Šiemet P. Bocullaitė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už scenografiją Vido Bareikio spektakliui „Hamletas“. Daug laiko teatre praleidžiančiai merginai nesvetimas ir gatvės menas. Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro sieną pagyvinęs paplūdimys pieštas būtent Paulės, kuri savo kasdieniame darbe stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp iliustracijos, grafinio dizaino ir scenografijos.
– Kaip manai, koks būtų buvęs Fridos ir Žemaitės susitikimas? – klausėme Paulės Bocullaitės.
– Įsivaizduoju, kad kokiame nors Vidurio Amerikoje vykstančiame vakarėlyje Žemaitė, pamačiusi cigaretę berūkančią Fridą, paprašytų jos pridegti pypkę. Tada Frida paklaustų, kodėl tokiame prašmatniame pobūvyje ji ryši skarele. Žemaitė atkirstų Fridai ką nors apie identitetą ir nuo tos akimirkos jos rastų daug temų ilgam pokalbiui.
– Kokią techniką naudojai piešdama Fridą? Kiek laiko užtrukai?
– Tradicinę tapybą akrilu ir teptuku miksavau su „tikromis“ dirbtinėmis gėlėmis. Rudeniniai lietūs priešinosi tropinės tematikos paveikslo gimimui – teko daryti vieną kitą pertrauką, tad užtrukau beveik savaitę.
– Kaip reaguotum, jei kitą dieną tavo portretas, pavyzdžiui, būtų apipieštas „tagais“? Laikytumei jį suniokotu?
– Manau, kad tai natūralus procesas. Gatvės yra gyvos, tuo jos ir ypatingos. Jei bijočiau šios ypatybės, rinkčiausi galeriją ar kokią kitą saugią erdvę. Tik turiu įspėti „tagerius“ – šalia piešinio yra kamera, tad prie manęs proceso metu keletą kartų buvo priėję apsaugininkai, kuriems turėjau parodyti leidimą piešti.
– Kaip manai, kokia būtų Fridos nuomonė apie gatvės meną, jo judėjimą?
– Nemanau, kad į tai ji žiūrėtų priešiškai. Visgi tai buvo moteris, kovojusi su visuomenėje nusistovėjusiais standartais, ką šiandien dažnai daro ir gatvės menas. Be to, jos vyras Diego Rivera yra nutapęs daugybę freskų. O jos, mano manymu, yra vienos iš gatvės meno pirmtakių.
– Ar gatvės menas gali būti legalus ir taip pat paveikus, kaip slapčia, pažeidžiant teisėtvarką daromi grafičiai?
– Tikiu, kad gatvės menas gali būti paveikus nepriklausomai nuo to, ar jis sukurtas legaliai, ar ne. Svarbiausia, kad jis estetiškai ar konceptualiai paliestų pro šalį pėdinantį žmogų.
– Migruoji iš vienos meno srities į kitą. Gal po įvertinimo „Auksiniu scenos kryžiumi“ teatrui tapai ištikimesnė?
– Taip, teatras užima vis didesnę dalį mano laiko. Nežinau, ar tai dėl to laimėjimo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Tuo pačiu stengiuosi vien juo neapsiriboti. Esu žmogus, kuriam reikia ir ant popieriaus papiešti, ir sintezatorių (nors ir nemoku) pamaigyti, ir plakatą sumaketuoti. Galiausiai teatre, ne kur kitur, susisieja daugybė medijų, galbūt dėl to jis ir ima viršų. Mano skirtingi pomėgiai gali apsijungti būtent čia.
– Jei turėtum galimybę rytoj iškeliauti į bet kurią pasaulio šalį, kurią rinktumeisi?
– Šiuo metu labiausiai norėčiau aplankyti Urugvajų arba Braziliją.
