Rimvydas Glinskis, architektas-restauratorius, kadaise šešerius metus dirbęs Paminklų konservavimo institute Lietuvoje, jau beveik du dešimtmečius gyvena Amerikoje, dvylika iš jų dirba restauratoriumi Niujorke.
Vilnius, Pilies gatvė
© DELFI
Kalbamės apie tai, kokį Vilniaus senamiestį jis paliko (o paliko jį dar prieš Sąjūdį) ir kokį randa šiandien. Aptariamo senamiesčio teritoriją apibrėžėme gynybine miesto siena, tad už jos lieka viešbutis "Novotel", Valdovų rūmai ir kiti prieštaringas diskusijas keliantys pastatai.

– Į Vilniaus senamiestį žvelgi ne vien restauratoriaus akimis. Papasakok, kaip tu pirmą kartą jį atradai.

– Gimiau Kaune, tačiau užaugau Vilniuje. Prisimenu, kaip mes, kiemo vaikai, išlindę į Petro Cvirkos (dabar Pamėnkalnio) gatvę, nedrąsiai ėmėme plėsti savo pažinimo teritoriją. Kartą, perėję vieną kiemą, atsitrenkėme į Vilniaus gatvę ir patyrėme šoką, nes staiga patekome į mažas gatveles. Labai ilgai paskui neperžengėme tos ribos, už kurios viskas atrodė svetima ir nejauku: baugino siauros gatvės, nešvarūs kiemai, keisti žmonės, bažnyčios...

Tik paskutiniais metais mokykloje – buvo pats hipių judėjimo pakilimas – dauguma mūsų išėjo į brodą. Priėję jo galą, atsidurdavome senamiestyje – upėje, kurios uostas buvo "Vaiva". Joje atradau elitą gerąja prasme – tuometinio Dailės instituto studentus, visokiausius keistuolius – ir nors netapau tos cool kultūros dalimi, ją pamatyti man buvo labai svarbu.

Studijų laikais jau turėjome daug užsiėmimų pačiame senamiestyje.

Viename vienuolyne vyko piešimo studijos, piešdavome įvairiuose senamiesčio užkampiuose, lankėme parodas, nuolat rinkdavomės "Žemaičiuose", kitaip tariant, mėgome čia užsibūti, nors studijavome Saulėtekyje, studentų miestelyje. Aišku, tais laikais senamiestis jau atrodė šviesesnis, pačios siauriausios ir labiausiai apleistos gatvės buvo jo pakraščiuose.

– Baigęs studijas, senamiestyje apsistojai ilgam...

– Dirbau Žemaitijos gatvėje, kur buvo Paminklų konservavimo institutas.

Pernai rudenį paskutinis restauratorius išėjo iš šio pastato ir pakabino spyną. "Parduota". Nebėra mokslo, bendro archyvo. Tai man simbolizuoja restauracijos epochos pabaigą Lietuvoje.

Žmonės eina gatve Vilniuje, Senamiestis
© Scanpix

O tada senamiestį gerai pažinau iš vidaus. Kad galėtume projektuoti, turėjome jį ištyrinėti. Prisimenu vieną gotikinį rūsį, į jį įlindęs ir pasišvietęs prožektoriumi negalėjau nieko įžvelgti. Tada susiradau lazdą, ant jos susukau didžiausią kubą voratinklių. Patalpos viduryje radau didžiulį juodą būgną. Tai buvo kiaulės mumija. Na, o aš buvau pirmas žmogus, gal po šimto metų įžengęs į šią erdvę.

Patys senamiesčio žmonės, kuriuos prisimenu iš tų laikų, buvo arba lenkai, užsilikę nuo lenkmečio, arba kolonistai rusai, tuometinės valdžios "sukišti" į tuščius namus. Kita dalis buvo tie, kurie labai mėgo senamiestį: dailininkai, aktoriai, rašytojai, muzikai. Jie stengdavosi čia įsigyti dirbtuvę arba butelį ir įsikūrę natūraliai egzistavo tarp kitų senamiesčio gyventojų.

Gyventi čia nebuvo patogu. Šiukšlės, sandėliukai, anglimis kūrenamos krosnys, vanduo – lauke. Senamiestis neturėjo jokios komercinės vertės. Vakarais būdavo nepatartina eiti Aušros vartų ar Subačiaus gatvės link, nes galėjai būti apiplėštas arba "gauti į galvą". Tas pats ir Bokšto gatvėje, kur buvo venerinių ligų dispanseris.

