Nesvarbu, ar muziejus būtų miestelyje, didesniame mieste, ar net sostinėje, dauguma jų, tų mažųjų, nenustebkime, yra apleisti. Net jei kai kurių jų sienos ir perdažytos, palyginus juos su Europos ar pasaulio muziejais, mūsiškiai atrodo tiesiog apgailėtinai, tad neretam jų bet kurią akimirką gresia gaisras (2011 m. vos neužsidegė Salomėjos Nėries memorialinis muziejus Palemone; 2012 m. Tytuvėnuose sudegė unikalus, vienas gražiausių Šiaurės Rytų Europos baroko ansamblių – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir bernardinų vienuolynas) arba naktinis vandalų terorizmas (2006 m. išlaužytas, išplėštas, sudaužytas Klaipėdos pilies muziejus; 2011 m. Kauno IX forto muziejuje ant memorialo plokščių išpiešta 13 svastikų), valdžios malonių netektis, lėšų stygius, uždarymas (2010 m. bandyta sujungti Vilniaus menininkų muziejus į vieną).
Bet palikime muziejų rūpesčius kitai progai, tai atskira tema, kuriai reikia įdėmių refleksijų ir atidesnio tyrimo. Pasistenkime nepamiršti, kad muziejus – tai vieta, kur saugomas koks nors vertingas, mūsų praeitį liudijantis paveldas, o jo saugojimo kokybė rodo visuomenės sveikatą. Juk kaip elgiamės su praeitimi, tokie ir esame. O kaip, sakykim, su pačiu šiuolaikiniu menu, kuris irgi saugomas muziejuose, rodomas galerijose, intensyviai kuriamas? Koks jo santykis su šiuolaikine publika? Kokia jo sveikatos būklė? Įdomu, su kuo jis asocijuojasi mums, margiausių patirčių, amžiaus grupių ir profesijų lietuviams, įbridusiems jau į XXI a. 2-ąjį dešimtmetį?
Pirmas požiūris – menininkų
Taip, čia nieko naujo – menininkų anaiptol nemažėja. Yra žmonių, kurie jų nemėgsta, taip pat tų, kurie suvokia, kad menininkas ir kosmosas gali būti sinonimai, o biurokratas ir kosmosas – ne visai. Menininkų procentas, greičiausiai, nesikeičia tūkstančius metų nuo pat Romos imperijos laikų. Būtų galima svarstyti, kodėl taip yra (ir, tiesą sakant, ilgai svarstyta) ir kokie jų genetiniai pakitimai, palyginti su kitais, normaliais šios planetos gyventojais.
Maždaug prieš dešimtį metų, kai dar gyvenau Niujorke, perskaičiau vieną sakinį: Niujorke nuolat yra 200 tūkst. bedarbių kompiuterininkų ir tiek pat menininkų. Kas per spąstai Hi-Fi epochoje yra tas menas, ta kūryba, neretai verčianti priešintis šiuolaikinei technokratinei pasaulio sampratai ir, užuot prisidėjus prie progreso, kurti? Pasak dailininko Šarūno Saukos, „kūryba – tai balansavimas ant paties bedugnės krašto – ties neskoningumu, banalybe, vulgarybe, amoralumu, literatūriškumu, anekdotu, kiču ir t. t. Kaip gražiai ir įtikinamai tu balansuosi, kaip pavojingai arti krašto būsi ir kiek gili bus bedugnė, tiek ir bus įdomu žiūrovui tave stebėti. Bet peržengsi ribą ir tau galas – visi pamatys, kad jokios bedugnės nėra. Kvailai ir kažkaip labai netragiškai atrodysi bebalansuojantis lygiame lauke.“
Tad menininkas visada yra ties bedugnės riba. Kuo iškilesnis ir kuo giliau save reflektuojantis meno kūrėjas, tuo geriau jis tai suvokia. Viena vertus, menininkas yra išskirtinė figūra, nes jam privalu supriešinti ir išlukštenti dviejų tikrovių (vidinės ir išorinės) sandūrą, kad gimtų trečioji – jo paties menas. Kita vertus, jis toks pats asmuo kaip ir kiekvienas, gal net žmogiškesnis, nes jo galioms priklauso intuityvusis kito žmogaus supratimas.
Anot amerikiečių meno kritiko Hiltono Kramerio, aukštajam menui reikia išskirtinio talento, išskirtinės vizijos, išskirtinio pasirengimo ir atsidavimo – tam reikalingos išskirtinės asmenybės. Kita žinoma lietuvių tapytoja Miglė Kosinskaitė tam neabejodama pritartų: „Man Dievas davė profesiją, kurioje galiu realizuoti save su kaupu. Manau, kad tai, ką žmonės išlieja dienoraščiui, aš tiesiog sudedu į savo kūrybinį darbą. Mano emocinės būsenos, nuostatos ir troškimai atsispindi vaizduojamuose personažuose. Tas kasdienis ‚,tepimas“ yra psichoterapija, gydanti nuo visų įtampų, nervų, blaškymosi.
