Su aktore Vaiva Mainelyte pokalbio susitinkame Nacionaliniame dramos teatre. Seniai pastaruoju metu beregėjau garsų žmogų, kuris pasisveikintų su visais sutiktaisiais, tyliai dirbančiais savo darbą, – budinčiuoju, elektriku per fojė nešančiu kopėčias, valytoja, laistančia gėles, juk dabar įprasta nepastebėti „mažų“ žmonių. Todėl aktorė man atrodo lyg iš kito pasaulio. O ir iš tiesų ji po sunkios ligos ir ketverių metų pertraukos sugrįžo į teatro sceną ir spektaklyje „Akmuo“ sukūrė naują dramatišką moters, susipainiojusios savo mele, vaidmenį.
Vaiva Mainelytė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

-Kovo pradžioje Nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio “Akmuo” premjera. Spektaklis - apie vokiečių šeimą, apsigyvenusią buvusiame žydų bute, ir su tuo susijusias vokiečių šeimos kaltes. Vaidinate vyriausią šeimos moterų kartos atstovę. Kuo ši tema ir jūsų personažas gali sudominti Lietuvos žiūrovus, juk istorija gana sena ir, rodos, išlukštenta?

Mes kiekvienas nešiojamės kokį nors sunkų vidinį akmenį. Taip jaučiasi ir vokietės, ir lietuvės. Kiekvienoje tautoje žmonės, skirtingų kartų šeimos yra išgyvenusios įvairias reformas, ekonominius ir politinius sukrėtimus, karą. Argi lietuviai nebuvo išvežti į Sibirą, ar mūsų močiutės, mamos neslėpė, kad mes turėjome tokių giminių? Daug ką sužinodavai, nugirsdavai tik suvažiavus giminėms, iš tylių vakaro pokalbių, suprasdavai iš nuogirdų ar pagalvojęs, kodėl šie jauni žmonės tokie suvargę. Buvo paslapčių, kurios slėptos ir apie kurias sovietmečiu nenorėta garsiai kalbėti.

Spektaklyje “Akmuo” vaidinu Vitą. Prasideda Antrasis pasaulinis karas. Ji užsigeidžia gražaus namo ir sužinojusi, kad Hitleris ruošiasi naikinti žydus, įkalba vyrą pirkti namą iš žydų šeimos. Įsivaizdavo daranti gera, nes žydai gaus pinigų už parduotą turtą. Tačiau pasirodė, kad jos vyras įskundė žydų šeimą naciams ir jie buvo nužudyti. Vėliau vyras, matyt, nepakeldamas moralinės graužaties, nusižudė. Anksčiau ar vėliau sąžinė prabyla kiekviename žmoguje. O Vita šeimoje kūrė mitą apie savo vyro ir vaikų tėvo didvyriškumą, tai, kad jis nepriklausė naciams. Bekurdama įvairiausias istorijas, bemeluodama, Vita praranda ryšį su savo dukra. Ir įvairių kartų šios šeimos moterys tampa nelaimingos. Likimas - būti nelaiminga - perduodamas iš kartos į kartą.

-Taigi šios šeimos tragedijos pradžia, atrodo, tampa nesąžiningumas ir paprasčiausias melas, gyvenime sugriaunantis ir suardantis tvirčiausius dalykus – artimųjų meilę, draugystę?

Taip, visos tragedijos pradžia yra melas. Melas plonais pradžioje, rodos, nematomais voratinklio siūleliais apraizgo patį žmogų, tinklas sustorėja ir žmogus kurį laiką jaučiasi saugus jame. Bet, kai ruoši sielą anapilin, ateina metas atsiskaityti prieš save, norisi išsivalyti, numesti slėgusį akmenį. Deja, mano herojei nepavyksta jo numesti, Vita taip ir iškeliaus su tuo akmeniu.

-Aktoriai gerai jaučia publiką. Ar premjerinius spektaklius stebėjusių žiūrovų reakcija jums patiko?

