Sovietmetis iš Sūduvos sostinės buvo atėmęs ne tik laisvę, bet ir miesto pavadinimą. 34–erius metus Marijampolė „dėvėjo“ Kapsuko vardą. Marijampolietis kraštotyrininkas Vincas Peckus sakė nepasigendąs „anų“ laikų – laimingiausiai gyvenąs dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau iš atminties neišsitrynė ir įdomūs, net kurioziniai faktai apie gyvenimą „prie sovietų“.
Kai Marijampolė buvo pervardinta iš šio krašto kilusio vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu, kraštotyrininkas, ilgametis Rygiškių Jono gimnazijos mokytojas, buvęs šios mokymo įstaigos direktorius, dabar gimnazijos muziejaus vadovas, 7 knygų autorius Vincas Peckus tarnavo sovietinėje armijoje.

Pašnekovas spėja, jog Marijampolės miesto pavadinimas tuometiniams partijos veikėjams, matyt, asocijavosi su Marijos žeme. Kapsukas „gyvavo“ 34 metus – nuo 1955 iki 1989-ųjų.

V. Peckus – ryškų pėdsaką krašto istorijoje palikęs pedagogas ir kraštotyrininkas, net sovietiniame Kapsuke sugebėjęs saugoti krašto tradicijas.

Dar 1965 metais ponui Vincui buvo skirtas uždavinys – įkurti mokyklos muziejų. Kraštotyrininkai ypač daug dirbo 1966–1967 metais, kai buvo pradėta ruoštis paminėti jubiliejines – 100-ąsias mokyklos gyvavimo metines. Kadangi visuomenė noriai rėmė kuriamą muziejų eksponatais, 1967 metais muziejus buvo atidarytas, o gautose nedidelėse patalpose visi surinkti eksponatai, pasirodė, jau nebegalėjo sutilpti. 1986 metų pavasarį muziejus įsikūrė dviejų kambarių patalpose.

„Atmenu, susidomėję liaudies menu mokiniai atkreipė dėmesį į liaudies architektūrą. Jaunieji kraštotyrininkai išvaikščiojo daugelį kaimų, aprašė, fotografavo, net piešė išlikusius Sūduvos kaimų svirnus. Mūsų parengtas darbas „Sūduvos svirnai“ respublikinėje kraštotyrininkų apžiūroje pelnė pirmąją premiją. Kitas darbas – „Suvalkijos stubos“. Kelerius metus rinkome medžiagą, buvo apkeliauta šimtai sodybų bei namų. „Suvalkijos stubos“ buvo ne tik gerai įvertintos: penkiatomis rinkinys pateko į Mokslų Akademijos kraštotyros draugijos fondus, buvo eksponuotas Vilniaus parodų rūmuose.

1983 metais buvo baigtas veikalas „Senieji Lietuvos darželiai ir dabartinės pavyzdinės sodybos“, po šešerių metų – „Sūduvos šeimų šventės, apeigos ir tradicijos“, – darbus vardijo ilgametis pedagogas.

Į partiją nestojo

Tiesa, darbo sąlygos neretai buvusios apgailėtinos. V. Peckus prisimena, kad pradėjęs dirbti lietuvių kalbos mokytoju, uždirbdavo apie 100 rublių per mėnesį. Už 10 rublių buvo išsinuomojęs varganą kambarėlį, kuriame nebuvo net lango. Svarbiausia – tilpo lova.

„Norėdamas prisidurti prie atlyginimo, dėsčiau dar ir tuometinėje Kapsuko griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos mokykloje. Klasėje turėjau apie 30 „galvažudžių“. Vieni klausydavo, ką aš pasakoju, kiti tyliai rašydavo laiškus, tretiems pamokos būdavo savotiška pramoga, kai nereikia nuobodžiauti kamerose, į akis „nelenda“ prižiūrėtojai. Manau, kad buvome radę bendrą kalbą, nes per egzaminus net tuometinė kolonijos mokyklos vadovybė stebėjosi, kad „mokiniai“ yra gerai pasirengę“, – pasakojo V. Peckus.

Keturiasdešimt metų mokytojavęs ponas Vincas teigė nesivaikęs aukštų postų, o ir pasiūlymų nesulaukė. Kodėl?

„Kaip dažnas, taip ir aš, buvau komjaunuolis, tačiau pasiūlymo tapti komunistų partijos nariu atsisakiau. Atmenu, mieste būdavo Garbės lentos, kuriose puikuodavosi darbščiausių veikėjų nuotraukos. Po atsisakymo mano nuotrauka „tyliai“ iš lentos dingo, „nepastebimai“ netekau ir tuometinio profsąjungos pirmininko pareigų“, – pasakojo V. Peckus.

Peržengti bažnyčios slenkstį pedagogas nerizikuodavo. Su apmaudu jis prisimena, kai Šunskų gyvenvietės bažnyčioje tuokėsi vienas jo auklėtinių. Klasės vadovas liko stovėti anapus Dievo namų slenksčio. Kur jau ten eisi, jeigu esi mokytojas. Bažnyčia tabu nebūdavo tik tuomet, kai vykdavo laidotuvės.