Tapyba mane stabilizuoja ne prasčiau negu joga, be kurios jau irgi nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai dvi labai skirtingos ir labai stiprios gyvenimo sferos, kurios keistu būdu susijusios tarpusavyje, padeda išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno, jausmų ir proto. Kuo ilgiau praktikuoju jogą, tuo ramesnė ir stabilesnė tampu, tuo sukauptesni tampa mano paveikslai. Atsikratau nereikalingų detalių, blizgučių, forma švarėja, einu į esmę. Žmonės, kurie bent kiek yra ragavę rytietiškų asmenybės formavimo praktikų, supras, kad po to nieko negali daryti bet kaip, atmestinai, nenuosekliai, ne iki galo: nei namų tvarkyti, nei paveikslo tapyti, nei karnavalinio kostiumo ruošti. Kartais nelengva išlikti vienodai susikaupus tapant paveikslą nuo pradžios iki galo. Visuomet labai smagu pradėti darbą, per pirmą seansą padarau labai daug ir su dideliu užsidegimu. Daug labiau kankinuosi, kai reikia užbaigti paveikslą, nes visuomet atrodo, kad dar būtų galima kai ką patobulinti.“
Tas savo pasaulio kūrimas, be abejonės, yra ilga kelionė, kuriai suvokti reikia didelių pastangų ir laiko, o pastarojo paprastas vartotojas dažnai paprasčiausiai neturi, bet jei net ir turėtų, ar pultų studijuoti dailės istorijos, kad išmoktų šiuolaikinės meno kalbos ir sudėtingos sintaksės? Na, bent jau suabejokime. Štai ekscentriškasis Lietuvos prieškario kultūrininkas, Laikinosios sostinės pažiba Juozas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) teigė, kad meninė kūryba yra savotiškas kosminio vyksmo įsikūnijimas, specifinis kosminio ritmo pasireiškimas. Kosminė ritmika yra meninės ritmikos pagrindas. Žmogus gali būti kūrėjas, kai ryžtasi galynėtis su Dievu ir dėl to kūrėjo bei paties meno specifika yra išplaukusi iš Liuciferio valdomo pragaro tarpeklių.. Taigi nieko naujo, menininkas yra pusė Dievo, pusė velnio arba pusė žvėries, pusė žmogaus. Ir meno kūrėjai patys to nei anksčiau, nei dabar neslėpė, nes kaip tik iš tų kautynių žiežirbos sėkmės atveju ir gimsta menai.
Antras požiūris – ne menininkų
Populiari tiesa, kad kiekviena banalybė yra ir privalo būti išskirtinė, tačiau iškyla vertybių klausimas – kokį turinį mes laikome išskirtinumu ir kas gali būti tikrojo meno kūrėjais? Kokius kūrėjo požymius vertiname? Aišku, kad tai tik neginčijamas talentas, meistriškumas ir grožio pajauta. O visu tuo išsiskiria tik saujelė Dievo apdovanotųjų. Kaip atrodo tie, apdovanotieji, čia, Lietuvoje? Koks jų menas dabar?
Didelę įtaką naujojo meno raidai padarė Vilniaus Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), kuris buvo įkurtas 1992 m., veikla. Čia atsirado galimybė visuomenei pristatyti postmoderniąją dailę. Nauji menai naudojasi naujomis technologijomis: vaizdo, garso aparatūra, specialiu apšvietimu ir konstrukcinėmis medžiagomis, o visa tai ŠMC buvo įmanoma parengti ir pateikti žiūrovams.
Sudėtingesni meniniai sumanymai dabar dažniausiai į parodų erdvę ne atkeliauja iš menininko dirbtuvės, kaip buvo anksčiau, bet įgyvendinami vietoje, autoriui glaudžiai bendradarbiaujant su parodos kuratoriumi ir ŠMC technine grupe. Kūriniai, galutinai praradę autonomiją, ŠMC gali egzistuoti tik ekrane, dėstomi visur – ne tik salėse, bet ir rūsyje, vestibiuliuose, kieme, tualete, kino salėje, kavinėje, ant stogo, ant pastato fasadų. Tai pritraukia, žavi, kartais žiūrovas tampa kūrinio dalimi. Ribų tarp meno ir gyvenimo tirpimas – išskirtinė Lietuvos meno ypatybė. Kadangi menininkas yra visuomenės narys, jis kuria meną čia ir dabar, šioje tikrovėje.