Premjerinius spektaklius žiūrėjo įvairių kartų žiūrovai, išlavinto teatrinio skonio, reiklūs. Vaidindama nejaučiau diskomforto, kai šliuzai niekaip neatsiveria, kontaktas su žiūrovais užsimezgė. Girdėjau kai kurių atsiliepimų. Pasirodo, tema aktuali, juk dvasinė būsena nesusijusi tik su tam tikru laikmečiu. Ir šiandien mes kažką slepiame, norime atrodyti geresni, kažką parduodame, išduodame, aukojame vardan paslapties, melo. Ir nejučia apsiraizgome melo tinklais, prarandame artimus žmones. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad imi nemylėti ir nekęsti net savęs, tampi nelaimingu žmogumi, pakliuvusiu į savo paties regztą melo voratinklį.
Nors vaidmuo psichologiškai sudėtingas, man vaidinimas šiame spektaklyje teikė didžiulį kūrybinį džiaugsmą.

-Mes jūsų pasiilgome teatro scenoje. O jūs – ar jau buvote išsiilgusi naujo vaidmens? O gal atėjo toks metas, kai pasakėte sau – jei negausiu vaidinti to ir, to, tai geriau visai nereikia?

Žinoma, renkuosi. Nebe jaunystė, kai norėjosi vaidinti viską ir visur. Pjesė “Akmuo” man patiko, pirmiausia ją skaičiau rusų kalba. Esu labai dėkinga už kvietimą vaidinti, nors turėjau įvertinti tai, ar man užteks jėgų, juk ir daktarai man dėl sveikatos ne viską leidžia.

Pradžioje buvo nelengva, nes repeticijos vyko intensyviai nuo vienuoliktos ryto iki septintos vakaro, su trumpa pertrauka. Taip intensyviai pastaruoju metu nedirbdavau, nes privalėjau paisyti medikų patarimo kasdien dalį dienos ilsėtis. Tačiau, jei labai nori, fizinis kiautas pasiduoda žmogaus valiai, dvasios stiprybei. Ir stebuklas įvyksta.

-Savo karjerą teatre pradėjote daugiau negu prieš keturis dešimtmečius. Kaip per tą laiką pasikeitė žiūrovai? Gal pastebėjote atsiradus kokių naujų įpročių? Ar dažnai girdite knarkimą, mobiliųjų telefonų signalus?

Tai pasitaiko labai retai. Nesu girdėjusi, kad kas čepsėtų. Seniai vaidinu ir gyvenu, todėl man teko taikytis prie daug ko. “Vaidilos” teatre teko vaidinti tada, kai žmonės sėdėdavo prie staliukų ir vaišindavosi kava, alkoholiu, valgydavo pyragaičius. Tačiau net ir tada negirdėjau trinktelint kavos puoduko ar taurelės ne laiku, pavyzdžiui, kai skaitydavome monologus. Publika jausdavo, kada kas galima.

Buvo metas, kai žmonės norėjo lengvesnio repertuaro, komedijų, bet, matau, kad nuo to jau patys pavargo, vėl atsigręžiama į dvasingesnius dalykus. Niekas niekada nesikeičia, o sukasi ratu. Todėl juokaudama sakau – niekada neišmeskite madingų batų, nes grįš mada ir vėl galėsite juos avėti, atrodysite madinga. Argi žmogaus jausmai keičiasi? Ar ašaros kitokios? Viskas tas pats.

Tik pagalvojau, kad mano daug žiūrovų jau anapilyje, nes kai aš pradėjau vaidinti, o jie buvo vyresni už mane, tai dabar jų daugumos jau tikrai nebėra. Džiugina tai, kad ir jaunesnioji karta apie mane žino. Kai lankausi kokioje mokykloje, matau, kad ilgai prisistatinėti nereikia – vaikai žino apie mano vaidmenis kino filmuose “Velnio nuotaka”, “Tadas Blinda”, matyt, močiutės, tėvai jiems yra pasakoję apie tai.

Man tai malonu ir nesuprantu sakančių, kad jiems žinomumo nereikia. Tai ko tada vertas tavo darbas, jei po keturiasdešimties darbo metų tavęs niekas nežino? Jei po tiek dešimtmečių niekas nieko apie mane nežinotų, vadinasi, sėdėjau ne savo rogėse. Niekada neatstumiu žmogaus, kuris prieina gatvėje. Žiūrovų meilę jaučiau ir susirgusi – žmonės siūlė pagalbą. Jaučiuosi skolinga savo darbo gerbėjams, todėl su dideliu malonumu vėl vaidinu jiems.

-Pasikeitus santvarkai, pasikeitė ir kolegų bendravimo būdai. Draugiškumą, pagalbą kolegai išstūmė arši konkurencija, kai kalbomis ir darbais kaišiojami pagaliai į ratus, iš talentingesnių vagiamos idėjos, plagijuojami kūriniai. Ar teatre irgi jaučiate konkurento šnopavimą už nugaros? O gal čia galioja garbinga konkurencija, kai susiremiama tik talentais – aš vaidinu gerai, o tu suvaidink dar geriau.

Nacionaliniame dramos teatre niekada nebuvo tradicijų kaišioti kolegoms pagalių į ratus, gal tik tada, kai dar čia nedirbau, nes esu girdėjusi, kad kai kurie vaidmenys buvo dalijami pagal tai, kokias pareigas užima aktorės vyras kokioje nors valstybės tarnyboje. Čia visada dirbo inteligentiški, padorūs žmonės. Mes nedraskome akių. Pamatę, kad kažkas elgiasi negarbingai, tikrai nesielgiame taip pat, aišku, išgyvename, susergame, bet neįsitraukiame į keršto akcijas. Viską sutvarko pats gyvenimas. Tą tikrai žinau.

Jaunystėje konkurenciją gerąja prasme jausdavau labiau. Dabar atsiranda vis daugiau man pritariančių. Tai, matyt, dėl amžiaus – teatre esu pati vyriausia, nebeturiu konkurenčių. Štai kokie vyresnio amžiaus privalumai (juokiasi). Natūralu norėti vaidinti geriau, svajoti apie vieną ar kitą vaidmenį, bet niekada nesu padariusi apgalvotos niekšybės.

Sunku, kai negauni vaidmenų, bet reikia palaukti, kauptis ir tas metas ateis. Tą laiką galima užpildyti kažkuo kitu, juk kiekviena perskaityta knyga, pažiūrėtas filmas, pokalbis su žmogumi, susitikimas – tai vis tavo gyvenimo bagažas.

Spektaklio “Akmuo” kūrybinė grupė labai draugiška, palaikanti mane, būdama su jais, daug geriau jaučiuosi. Mūsų santykiai nuostabūs. Baigėsi spektaklis, kelias dienas nemačiau kolegų ir jau jų visų labai pasiilgau. Dirbdami stengiamės kuo nors pradžiuginti vienas kitą, išverdame vienas kitam kavos.

-Ar tiesa, kad filmuodami televizijos serialą “Giminės” ir jo tęsinį “Giminės po 20 metų” jūs, aktoriai, tarpusavyje tapote iš tiesų tokie artimi lyg giminės?

Taip, šio serialo filmavimas, šilta kūrybinės grupės atmosfera mums leido pasijusti lyg tikrais giminėmis. Kai sužinojome, kad parašytos naujos serijos ir vėl filmuosimės, džiaugėmės ne tik dėl laukiančio darbo, labiausiai dėl to, kad vėl susitiksime. Nuostabus susitikimo džiaugsmas. Labai norėtume, kad serialas tęstųsi. Bet vėl viską lemia pinigai, pinigai. Jei jų bus, gal bus ir naujų serijų.

-Jaunystė aktoriui, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmogui, suteikia daugybę privalumų, kuriais tiesiog esi apdovanotas be jokių pastangų – gera fizine forma, energija, žvalumu. Kokiu raguoliu save iš lovos ir namų viliojate dabar, kai metų vis daugiau, o sveikatos vis mažiau? Be to, ir gyvename tokiu metu, kai nebūti geros formos, plačios baltos šypsenos ir tokio amžiaus kokio esi ir neatrodyti jaunesnei, yra niekinga.

Kiekvienai uogai savas medis. Ten, kur klesti vien tik jaunystės kultas, manęs nėra. VIP mėgiamos vietos – ne man, todėl renkuosi tą draugiją, kuri man miela. Nelendu į blizgių žurnalų viršelius. Jau seniai nevaikštau ten, kur man neįdomu - gaila laiko, nemėgstu tuštybės. Geriau tą laiką praleisiu su savo mylimais anūkais ar šuneliu Gučiuku. Aš jam visada reikalinga, jis manęs nepalieka nei dieną, nei naktį. Jis visą laiką šalia, net naktį. Gale kojų knarkia taip, kad man teko pratintis prie jo knarkimo, kuris dabar man atrodo mielas, jo klausausi kaip gražios melodijos. Su draugėmis taip pat susitinkame rečiau, bet ilgai kalbamės telefonu. O susitikusios einame valgyti bulvinių blynų ir apie senus įvykius kalbamės taip lyg apie tai kalbėtume pirmą kartą, su tokiu pat malonumu.

Iš lovos kiekvieną rytą išverčia pareiga – reikia pavedžioti šunelį, palydėti anūkus į mokyklą, tada aplankyti mamą. Stengiuosi prižiūrėti save – kasdien rytą geriu imuninę sistemą stiprinantį kokteilį – vanduo, citrina, medus, imbieras. Jis tikrai suteikia energijos. Visgi, kas ir kaip bebūtų, čia geriau negu iškeliauti į nežinią.

-1973 metais sukurtame filme “Tadas Blinda” vaidinote gražuolę Tado Blindos mylimąją Mortą. Ar matėte naująjį filmą “Tadas Blinda. Pradžia”, suskirsčiusį žiūrovus į dvi grupes, vieni, lygindami naująjį su senuoju, visus pliusus dėjo senojo pusėn, jaunesni džiaugėsi – pagaliau sukurtas holivudo stiliaus lietuviškas filmas? Kokia jūsų nuomonė?

Mane pakvietė į filmo premjerą. Pradėjusi žiūrėti, net nemėginau lyginti filmų. Pasidžiaugiau nuostabiu operatoriaus darbu, puikia aktorių D. Kazlausko, T. Liutajevos, M. Jankavičiaus vaidyba, neieškojau, kas blogai, puikiai praleidau laiką. Telefonu pasveikinau kūrybinę grupę. Džiaugiuosi, kad šiais laikais žmonės surado lėšų, galimybių. Kažkodėl nemokame pasidžiaugti kitų darbais. Kai nieko neliko, Kino studija nušluota nuo žemės paviršiaus, kai kinui skiriami tik grašiai, kaip galima nesidžiaugti žmonėmis, radusiais galimybę sukurti tokį gražų filmą. Žinoma, “Tadas Blinda” – buvo labai geras filmas, bet juk niekas nedraudžia tais pačiais motyvais kurti ir daugiau filmų. Juk “Hamletas” ar kiti klasikos kūriniai statomi tūkstančius kartų iš naujo.

-Sukūrėte įsimintinų, nepamirštamų vaidmenų kine. Ką manote apie lietuviško kino ateitį – ar jos nebebus?

Žinau viena – tas didžiojo lietuviško kino etapas, kuriame vaidinau, baigėsi. Tokio nebebus, todėl tik su gailesčiu galiu pagalvoti – kiek yra talentingų jaunų aktorių, kurie niekada nesužinos, kas yra profesionalus, tikras kinas. Kinas, kai dirbi su profesionaliais režisieriais, kino operatoriais, kai kūriama ypatinga atmosfera, ieškoma geriausio rakurso filmavimui. Esu labai laiminga, kad man teko filmuotis tuo metu ir tokiomis sąlygomis.