„Atmenu, mokiniams reikėjo užpildyti anketą, kurioje turėjo atsakyti į klausimus: ar yra tikintys, ar lanko bažnyčią? Vieni parašė „ne“, kiti – „abejoju“, o viena mokinė parašė, jog yra tikinti ir lankosi bažnyčioje. Tuomet aš jai patariau taip nerašyti, kadangi vėliau dėl to abu turėsime daug bėdų. Pasijuokėme abu, ji parašė, kad „abejoja“, – su šypsena prisiminė penkias abiturientų laidas, apie pusantro šimto moksleivių, į savarankišką gyvenimą išleidęs pašnekovas.

Prabangos simbolis – „Volga“

Marijampolė labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Praūžus pačiai pirmai karo dienai, miesto aikštėje, kur lig tol buvo daugiau kaip pusantro šimto statinių, beliko vos 30. Iš viso per karą miestas neteko apie 7 000 gyventojų (44 proc. čia prieš karą gyvenusių žmonių). Visame mieste buvo sunaikinta 220 pastatų. Tačiau, kaip teigė V. Peckus, sovietmečio laikais tuometinis Kapsukas pradėjo ekonomiškai stiprėti. 1976 metais miestas jau buvo tapęs pramonės miestu.

Ypač tvirtai laikėsi nuo 1960-ųjų veikianti Maisto pramonės automatų gamykla, dabar UAB „Fasa“. Tais laikais šioje gamykloje buvo labai išplėtota fasavimo bei pakavimo automatų ir automatinių linijų gamyba. Darbams reikėjo tūkstančių darbuotojų, trūko inžinierių. Persikvalifikuoti ir dirbti buvo viliojami ir pedagogai: fizikai, matematikai, ne išimtis – ir humanitarai. Gamykla turėjo ir slaptų karinių užsakymų.

Nuo 1959 metų iki 1983-ųjų sėkmingai veikė Technologinių įrengimų, vėliau pervardinta Automobilių dalių gamykla; 1975 metais pradėjo „kvėpuoti“ Putliųjų verpalų fabrikas (dabar UAB „Vernitas“), gaminęs ne tik įvairių spalvų putliuosius verpalus, bet ir servetėles, skaras, pagalvėles, lėles, sportinius komplektus.

Nuo 1977-ųjų mieste veikia Pieno konservų kombinatas, kuriame gaminami konservai, sviestas, nenugriebtas pienas, valgomieji ledai. Būtent šis kombinatas 1978-aisiais pirmasis Sovietų Sąjungoje pagal savo gamybos technologiją pradėjo gaminti kondensuotą pieną su cukrumi besirupiu nenutrūkstamu būdu. Marijampolėje veikia ir seniausias Lietuvoje „Lietuvos cukraus“ fabrikas (nuo 1931 m.).

Dabar Marijampolė daugeliui asocijuojasi su automobilių turgumi, o sovietmečiu apie tokį verslą niekas net negalvojo. Kaip pasakojo V. Peckus, norintiems ir sulaukusiems savo eilės dirbantiesiems įstaigų valdžia skirdavo paskyras įsigyti „moskvičius“ ar „žiguli“. Tuometinio Kapsuko gatvėmis pravažiuojanti „Pabeda“ ar „Volga“ sukeldavo prabangos įspūdį.

Faktai apie Marijampolę

Sūduvos sostinė, savivaldybės centras – Marijampolė – Lietuvoje yra septintas pagal dydį miestas, apskrities centras, išsidėstęs abipus Šešupės. Marijampolės savivaldybės teritorija yra 75,5 tūkst. hektarų ploto, čia gyvena 70,8 tūkst. gyventojų, iš jų 47 tūkst. – Marijampolėje. Teritoriją sudaro Marijampolė ir 6 seniūnijos. Marijampolės teritorija ribojasi su Vilkaviškio ir Kazlų Rūdos savivaldybėmis, Kalvarijos, Prienų bei Alytaus rajonais. Miestas yra svarbių automobilių magistralių sankirtoje. Viena iš jų – VIA BALTICA, tikimasi, po rekonstrukcijos sujungs Helsinkį su Vidurio ir Pietų Europa, kita – Kaliningrado miestą per Minską su Maskva. Per savivaldybės teritoriją eina geležinkelis Kaunas–Šeštokai–Alytus.

Atkūrus Nepriklausomybę ir nutrūkus Marijampolės pramonės įmonių ryšiams su užsakovais buvusioje Sovietų Sąjungoje, miestas išgyveno nemažai ekonominių sunkumų – vienos įmonės žlugo, kitos iki šiol sprendžia išlikimo klausimą.

Iki šių metų pavasario klestėjusi automobilių prekyba taip pat patyrė nuosmukį – Lietuvai įsijungus į Šengeno erdvę, mašinų pirkėjams, kurių daugumą sudaro Kazachstano gyventojai, tapo sunkiau gauti vizas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (140)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (48)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (27)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1166)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (329)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...