Vienas projektų, kuris padėjo menui nužengti į kasdienybę, buvo prieš 17 metų Vilniaus gatvėse surengta paroda „Kasdienybės kalba“. Šiuolaikinis Lietuvos menas, atsisakęs bet kokių istorijos mitologizavimų, istoriją priima tokią, kokia ji yra, ir parodo jos padarinius. Į pokalbį apie tai, kas amžina ir laikina, aktyviai įtraukiamas ir žiūrovas, o menininkai dažnai savo idėjoms reikšti pasirenka vietas, kur skausmingai susitinka praeitis ir dabartis. Kartais kiek ironiškas santykis su praeitimi padeda geriau suvokti pačią istoriją ir mūsų santykį su ja.
Dar vienas pastebimas bruožas – šiuolaikinis menas dažnai naudoja pasibjaurėjimą keliančias medžiagas ir vaizdinius, o tai, pasak vienos prancūzų mokslininkės, turi savotišką katarsio vertę. Pats tokio meno kūrimo procesas gali būti traktuojamas kaip kliūčių, to, kas trukdo būti savimi, pašalinimą iš savęs. Kai kuriuos Eglės Rakauskaitės darbus galima sieti su tokio pobūdžio kūryba dėl naudojamų medžiagų ir jų sukeliamų būsenų: instaliacijoje „Taukuose“ kūnas nardinamas į medžiagą, kuri paprastai sukelia pasibjaurėjimą. Taukai ir mirtis siejasi gana tiesiogiai – jie išgaunami paskerdus ir išmėsinėjus gyvulį.
Beje, kaip niekada anksčiau, šiuolaikinis menininkas suvokia savo kūrybos socialinio konteksto svarbą, o į meno erdvę perkelta aplinka tiksliai nusako kūrėjo ir tikrovės santykį: menas ne išnyksta, o ima tyrinėti, stengtis suvokti savo vietą dabarties gyvenime. Daiktai, reiškiniai išardomi, apnuoginami ir pateikiami naujame kontekste, kasdieniai objektai naujame kontekste įgyja naują prasmę ir užtušuojama tikroji prasmė. Dabarties menininkas, būdamas reflektyvus aplinkos stebėtojas ir dalyvis, susitelkia ne į anapusinį pasaulį, o į save ir savo kasdienę aplinką, tai savo buitimi ir kasdienybe susidomėjęs žmogus. Šiuolaikinio meno kūriniai liudija tai, kad dar niekada žmogus taip sąmoningai nekalbėjo apie save.
Galerininkų požiūris
Pripažinta, kad paveikslai nėra banali, standartiniais parametrais vertinama, įprasta buityje naudojama prekė, tačiau ar jie perkami? Reikia pripažinti, kad dabar Lietuvoje meno galerijose beveik nebeperkama. Perkama dažniausiai pasibaigus plenerams ar tiesiai iš dailininkų dirbtuvių, nes taip gerokai pigiau. Taigi galerijos pralaimi ir taip išvengiama mokesčių. Nauja tendencija: nuosavas kolekcijas ima rinkti jaunų pirkėjų karta, kuri neblogai orientuojasi meno rinkoje. Negailėdami laiko ir pasitelkę į pagalbą meno žinovus, menotyrininkus, jie ieško vertingų darbų ir neperka darbo vien dėl to, kad to paties menininko kūrinys kabo kaimyno ar viršininko bute.
Naujas šiuolaikinės meno rinkos bruožas – virtualios meno parduotuvės. Jose ieškoma konkretaus menininko, konkretaus jo darbo. Čia šiek tiek pigiau nei įprastose galerijose, kur pradinės darbų kainos padvigubintos. Suprantama, galerijos turi mokėti turto ir nuomos mokesčius, kad neliktų be pastogės, laiku atsiskaityti už komunalines paslaugas ir pavyzdingai išlaikyti darbuotojus, kad nebūtų areštuotos bankų sąskaitos. Kitaip nei Estijoje ir Latvijoje, Lietuvoje meno kūriniais prekiaujančios galerijos nepriklausomybės pradžioje buvo prilygintos dažais, popieriumi, audeklu ir metalu prekiaujančioms parduotuvėms. Ir štai: turim, ką turim.
Menas praranda galimybę rasti namus dėl neįveikiamai didelės kainos. Kad ir kaip ten būtų, perkam ar neperkam, mums vis tiek lieka trys patrauklios dailės rūšys: klasikinė – vaizduojamoji, kopijuojanti regimąją tikrovę, modernioji – irgi vaizduojanti, bet subjektyviai perkurianti regimuosius įspūdžius, eksperimentuojanti, ir šiuolaikinė – ne vaizduojanti, bet naudojanti vaizdus tariamos tikrovės, įsikūnijančios meninėse formose: objektuose, instaliacijose, fotografijose, filmuotoje medžiagoje.
