Mane labiausiai domina keramika kaip kūrybos sritis. Žemės menas, užimantis deramą vietą šiuolaikiniame interjere ir eksterjere, šiuolaikinėje kultūroje. Keramika – universali kalba. Tokia pat kaip tapyba, skulptūra, muzika, teatras, kinas… Keramika suteikia kūrėjui galimybę išreikšti savo jausmus, estetinę pasaulėžiūrą, grožio suvokimą.
Man labai patiko pasiūlymas sukurti keramiką interjere – tai dvi duobės grindyse, uždengtos stiklu. Gabaritai solidūs: ilgis – 330 cm, plotis – 74 cm, gylis (aukštis) – 52 cm.
Duobė kaip forma, turinys ir idėja, kaip kūrinio motyvacija… Duobė asocijuojasi su tamsiąja žmogaus gyvenimo puse. Kiekvienas menininkas panašiai kaip Dante keliauja po savo regimą pragarą.
Mano kelionė prasideda, apimtas švelnumo, suvokdamas atsakomybę leidžiuosi į Duobę – žmogiškųjų aistrų ir netekčių, ligų ir praregėjimų, ydų ir sentimentaliausių vilčių buveinę. Ir vėl, ir dar kartą, ir dar kartą siekiu prisibelsti iki apleistų išsigimėlių širdies...
„Duobė“ kaip žmogaus išgyvenimų, skausmo, džiaugsmų, paklydimų visuma organiškai išsiskiria į dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Tai primena parapijonių pasidalijimą į dešinę ir kairę katalikų bažnyčioje. Gilindamasis į NUODĖMĖS temą, analizavau daugelio menininkų praeitais amžiais sukurtus pragaro ir skaistyklos vaizdinius. Gludinau savo įžvalgas, mąstydamas apie Renesanso freskas, japonų grafiką, kinų tapybą, studijuodamas Egipto meną, actekų kultūrą, vaškines japonų teatro kaukes.
Be asmeninio patyrimo, psichologinių įžvalgų, didžiulį dėmesį skiriu kultūros visumai, ypač rašytiniam palikimui, šventyklų ir bažnyčių struktūros analizei. Man labai svarbu kurti kompozicijas, spalvomis ir formomis susiliečiančias, tarkime, su gotikos estetika, Bizantijos mozaikų komponavimo kanonu, egiptiečių reljefais ar skulptūrinių ansamblių masteliu ir žaisme. Labai svarbu rasti savo kalbą, išraišką, šiuolaikiškai traktuojant temą, bet esu įsitikinęs, kad tai galima padaryti ir kruopščiai analizuojant kultūros palikimą, siejant jį su šių dienų interesais.
Žmogaus nuodėmės samprata (Duobė) – labai patrauklus instrumentas kultūros, civilizacijos tyrimui, kartu išsakant didžiąsias abejones ir viltis.
Kas svarbiau – išgalvoto Dievo pirštas ar apviltos ir pamirštos kekšutės šešiapirštės pėdos įspaudas?.. Ir kaip juos sugretinti?
Moteriškoji pusė – ją vienija dramblio kaulo spalva, mistiška ir filosofiška, kai kurias formas pabrėžia šalti sidabro blyksniai, kai kurios vietos sušildomos iki geltonio, kuris primena pirmapradžio kiaušinio trynį. Tarsi Giotto freskos nuotrupa išnyra rusvos gėlės, persmelkia ilgesingas dangaus mėlis.
Kompozicijos ašis – Nuodėmingoji mergelė, tarsi ikrų, savo vaikelių fosilijų įkalinta, tyliai džiūgauja, pasipuošusi raupų bučiniais, paskutiniais nuviltos meilės, tuščio geismo liudytojais...
Vyriškoji pusė yra geležies rūdžių spalvos su krintančiais meteoritais, verdančia vulkano lava ir primena pirmą ietigalį, nukaltą geležies amžiuje.
Erškėčio motyvas, maišyta kraujo ir geležies rūdžių spalva, destruktyvus judesys, susukantis gyvybės spiralę, susiję su vyriška kančia ir sakralumu...
Mergelių procesija nuolankiai juda sutenerio nubrėžta trajektorija. Impulsyvūs kūnai su jutiminėmis kiaurymėmis, fragmentai veidų, vis dar menančių buvusią haremo šlovę. Ir vis dėlto jų drabužių klostės, figūrų ritmas dvelkia Paryžiaus, Kelno katedrų šventumu...
Galingas jautis, tarsi nulipdytas iš jūros kriauklelių, savaip transformuoja Europos pagrobimo mitą, yra tikras gaivalas, savo sperma laiminantis „šventąjį karą“...
Moteriškojoje pusėje ypatingą vaidmenį atlieka driežas – meilužis, gundytojas, tarpininkas tarp svajonių ir žemiškų reikalų.
Prieštaringas, daugialypis padaras – demagogas, pedagogas ir gašlūnas. Jis – herojus su neišvengiamai senstančiu yrančiu kūnu, bet su stamantria liežuvio kilpa, Tibeto lamos akim, išdidintais delniukais mušantis tylų valiūkišką ritmą...
Girdinti Pilis, tarsi atklydusi iš skaudžios vaikystės pasakų, nukreipta į dangų. Čia ir observatorija, ir klausykla – nuodėmės išrišimo instancija.
Alchemikų mokslo įranga, viduramžių egzekucijų instrumentai, burbulų pūtimo motyvai darniai sugyvena su erotinėmis fantazijomis.
„Duobei“ svarbus veidrodis, kuris, atspindėdamas vieną ar kitą motyvą, juos laužydamas ir jungdamas, sukuria papildomą matmenį. Atsiranda naujas rakursas, nauja informacija, žiūrovai paverčiami kompozicijos dalyviais, jų veidai, žvilgsniai tampa jos dalimi.
Ant šių kūrinių galima vaikščioti, bet rekomenduočiau įsikurti ant pilvo, gulomis. Turiu vilties, kad čia praleistas laikas neprailgs...
Parodos eksponatai - nuotraukų albume:
