J. Karnavičius: visiškai pažinti M. K. Čiurlionio kūrybą turbūt neįmanoma

 (2)
Tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis puoselėdamas M. K. Čiurlionio muzikinį palikimą, nuolat ieško įvairiausių muzikinių formų, kaip pristatyti šį iškilų lietuvių kultūros genijų. Lapkričio 10 dieną „Piano LT“ koncertų salėje neatpažintus M. K. Čiurlionio ciklus skambins pianistas prof. Jurgis Karnavičius.
Jurgis Karnavičius
© Organizatorių nuotr.

Koncerte „Čiurlionis kitaip“ skambės Rimanto Janeliausko savitai sugrupuotų M. K. Čiurlionio kūrinių ciklai. Apie M. K. Čiurlionio kūrybą, laukdami koncerto, kalbamės su atlikėju, tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso I premijos laureatu, vienu žymiausių Lietuvos pianistu J. Karnavičiumi.

– Ką reiškia „Čiurlionis kitaip“?

– Kitaip yra kitaip. Muzika ta pati, M. K. Čiurlionio, bet žvilgsnis į ją iš kito taško. Net ir gerai žinomi kūriniai dėl jų grupavimo į ciklus nušvis kitoje šviesoje. Jei atskirai groji kūrinį, jis skamba vienaip, jei skambini kaip ciklo dalį, jis gali skambėti visai kitaip. Keičiasi tempas, loginiai kirčiai. Pavyzdžiui, preliudas „Tėve mūsų“, visi puikiai žinome, kaip jis skamba. Bet jei prieš tai groji tris neužbaigtus, pereinančius vienas į kitą fragmentus, sukuriančius augančią įtampa, kuri staiga nutrūksta, po tylos akimirkos netikėtai suskambėjęs „Tėve mūsų“ nušvis visai kitoje šviesoje.

Panašiai ir su žymiąja Fuga b-moll. Ji suskamba kitaip, kai grojama ne kaip atskiras kūrinys, o yra ciklo viduryje. Iki šiol mums buvo gerai žinomos dvi M. K. Čiurlionio kūrinių rinktinės, sudarytos profesorės Jadvygos Čiurlionytės ir profesoriaus Vytauto Landsbergio. Iš J. Čiurlionytės rinkinio grojome dar mano mokyklos laikais, pastaruoju metu labiau remiamasi V. Landsbergio redakcija. Šie du rinkiniai yra tarsi pamatas, iš kurio mes žinome ir pažįstame iškilųjį lietuvių kompozitorių.

Jei vertinsime istoriškai, M. K. Čiurlionis gyveno vos prieš šimtą metų, o istoriniame kontekste tai dar labai nedaug. Jo muzikos interpretavimo tradicijos kaip ir nėra, tikrai negalėčiau pasakyti, kaip „reikia“ groti Čiurlionį. Jeigu mes jo muziką vertinsime per tradicinės romantinės muzikos prizmę, tai toli nenueisime, nes M. K. Čiurlionio muzika labai savita, unikali, lengvai nepasiduoda sisteminimui, nesutelpa į taisykles ar kanonus. Vakarietiška tradicija dar egzistuoja ankstyvuosiuose kūriniuose, tačiau tam, kas vyksta vėlesniuose opusuose, aš nematau analogų muzikoje.

– Ar tai galėtų būti lietuvių išskirtiniai bruožai?

– Manau, kad čia M. K. Čiurlionio išskirtinis bruožas. Be abejo, jis remiasi lietuvių liaudies muzika, pačiomis archaiškiausiomis formulėmis, remiasi ir lietuviškos dvasios esme. Tai būtų pirmasis raktas į jo muziką. Kitas dalykas – jo dailė, jo tapyba, ji labai glaudžiai susijusi su muzika. Tai antrasis raktas, kuris padėtų atrakinti Čiurlionio muziką.

– Taigi, kas yra M. K. Čiurlionis mūsų kultūrai?

– Absoliučiai unikalus reiškinys. Tai atrodo absoliuti tiesa ir mes tai dažnai sakome. Bet, ar mes tikrai jį suprantame? Kuo daugiau pradedi gilintis, tuo daugiau iškyla klausimų. Gilinimasis į jo kūrybą atveria tokius dalykus, apie kuriuos net anksčiau nesusimastydavome.

– O kas M. K. Čiurlionis yra jums?

– Man M. K. Čiurlionis visada buvo labai plati, atvira eksperimentinė erdvė. Apie jį tikriausiai dar bus parašyta daug disertacijų ir atlikta tyrinėjimų. Tai tokia medžiaga, kuri inspiruoja ją tirti ir gilintis. Tai tema, kuri neturi dugno. Todėl ji ir vertinga, ją pažinti iki galo turbūt neįmanoma.

– Ar visi jo kūriniai atrasti?

– Kūriniai gal ir visi atrasti. Įdomus dalykas, kad nemažas skaičius jo kūrinių yra tarsi neužbaigti, nutrūkstantys. Tiek J. Čiurlionytės, tiek V. Landsbergio rinktinėse tokie fragmentai yra užbaigti, t. y. redaktoriai pridėjo reprizas, pabaigas, kad kūriniai atrodytų išbaigti. O gal jų vertė ar paslėpta mintis yra būtent tame, kad jie atrodo nebaigti?

M. K. Čiurlionis buvo spontaniškas kūrėjas, nekonstravo muzikos kaip, pavyzdžiui, Liudvikas van Bethovenas, kuris šlifuodavo, tobulindavo kūrinius iki smulkiausių detalių. M. K. Čiurlionis, įkvėpimo pagautas, kurį laiką labai intensyviai kurdavo, o paskui galėdavo ilgai nieko nerašyti.

Vertinant tai, R. Janeliausko mintis apie spontaniškus ciklus yra priimtina ir įtikinanti. O ar tie kūriniai buvo sumanyti kaip ciklai iš tikrųjų, lieka neaišku. Bet gal tai nėra taip svarbu. Jei grupavimas į ciklus įtikina klausytoją, nereikėtų atmesti šios idėjos.

– Čiurlionis labai supyktų už šią idėją, grupavimą į ciklus?

– Manau, jis tikrai nesupyktų. M. K. Čiurlionis buvo plačių pažiūrų ir tolerantiškas žmogus.

– Ar pakankamai esame jį įvertinę?

– M. K. Čiurlionis nuolat su mumis, nuolat šalia mūsų. Jo kūryba negalėtų skųstis dėmesio stoka. Turime tikrai daug daugiau nepakankamai įvertintos lietuvių kūrėjų muzikos, kuri prisimenama tam tikromis progomis, bet nėra įaugusi į mūsų repertuarą. Kas susiję su M. K. Čiurlionio atlikėjų interpretacijomis, matome, jog kiekvieno požiūris yra skirtingas. Jo muzika tikrai inspiruoja skirtingas interpretacijas, joje yra tiek paslapties, kūrybiškumo. Tai genialaus žmogaus kūryba.

– Prieš metus džiaugėmės tarptautiniu M. K. Čiurlionio konkursu, kuriame privalomą programos dalį sudaro šio kompozitoriaus kūriniai. Kaip atrodė M. K. Čiurlionis lietuvių dalyvių ir užsieniečių dalyvių interpretacijose. Ar labai skirtingas suvokimas?

– Lietuvių ir užsieniečių atlikimas dažniausiai skiriasi. Kartais užsieniečių suvokimas net įdomesnis, labiau netikėtas. Kartais nustebina, suintriguoja ir labai įtikina. Žinoma, ne visų. Bet jei tai daro talentingas žmogus, labai įdomu jo klausytis.

– Ar dabar studentai noriai imasi Čiurlionio kūrinių?

– Žinoma, studentai renkasi M. K. Čiurlionį, kai dalyvauja tarptautiniame M.K. Čiurlionio konkurse, nes ši programos dalis paprasčiausiai privaloma. Bet ir kai nėra konkurso, mes M. K. Čiurlionį dažnai girdime egzaminuose. Jei studijų programose reikalaujama groti lietuvių autorių, tai M. K. Čiurlionis yra dažnas pasirinkimas. Kai aš pats koncertuoju užsienyje ir turiu reprezentuoti lietuvišką muziką, visada pirma mintis – M. K. Čiurlionis.

– Panašu, kad muzika jus lydėjo visą gyvenimą. Gimėte muzikų šeimoje, šeimą sukūrėte su dainininke Sigute Stonyte. Viskas dėsninga ir turi tęstinumą. Ar įsivaizduotumėte, kad galėjo būti kitaip?

– Turbūt neįsivaizduoju. Muzikų vaikai pastoviai girdi muziką nuo pat gimimo, todėl jų gyvenimo kelias dažnai natūraliai su ja susijęs. Aš visiškai nesigailiu, kad esu tame kelyje ir kitokio nesirinkčiau. Esu laimingas dėl savo santykio su muzika, nes ji man niekada nėra tapusi darbu ir verslu. Tai yra tas tikras, doras pasaulis, kuriame pamiršti kasdienybės rutiną ir visada rasi prieglobstį sunkią gyvenimo akimirką.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kultūra

Fotografui A. Sutkui Vokietijoje įteikta prestižinė premija (2)

Penktadienį Berlyne fotografui Antanui Sutkui buvo įteiktas garbingas Vokietijos fotografijos asociacijos Dr. Ericho Salomono apdovanojimas. Šis įvertinimas yra suteikiamas kiekvienais metais ir yra laikomas vienu iškiliausiu Vokietijos fotografijos asociacijos prizų.

„Vasaros ritmu“: Rasos šventės paslaptys ir „Skaitymo iššūkis“ aktyviems

Šioje laidoje kviečiame priimti Lietuvos bibliotekininkų skaitytojams metamą „Skaitymo iššūkį“; prisimename, kokia prasmė slypi Rasos šventės tradicijose bei lankomės Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodoje „Viena–Breisgau Freiburgas–Paryžius“.

G. Orwello romanas „1984-ieji“ buvo „pranašiškas“, sako rašytojo sūnus (10)

Brodvėjuje per naujo miuziklo, pastatyto pagal George'o Orwello antiutopinį romaną „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four), premjeroje tarp žiūrovų buvo ir ypatingas svečias – rašytojo sūnus.

Į parodą įsiveržęs nekviestas svečias ant kojų sukėlė apsaugos tarnybą

Pilies menėje sparnais plakančiam čiurliui atrodė, kad langas, pro kurį galima pasiekti dangų yra štai tame paveiksle. Iš vakaro įsibrovęs į Panemunės pilies erdvę, paukštelis naktį ant kojų sukėlė pilies apsaugos tarnybą ir pirmasis išvydo menininko Justino Vaitiekūno tapybos parodą, kuri čia buvo atidaryta vakar vakare.

Kuo atjos Vytis į Lukiškių aikštę – žirgu ar arkliu? (84)

Lukiškių aikštės skulptūrų konkurso rezultatai ir vėl pribloškė, nors jau esame prie to pripratę. Paprasčiausias pilietinis interesas skatina pasvarstyti, kas darytina, kad kaskart neskanautume karčių vaisių.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.