-Vilniuje gyvenate keturiasdešimt metų. Kurį Vilnių labiau mylite – savo jaunystės ar dabartinį – sumodernėjusį, išdailintą?

Vilnius man patiko ir patinka visais laikais. Vienas suolelis primena pirmąjį bučinį, mielos pasimatymų vietos. Pasimatymų kavinė buvo “Rūta” – Gedimino (tada Lenino) prospekto gale, netoli dabartinių Seimo rūmų. Ten susitikdavome, pietaudavome. Užsukdavome į tada labai mėgiamą “Neringą”. Mano rafinuotas vaikinas, nors tada buvo studentas, bet mėgdavo kartais užsukti į “Neringą”, suvalgyti kokį skanų patiekalą. Kviesdavo ir mane. Prisimenu, kai bandė sumokėti už mane, bet aš pasakiau: “Tai tavo tėvų pinigai, tėvai man irgi duoda, todėl susimokėsiu pati, o tu nedrįsk”. Ir apsiverkiau.

Tai buvo pirmas mūsų konfliktas su ašaromis. Į “Neringą” būdavo sudėtinga patekti, dažniausiai išgirsdavai atsakymą “Nėra vietų”, bet mane pažinojo ten dažnai besilankydavęs rašytojas Juozas Baltušis, tad mes su jo rekomendacija patekdavome vidun. Mano draugas valgydavo “Kijevo” kotletą, o aš kokią mišrainę ar blynus, gerdavome baltą vyną. Klausydavomės džiazo. Tokia savarankiška ir suaugusi sau tada atrodžiau.

Labai miela vieta man yra Sereikiškių parkas, nes jame dažnai lankydavausi su anūkais. Pasiimdavau pjesę, knygą ir važiuodavome į parką, kuris mano jaunystės laikais vadinosi Jaunimo sodu. Vienas, o paskui jau ir antras anūkas miegodavo vežimėlyje, o aš skaitydavau – tokia palaima. Praleisdavome parke po dvi tris valandas.

Labai myliu vietą, kurioje gyvenu, o gyvenu prie Operos ir baleto teatro. Anksti rytą išėjusi visada sutvarkau varnų išnešiotus jaunimo iš vakaro paliktų skanumynų kąsnius, skardines.

-Ar teisingai supratau, kad jūs, garsioji Vaiva Mainelytė, tikra kino ir teatro pažiba, rytą renkate šiukšles, kurių aplink primėto laiką baruose leidžiantis ir paskui lauke pramogas pratęsiantys žmonės? Neįtikėtina!

Visą laiką turiu pirštinę ir kiek aptvarkau, nes dažnai sutinku užsieniečių ir nenoriu, kad jie matytų šiukšliną miestą. Tai mano su šuneliu pasivaikščiojimo vieta, todėl man tikrai ne tas pats, kaip ji atrodo. Visus, kurie turi šunelius, išmokiau turėti krepšelius, į kuriuos reikia surinkti ekskrementus. Jeigu sako pamiršę, aš visada padovanoju, nes turiu kelis.

Argi sunku pasilenkti ir pakelti šiukšlę? Kiemsargiai irgi tvarko, bet labai dideli plotai, ne visada spėja, o man, išėjusiai anksti rytą su šuneliu į lauką, tikrai nesunku pakelti ir išmesti į konteinerį vieną kitą šiukšlę. Argi sunku apsitvarkyti savo laiptinėje ar kieme? Man patinka, kai tvarkingiau.

-Savo bute gyvenate tokia nelabai įprasta kompanija – jūs ir du jūsų anūkai - abiturientas ir dvylikametis. Jei kuris iš jų pasakytų – būsiu aktorius. Ką jam patartumėte?

