Pagrindinio Lietuvos naujienų portalo DELFI skaitytojams K. Ito atvirai papasakojo apie kūrybą ir pažintį su menininku Jonu Meku.
- Pradedant interviu, norėčiau paklausti kaip Jūs galite save pristatyti skaitytojams? Nuo ko prasidėjo Jūsų karjera ir kokie esminiai gyvenimo įvykiai suformavo Jus tokią, kokia esate dabar?
- Tai pakankamai ilga istorija. Visų pirma, aš savo karjerą pradėjau nuo klasikinio baleto pamokų, į kurias eiti pradėjau būdama dar vos 5-erių. Vėliau persikėliau studijuoti į Niujorką ir galiausiai atsidūriau Europoje, kur kartu su Philippe Decouflé šokau olimpinių žaidynių atidaryme.
Paryžiaus nacionalinio teatro scena, kurioje ir atlikau minėtąjį pasirodymą, buvo viena pirmųjų scenų, kurioje aš atlikau tokį svarbų vaidmenį. Iš karto po to pradėjau dirbti su Angelin Preljocaj, Jamesu Thierree (Charlie Chaplino anūku), o dar vėliau su Denisu Podalydesu iš Comedie Francaise ir Alain Platel, Sidi Larbi Cherkaoui.
Jų dėka aš kaip atlikėja išaugau ir pradėjau gebėti kūno judesių pagalbą savotiškai perteikti jausmus susirinkusiai publikai. Kuri dažniausiai mano šokį įvardina kaip jausmingo vabzdžio šokį.
Savo pasirodymo metu visuomet stengiuosi šokį pateikti ne vien kaip šokį, bet kartu kaip vaidinimą. Man labai svarbu jausti publiką ir bendrauti su ja, o ne tiesiog šokti prieš ją ir demonstruoti ką aš žinau ir ką aš išmokau.
Būtent dėl šios priežasties po kurio laiko aš pradėjau pati kurti choreografiją ir savo pirmąjį choreografinį darbą pristačiau Japonijoje kai man buvo 18-lika. Ir nors aš visuomet troškau kurti šokį, o ne vien jį atlikti, tam, kad patekčiau į Europos sceną ir čia mane pripažintų, aš privalėjau save pristatyti kaip šokėją, o ne choreografę.
Tačiau jau 2008 metais aš Europai pristačiau pirmąjį savo choreografijos kūrinį "Noctiluque" , vėliau, neilgai trukus, pristačiau ir kitą solo kūrinį „Solos“, kurį kaip tik ir atliksiu „nowJapan“ festivalio scenoje. Taip pat džiaugiuosi sukurtu „Island of no memories“ šokiu, kuris pasirodė ne vienoje Europos scenoje ir „Asobi“, kuris buvo prodiusuojamas „Ballets c de la b“.
O štai šiais metais festivaliui aš pastačiau duetą Avignon.
Iš tiesų visuomet norėjau daryti tai, ko trokšta mano širdis. Dėl šios priežasties dirbau tikrai daug, tam, kad pasiekčiau šiuos rezultatus, kuriuos turiu dabar. Šiuo metu gyvenu labai toli nuo savo šeimos, kuri yra pasilikusi Japonijoje, bet kitais metais planuoju pastatyti naują šokį kartu su savo tėvu, kuris yra nuostabus aktorius ir skulptorius.
Nors pati esu japonė, karjeros eigoje aš dažniausiai savo meno mokiausi iš Amerikos ir Europos meistrų, visuomet mąsčiau, kaip galėčiau surasti tokią šokio išraišką, kuri būtų artima man. Todėl šiuo metu bendradarbiauju su Yoshi Oida, 80-ties metų japonų aktoriumi, daug dirbusiu su Peter Brook ir atlikusiu begalę tradicinių Japonijos šokio pasirodymų. Galiu prisipažinti, kad šiuo metu iš Oida semiuosi man visiškai naujų žinių ir patirčių, kurias tikiuosi pritaikyti savo pasirodymuose.
K. Ito – DELFI nuotraukų galerijoje:
- Kadangi festivalis stengiasi suartinti Japonijos ir Lietuvos kultūras, mes visuomet klausiame artistų, ką jie žino apie Lietuvą. Taigi. ką Jūs jau esate girdėjusi apie mūsų šalį? Ar tai pirmasis kartas, kai čia lankotės ir ar esate girdėjusi apie Lietuvą iš savo kolegų?
