Dzūkijos nacionalinio parko svetainėje nuo vasario 10 dienos eksponuojama J. Budraičio fotografijos darbų paroda „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“, o vasario 20-ąją Merkinėje apsilankė ir pats jos autorius, o taip pat jį atlydėjęs sūnus, Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, Martynas Budraitis ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.
Susitikimą su legendiniu aktoriumi vedęs merkiniškis fotomenininkas, lankytojų centro vadovas Algimantas Černiauskas pristatė J. Budraitį kaip bene vienintelį Lietuvoje žmogų, gavusį apdovanojimus ir iš Vladimiro Putino, ir iš Valdo Adamkaus rankų. Pats aktorius papildė: „Dar ir iš buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos“.
Dzūkams J. Budraitis svarbus dėl 1965 m. V. Žalakevičiaus kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“, kuris nufilmuotas Varėnos rajono Zervynų kaime ir Šarūno vaidmens 1980 m. režisieriaus Jono Vaitkaus „Šarūne“ pagal Vincą Krėvę, kurio tėviškė yra prie pat Merkinės, Subartonyse.
Slampinėjo po Paryžių
Fotografijos paroda „Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai“ sudaryta iš 1977 m. J. Budraičio sukurtų nuotraukų, kuriose nėra įprastų atvirukinių Prancūzijos sostinės vaizdų. Bet tai yra, anot A. Černiausko, tikrasis, pamatytas Paryžius, kurio dabar jau nėra.
„Tas Paryžius man buvo visiškai netikėtas. Prancūzijos kultūra domėjausi jau anksčiau, pirmiausia egzistencializmu, kuris Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas ir jokios kalbos apie tai negalėjo būti. Pirkau knygas ir skaičiau kritinius straipsnius, kuriuose tarp tos kritikos galėjau rasti ir Jeano Paulio Sartre‘o, Karlo Jasperso, Martino Heideggerio citatų. Tas žinių alkis buvo visą laiką. Kinematografininkų sąjungos pirmininkas Levas Kulidžanovas kūrė filmą „Karlo Markso jaunystė“. Manęs paprašė suvaidinti K. Markso draugą filosofą Arnoldą Ruge. Kai sužinojau, kad bus filmuojama Paryžiuje, žinoma, sutikau“, – pasakojo aktorius.
Filmo kūrėjų grupė ten buvo visą mėnesį, o J. Budraitis turėjo darbo tik po dvi dienas filmavimo pradžioje ir pabaigoje. Jis prisiminė tada turėjęs seną pokarinį „Leica“ fotoaparatą ir pritaikęs jam rusišką plačiakampį objektyvą „Russar 20“.
„Ėjau kur akys mato ir fotografavau negalvodamas, kad čia dabar reikia kažką sukurti, nufotografuoti ypatingo ar įspūdingo. Nebuvau niekam įsipareigojęs. Taip slampinėjau po Paryžių visą mėnesį tarsi klošaras. Savo nuotaikai pagauti spaudžiau fotoaparato mygtuką“, – prisiminė J. Budraitis.
Ilgą laiką tų negatyvų aktorius niekam nerodė ir tik tada, kai drauge su fotografijos istorike dr. Margarita Matulyte atrinkinėjo nuotraukas knygai „Mano kinas“, juos drauge peržiūrėjo ir neatsispyrė įkalbinėjimui parodyti viešai.
„Daug miestų aplankiau, bet niekur nebuvau toks laisvas ir neįsipareigojęs kaip Paryžiuje“, – sakė J. Budraitis.
Parodos lankytojos verkė
Gerokai vėliau, kai J. Budraitis pradėjo bendrauti su fotografijos meistrais Algimantu Kunčiumi, Romualdu Rakausku ir Antanu Sutkumi, suprato, kas tai yra fotografijos menas, bet teigia niekuomet nesiekęs jiems prilygti.
„Gyvenau ne metais, bet filmais. Fotografavau kolegas, tuos žmones, kurie man buvo mieli, šilti, akys patikdavo. Labai norėjau juos pasilikti senatvei, atminčiai, bet taip gavosi, kad juos norėjo ir kiti pamatyti“, – svarstė aktorius.
2010 metais, jam jau dirbant Lietuvos ambasados Rusijoje kultūros atašė, Tarptautinėje fotografijos bienalėje, vykusioje Maskvos fotografijos namuose, surengta pirmoji fotografijos paroda, kurioje buvo eksponuota 70 atrinktų darbų. J. Budraičiui įdomiausia buvo stebėti tos parodos žiūrovus.
„Labai daug buvo moterų, kurios įsimylėjusios tuos savo herojus: Regimantą Adomaitį, tuomet jau mirusius Olegą Jankovskį ir Jevgenijų Leonovą. Jos atsistojusios prie fotografijų ilgai žiūri, ašaros trykšta, šluostosi akis nosinaitėmis, paskui pavalo per stiklą tam žmogui veidą šiek tiek. Tą vaizdą matydamas supratau, kad gal tikrai ne veltui fotografavau – tai reikalinga žmonėms“, – pasakojo parodos autorius.