Tačiau įvyko pirmojo kvartalo regeneracija. Antokolskio gatvėje atsirado "Lokys", pirmieji restauruoti kiemeliai (beje, pati geriausia restauracija iki šių dienų). Tai suteikė senamiesčiui vertę, ją ėmė suvokti eiliniai žmonės. Vėliau buvo rekonstruotas dar vienas kvartalas, ir jame įsikūrė Jaunimo teatras. Tai paskatino kitų inteligentų, ne tik menininkų, norą apsigyventi senamiestyje.

– Ir ką gi tose pačiose gatvėse matai šiandien?

– Aišku, liko senųjų gyventojų, bet jų gali sutikti labai nedaug. Kai kurie vienuolynai dar neiškraustė gyventojų...

Senamiestis pasidarė ne tik (vėl pavartosiu ne lietuvišką žodį) cool, bet ir pelningas. Ne tik turtingi žmonės nori jame apsigyventi, bet ir verslininkai, norintys iš jų pasipelnyti, keičia esantį gyvenimą į daug brangesnį. Paskelbus Nepriklausomybę butus čia susirado nemažai Amerikos lietuvių, bet tiems, kurie atvyksta dabar, jie jau nebeįkandami. Senamiestyje įsikuria Europos ir vietiniai turčiai.

– Jei jį visiškai okupuos turtingi žmonės, kaip, tavo manymu, pasikeis jo dvasia?

– Pateiksiu savo mylimo Niujorko pavyzdį. Štai Soho. Tai buvo pramoninis rajonas, įsikūręs gana patogioje vietoje. Daugybė dirbtuvių, sandėlių... Jurgis Mačiūnas nusipirko vieną tų fabrikėlių ar siuvyklų ir įkūrė menininkų kooperatyvą. Pirkdavo pastatus, tvarkydavo juos ir dalydavo menininkams. Čia kūrėsi galerijos, kavinės, vyko įvairios akcijos (na, visi iš karto pasakys, kad mes turime Užupį).

Kai atvykau į Ameriką, pajutau, kad Soho madinga gyventi. Ir tiesiog akyse per kelerius metus ten baigė ištirpti avangardo likučiai.

Soho užplūsta banga pinigingų žmonių, kurie nori būti su menininkais, su bohema. Tai primena "pirminę vėžio stadiją", kai vėliau "žūsta" visa vieta. Butų kainos ima kilti, kadangi atsiranda vis daugiau norinčių ten gyventi. Menininkų, kurie neužsiima komercija, būsto nuomos kaina kyla taip pat. Todėl jie pasitraukia (Jonas Mekas, ir tas pardavė savo žymųjį butą). Tas pats likimas ištinka ir nekomercines galerijas... Ir kokį Soho turime šiandien? Brangius butus ir brangių batų parduotuves.

Menininkai, traukdamiesi iš Soho, ieškojo naujų vietų – ne tik žemų kainų, bet ir įdomaus gyvenimo. Viena dalis pasitraukė į Čelsį, architektūriškai prastą vietą, tačiau joje daug sandėlių, fabrikėlių, kuriuos galėjai pigiai išsinuomoti. Dabar čia pilna galerijų. Tie, kuriems reikėjo dirbtuvių, kurie rengdavo menines akcijas, patraukė į Brukliną. Ten gali kartkartėmis išvysti Jono Meko kūrybą. Brukline vyksta tikrasis nekomercinio meno gyvenimas. Tačiau nesu tikras, ar toks jis išsilaikys po dešimties metų. Komercija, manau, gali grėsti ir Užupiui.

Lietuva viso labo turi tik keturis senamiesčius – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kėdainių... Todėl Vilniaus senamiestis nėra koks atskiras Soho rajonas, kurį galima nurašyti turtuoliams ar turistams. Jei Niujorke dvasia vienur išnyksta, ji dar gali atsirasti kitur...