- Lietuvoje viešėsiu pirmąjį kartą. Tiesą sakant, aš asmeniškai pažįstu lietuvių kilmės filmų režisierių Joną Meką. Jis yra mano geras draugas jau nuo labai seniai. Iš jo ir jo sūnaus aš girdėjau labai daug istorijų apie Lietuvą. Negana to, šiais metais man atiteko du mokiniai iš Lietuvos ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl antroje savo pasirodymo dalyje aš norėčiau į pagalbą pasikviesti Lietuvos muzikantus, kurie galėtų man padėti išpildyti pasirodymą.
Na, o grįžtant prie klausimo. Asmeniškai manau, kad Lietuva visų pirma intensyviai vystosi kaip meniška šalis. Čia gyvena daugybė meniškos sielos žmonių, kurie yra drąsus ir gebantys save išreikšti. Panaši pasaulėžiūra dar tik skleidžiasi kitur. Visos išsivysčiusios šalys steigia daugybe tokių pat parduotuvių, tokių pat kompanijų, tačiau tokią laisvę individualiam menui, kaip Lietuvoje, retai galima pajusti. Aš dėl to labai džiaugiuosi.
- Jonas Mekas Lietuvoje yra didelė žvaigždė. Kaip Jūs susipažinote su Jonu Meku? Gal turėjote kokių nors bendrų projektų su juo?
- Prieš išvykstant į Niujorką savo pasirodymo įrašą palikau Jono archyve ir neilgai trukus jis man paskambino ir pranešė, kad jam labai patiko mano darbas ir tai, kad norėtų su manimi dirbti, tačiau šis planas neišdegė, dėl rugsėjo 11-osios įvykių. Vėliau dar kartą jį sutikau viename Niujorko bare, ir mano pačios nuostabai, jis mane iš karto prisiminė. Nuo tada kiekvieną kartą, kai jis atvyksta į Paryžių, mes susitinkame. Kartą, prieš man išvykstans iš Niujorko, jis pas mane atvažiavo taksi automobiliu ir atsivežęs degtinės pareiškė, kad tai yra tradicija išlydėti draugus su šiuo gėrimu.
Man taip pat teko pabuvoti jo namuose Brukline ir jis buvo atvykęs pažiūrėti mano šou, atliekamo Niujorke.
- Man visuomet patinka paklausti artistų apie jų alternatyvias gyvenimo versijas. Tai labai padeda suprasti jų darbus, atliekamus dabar. Taigi, jei gyvenimas būtų taip susiklostęs ir Jūs nebūtumėte šokėja ir choreografė, kokia veikla užsiimtumėte?
- Režisiere arba dailininke. Tiesą sakant aš ir dabar tapau ir kuriu filmus. Vienaip ar kitaip aš tikrai siečiau savo gyvenimą su menu, nes esu kilusi iš menininkų šeimos – mano tėvas skulptorius, o mama ir brolis tapytojai. Be šokio aš taip pat mėgstu rašyti. Mano nuomone, menininkas turi daugybę įrankių, kuriais galėtų išreikšti save ir tai visai natūralu, kad vienas žmogus gali daryti/mėgti daug skirtingų dalykų.
- Kaip manote, kas šokyje yra svarbiau : išreikšti save, gebėti kurti ar būti pripažintai publikos?
- Manau, jog mano atveju svarbiausia komunikacija.
- Komunikacija tarp Jūsų ir žiūrovų ar tarp Jūsų pačios ir to, kas dedasi Jūsų viduje?
- Visu pirma, manęs ir vidinės manęs, tada komunikacija tarp manęs ir kitų atlikėjų bei auditorijos. Teatras yra gyvas, todėl mes negalime egzistuoti be kitų žmonių. Pasirodymas įvyksta tik tuomet, kaip visos šios komunikacijos formos vyrauja darnoje.
- Kaip Jūs ją matote ir suvokiate? Ar jaučiate sąryšį su auditorijoje sėdinčiais žmonėmis? Ar Jūs stebinčius žmones laikote savo spektaklio dalimi, ar tik žiūrovais? Trumpiau – kaip apibūdintumėte savo santykius su auditorija?
- Man svarbiausia su publika dalintis savo egzistencija ir laiku. Pastaruoju metu dauguma yra pasinėrę į virtualų gyvenimą, todėl retai kada skiriame laiko vienas kitam. Taigi mano pasirodymo metu mes bendraujame tarpusavyje tam tikrą laiko tarpą per kurį publikai noriu perduoti vien geras emocijas. Laikas praleistas scenoje tarp nepažįstamų yra įtemptas, bet kartu ir magiškas. Aš esu įsitikinusi, jog bendrauti ir suprasti kažką, pateikiamą žmonių, kurie visai nepažįsta vienas kito yra kažkas nuostabaus ir priverčia žmonių širdis suspurdėti. Ir aš būnu nepaprastai laiminga kai mano pasirodymai suvirpina publikoje sėdinčių žmonių širdis.