J. Budraitis prisiminė, kad vieną J. Leonovo portretą parodos lankytojai sugebėjo 3 kartus pavogti ir teko vis iš naujo atspausdinti tą ne visai ryškią nuotrauką. Prižiūrėtojai nesuprato, kaip tai nutiko – liko tik rėmai.
Zervynos pritrenkė žmonių padorumu
Paprašytas pasidalinti prisiminimais apie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrimo laikus, kai filmavimas vyko Dzūkijoje, Zervynų kaime, aktorius sakė, kad iš to meto jam liko emocinės nuosėdos gerąja prasme.
„Mes išlipdavome iš traukinio Marcinkonyse, kur beveik visi gyvenome ir rytais važiuodavome į Zervynas. Bet lengvieji automobiliai ten negalėjo pravažiuoti, tik „ožiais“ vadinti sovietiniai visureigiai, nes asfaltuoto kelio nebuvo – tik smėlėtas keliukas per mišką. Kiekvieną rytą mūsų gurguolės, prikrautos kamerų ir kitos įrangos, pajudėdavo link Zervynų. Kol nusigaudavome, tai buvo ypatingas įspūdis, kad čia yra pirmapradė gamta. Viskas dar kvėpavo tuo Krėvės pasauliu, kurį aš kažkada vaidinau, pritrenkė žmonių padorumu, skoniu, grožio pajautimu“, – prisiminė J. Budraitis.
Neseniai jis vėl buvo nuvykęs į Zervynas, pasivaikščiojo tomis pačiomis kaimo gatvėmis. Aktoriui priėjus prie namo, kuriame gyveno rašytojas Juozas Aputis, pasisveikino močiutė: „Oi, ponuli, mes dar gerai gyvenam, bet kaimas jau nebe tas, kaip tada, kai jūs filmavot. Tada buvo žmonių, vaikų pilnas kaimas, o dabar nieko nėra – neturiu su kuo pasišnekėt.“
Nusivedusi į savo trobą, zervyniškė parodė J. Budraičiui jos išaustas lovatieses, viską, ką turi savo spintoje, prašnekėjo iki vakaro.
„Ir jos šuniukas buvo toks pats keistas, kaip ir ta bobutė. Padariau gražių nuotraukų, tai vis ruošiuosi jai nuvežti kitą vasarą, kai planuoju aplankyti šituos kraštus“, – pažadėjo aktorius.
Filmuojant dalyvavo tikri partizanai
J. Budraičiui nepavyko išvengti ir klausimų apie patį filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kurtą tuo metu, kai dar buvo gyvi ką tik žuvusių partizanų tėvai, broliai. Merkiniškiams jis papasakojo apie šio filmo kūrimo aplinkybes tai, ko negalėjo viešai minėti sovietmečiu.
„Mums ten filmuojantis atsirado du vyrai, kurie atsėdėjo jau – partizanai buvę. Jie su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjo, kaip mes filmuojame ir patys dalyvavo masinėse scenose. Darėme tai, ką buvo parašęs V. Žalakevičius, o jis rašė tai, ką galima buvo tais laikais parašyti. Šita tema buvo uždara, ir vien išdrįsti apie ją kalbėti kine reikėjo drąsos. Jis labai daug kalbėjosi su tais dviem partizanais, drauge išgėrė ne vieną čierką. Juo labiau, kad jo tėvas pats buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas. Dabar V. Žalakevičių kaltina, kad jis iškraipė istoriją, bet jis negalėjo kitaip parodyti. Buvo galima nesiimti tos temos, bet ar geriau tylėti ir nieko nekalbėti, ar kažką parodyti?“ – klausė J. Budraitis.
Jo teigimu, Lietuvoje, kai filmas „Niekas nenorėjo mirti“ buvo parodytas, meno taryba jo nepraleido. Bet V. Žalakevičius slapta išvežė jį į Maskvą, o ten sulaukė įvertinimo, kad sukūrė šedevrą.
„Negaliu sutikti su tais, kurie meta kaltinimus V. Žalakevičiui. Jis norėjo kalbėti ta tema, kuri mums labai svarbi. Daug svarbių dalykų pasakė ženklais. Mes matome partizanų vadą gražiausia uniforma, kurį suvaidino Laimonas Noreika. Paskutiniai jo žodžiai „Nežinai kaip skauda“. Aš pats buvau toje scenoje ir prisimenu, kaip V. Žalakevičius jam teigė, kad skauda ne tik fiziškai – už viską skauda. Tų žodžių Maskva nepastebėjo, praleido. Tokie mažmožiai, kaip pakrypęs LTSR herbas virš durų, vos besilaikantis ant vinies“, – pasakojo aktorius.
J. Budraitis įsitikinęs, kad, jeigu V. Žalakevičius kurtų filmą dabar, jis būtų visai kitoks, bet retoriškai klausia: „Kur yra tie menininkai, kurie pasakytų tikrą tiesą dabar ir padarytų tokios įtaigos ir tokio stiprumo filmą?“
