transformuoti tikrovę į sąlyginius vaizdinius, užsukant į atokiausius savos vaizduotės užkaborius.
Didžiuliai žemės paviršiaus plotai mezga asociacijas su įvairiais buities ar kitais daiktais. Tik jau iš tos, gerai pažįstamos ir patogios perspektyvos. Neįprastu būdu užfiksuoti pastatai čia tampa tvarkingai sudėliotomis kaladėlėmis, vandenyje plūduriuojančios valtys – dailiomis šlepetėmis, o geltonoje rapsų pievoje stūksanti giraitė – šaukštu brokolių. Dar labiau prasminis laukas praplečiamas išnaudojant papildomus dėmenis – šešėlius. Pastarieji šio autoriaus fotografijoje tampa informatyvesni nei pati figūra. Milžiniški jų piešiniai šalia smulkučių materialių kūnų atrodo fantasmagoriškai ar net grėsmingai. Vėlgi pasiūlant kitaip suvokti tikrovę.
K. Janulio fotografija suteikia galimybę pamatyti taip, kaip dar nebuvo matyta. Atpažinti iš naujo gerai pažįstamą ir patirti tai, ko nesi patyręs kontakte su puikiai žinoma vizualine informacija. Tai – ne tik žvilgsnis iš paukščio skrydžio. Tai – nauji, nekasdieniai, todėl – gaivalingi pojūčiai, žadinantys smalsumą ir naujus potyrius. Tai proga išlaisvinti savo mintis ir persikelti į kitas apmąstymų erdves. Ko gero, būtent to savo fotografijomis ir siekia šis autorius.