Kai manęs, grįžusio namo, klausia, ar gerai restauruotas pastatas, ar naujas namas tinkamai pastatytas, sakau, kad tai smulkmenos, palyginti su viso senamiesčio, kaip gyvo organizmo, gyvenimu. Svarbu, ar senamiestis bus prieinamas visiems? Kiek jo bus nupirkta ir užsidaryta jame? Aišku, liks gatvės turistams, bet vėl – kokiems? Nuo to priklausys restoranų, kavinių kainos. Ar Lietuvos pakraščių vaikai, norintys apžiūrėti Vilniaus senamiestį, turės už ką čia pavalgyti?

Kiemas Vilniaus senamiestyje
© DELFI

Pagaliau ar išliks vietos dvasia? Kiek dabar mes turime kultūrai skirtų pastatų? Yra ŠMC. (Čia senokai nebuvau. Jei tos instaliacijos vyktų Užupyje, eičiau žiūrėti, nes avangardinis menas paprastai gimsta spontaniškai ir neturi savo nuolatinės vietos, o jeigu tokia ir yra, tai ji pati keista, avangardinė. "Menų forte" kol kas viskas vyksta natūraliau, būtų gaila, jei jis tą spontaniškumą prarastų.) Turime Jaunimo teatrą, bet jeigu jis bus privatizuotas, jokiu būdu neišsilaikys, per daug brangi vieta. Taip pat ir galerijos – jeigu joms reikės komerciškai išsilaikyti, daugelio tikrai nebeliks. Egzistuos tik suvenyrų – juvelyrika, gintarai.

Viename gotikiniame pastate Pilies gatvėje buvo maži langai ir čia jokiais būdais neleido daryti vitrinų. Klientas pasitraukė, namą nusipirko gintaristai, vitrinos atsirado. Tai dar vienas pavyzdys, kad pinigai gali viską.

– Ar negaila, kad kažko, kas tau atrodė brangu, po kurio laiko atvykęs neberandi, o ko nors tiesiog atsirado per daug?

– Tarkim, man visai nepikta, kad žiopsotojų (taip vadinu turistus) gatvėse daugėja reklamos, atsiranda stogelių, medinių terasų, pilna suvenyrų ar šiukšlių... Tai natūralu. Visa tai manęs neerzina Pilies, Vokiečių ar Trakų gatvėse. Kas kita, jei ką nors panašaus pamatau mažuose skersgatviuose. O juk būdavo kreiva gatvelė, pora vartų, koks langelis ir siena... Dabar pamažu naikinamas unikalus vilnietiškas jos charakteris.

O Vilniaus gatvė, plotai prie Salomėjos Nėries mokyklos ir Radvilų rūmų galėtų būti daug gyvesni, nes daugelis anksčiau minėtų dalykų labai laikini. Dingo, vėl atsirado. Kai kas sako, tos reklamos negražios... Taip, pigios, negražios. Gražiausios metalinės, likusios nuo sovietmečio. "Stikliai" ištapė sienas, bet paskui vis tiek prisikabinėjo vėliavėlių... Antokolskio gatvėje įsikūrusiam viešbutukui nebeužtenka kuklios reklamos, jam reikia kaip Niujorke...

Vis dėlto yra dvi vietos, kurios dalį senamiesčio galbūt išgelbės visiems laikams. Tai universitetas ir prezidentūra. Aplink šias dvi institucijas tikrai neturėtų atsirasti komercija. Žinoma, yra ir daugiau gatvių, kurios liko nepaliestos laiko. Bet tuomet į jas įsiveržia grafitai. Kai grafitai bus valomi nuo sienų, taps aišku – į šias gatves skverbiasi pinigai.

– Taip pat ir visi skverai, skvereliai, atsiradę per karą išgriautose vietose, vėl užstatomi namais...

– Nereikia svarstyti, teisinga tai ar ne. Pinigai "užstatys" visas tuščias erdves. Aktualesni klausimai – kada, kaip, kam ir kodėl...

Anksčiau vietoj skverų buvo gatvės, taigi visi nauji pastatai statomi ant senovinių rūsių. Aišku, geriau, jei tai daroma atsižvelgiant į "nuobodžias" taisykles: išlaikoma gatvės linija, namo aukštis atitinka kaimynų, o pagal langų angas, kompoziciją sunku atskirti, ar tai naujas statinys. Tokie pastatai natūraliai "prasmenga" senamiestyje, o architektūriniu atžvilgiu labai savitas namas gali visiškai suardyti senamiesčio visumą.

– Ją ardo ir daugybė automobilių...

– Beje, radau vieną pliusą. Dėl automobilių dauguma kiemų yra atviri. Žmonėms reikia įvažiuoti ir išvažiuoti, todėl vartai nebeuždaromi arba pastatomas užkardas. Aišku, išskyrus ambasadų kiemus, jos senamiestyje – tikras nesusipratimas. Lietuvoje ambasados buvo naujas dalykas, todėl joms turėjo būti surastos ir naujos vietos.

Vilnius, saulėlydis, stogai
© DELFI

Senamiesčiu turi atsargiai vaikščioti, dažnai per mašinas negali net praeiti. Mačiau tik dvi kreivas gatveles, kuriose negalima statyti automobilio. Kai kurie mano kolegos, čia dirbantys, skundžiasi, kad negali privažiuoti prie savo įstaigos. Niujorke į darbą vykstame metro arba autobusu, nors visi turime automobilius. Jiems pastatyti nebūna vietos arba per brangu, todėl mašina mums reikalinga tik užmiestyje. O Vilniuje žmonės nebegali paėjėti nė vieno kvartalo. O juk Vilniaus senamiestis toks mažas, jį visą gali pereiti vos ne per dešimt minučių.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad neradau senamiesčio taip baisiai pasikeitusio ar sudarkyto, nors apie tai dažnai skaitau spaudoje. Tačiau yra pavojus, kad jis išslys iš vilniečių ir net visos Lietuvos rankų. Sakoma, biurokratai jį labai saugo, sunku derinti projektus. Kuriami išplėstiniai regeneraciniai planai, diskutuojama, kovojama, laikomasi žodžio, nesilaikoma, apgaunama, paperkama – tačiau visa tai yra tik materija. O Vilniaus senamiestis slysta ne kaip materija, jis miršta kaip gyvas organizmas.

Žinoma, bažnyčios išsilaikys. Nuostabi Bernardinų bažnyčia. Nauji savininkai neskuba ir saugo tai, kas vertinga, jie tik sustabdė griuvimą. Čia mačiau daugiausiai turistų, jie stovėjo labai ilgai, nes rado atmosferą ir griūvančią, bet šimtaprocentinę autentiką.

Aišku, visiems prieinamos liks žiopsotojų gatvės, taip pat Rotušės aikštė, kurioje vyks akcijos ir visi jomis džiaugsis. Dar universiteto kiemeliai... Bet aš bijau, kad senamiestis neprarastų vidinio gyvenimo, kaip kad prarado Soho ar kiti Niujorko rajonai. Užupis neatsvers, galbūt kažkas gims stoties rajone, kur buvo "Kablys", nes energingi, kūrybingi žmonės ieškos, kur jiems susiburti ir ką daryti. Gal ir Kalvarijos atgis, gal Žvėrynas, nors panašu, kad ir ten bus tik turtuolių rajonas. Tačiau Vilniaus senamiestis juk vienintelis toks ir pernelyg unikalus, kad galėtume visiems laikams prarasti jo dvasią.

"Šiaurės Atėnai"
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Buvusiame žiemgalių kariniame centre Tervetėje - tvirtovės šturmas

Latvijos Tervetės gyvenvietėje vyko didžiausia šalyje atkuriamosios istorijos šventė.

Top naujienos

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (19)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (15)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (2)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (12)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (9)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (65)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...

Papasakojo, ką patyrė per išpuolius Ispanijoje: britų aktorė slėpėsi restorano šaldytuve (27)

Per Barseloną supurčiusį išpuolį aktorė Laila Rouass, besifilmuojanti „BBC One“ kanalu...

Po lengvo pasivaikščiojimo D. Adomaitis saviškiams turėjo pastabėlių specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (19)

Jokio ažiotažo Rygoje nesukėlusios ir uždarų durų vykusios Lietuvos ir Rumunijos rinktinių...

Pustuštėje „Karklėje“ – gausus „nelegalių radinių biuras“ (47)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Erdvėlaiviai „Voyager“ paruošti atvesti ateivių į Žemę (61)

Netrukus astronomijos mėgėjai turės progą švęsti – „ Voyager “ programai sukanka 40 metų....