Nieko. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Mažasis tikrai turi aktorinių gabumų, moka parodijuoti. Labai nenorėjau, kad mano duktė taptų aktore, nors ji buvo kalbėjusi apie tai. Man atrodė, galbūt taip ją nuo ko nors apsaugosiu, bet tai neteisa. Mano tėvelis irgi nenorėjo, kad būčiau aktorė. Jis sakydavo: “Gerai mokaisi, gali įgyti gerą, rimtą profesiją”. Kita vertus, jei dirbdama toje “geroje” profesijoje jausčiausi nelaiminga, galvočiau apie neįgyvendintą svajonę, tai kas iš to? Todėl savo anūkams nieko nepatarinėju. Patarinėju, tik tada, jei jie to prašo.

-Ar nenorėtumėte ramybės ir daugiau vietos susikaupti, juk esate ne šiaip močiutė, kurios vienintelis rūpestis - išvirti anūkams vakarienę, esate aktorė, kuriai reikia mokytis tekstus, susikaupti? Tokiu gyvenimo būdu tarsi paneigiate kalbas apie amžiną skirtingų kartų konfliktą. Kas jūsų manymų kaltas dėl to kartų konflikto – visi ar tik vyriausieji, kuriems pritrūksta išminties ir kantrybės suprasti ir atleisti?

Svarbiausia vyresniam yra nesusireikšminti ir nedaryti privalumo iš savo amžiaus. Iš tiesų, mes, vyresnieji, ne viską žinome tai, ką žino jie. Svarbu nepiršti savo nuomonės ir ją sakyti tik tada, jeigu paklausia. Bambėdamas: ”Oi, mūsų laikais buvo taip”, gali tik viską sugadinti. Mūsų laikais buvo vienaip, šiais laikais yra kitaip.

Kažkas kažkada vėl sakys: “Mūsų laikais buvo taip”. Mes visi randame bendrą kalbą, bandome susitarti. Nelengva išlaikyti pusiausvyrą tarp draugiškų ir močiutės santykių, bet, nepaisant visko, kažkaip surandame bendravimo vidurį, o juk Jokūbui jau bus devyniolika ir tiek laiko mes gyvename kartu. Taip pat stengiuosi bendrauti ir su jaunaisiais kolegomis, draugių vaikais. Man labai įdomu, kaip ir kuo gyvena jauni žmonės.

Mažasis yra tikras kompiuterio profesorius. Vakar kalbėjome su vyresniuoju apie spektaklį “Akmuo”, apie fašizmą, Hitlerį, Staliną. Jaunesnysis įsijungė į pokalbį, pasakojo, ką jis žino apie tą metą.

-Bet prieškario aktorės prisiminimuose rašo, kad kūrybai, repeticijoms turėdavo susikaupti, valgį gamindavo samdytos moterys. Nesinori, kad būtų tik kūryba ir jokios buities?

Man labiau patinka pievoje, o ne šiltnamyje augusios gėlės. Pievų gėlės tokių įdomių formų, tokios žavios savo paprastumu, natūraliomis spalvomis. Šiltnamyje augintos gėlės irgi labai gražios, bet kiekvienam savo - vieniems patinka jos, o kitiems – pievų gėlės. Jausdama kasdienį gyvenimo pulsą, gyvendama įprastą gyvenimą, jautiesi lyg gerai išminkyta tešla – greičiau pajunti kitus, tavo instrumentas visą laiką paruoštas – nereikia eikvoti didelių pastangų derinimui. Žinoma, kartais atrodo, kad norėtum pasilepinti, bet aš taip nemoku. Važiavau viena poilsiauti, buvo labai liūdna. Eidama vis galvodavau – nuo šitos kopos šokinėjome abu su Motiejuku, o čia su Jokūbėliu pilis statėme. “Oi, kaip gaila jie nemato, o toks gražus laivas praplaukė”. Koks tai poilsis?

-Jūsų šeimos jaunesnioji karta nekalba apie emigraciją?

Ačiū Dievui, kol kas visi turi darbus, bet giminėje yra paliestų šios realybės. Išvažiavo netekę darbo per krizę. Labai nenorėčiau, kad mano šeimą tai paliestų tiesiogiai, nes, man atrodo, gyvenant savo krašte, jautiesi saugesnis. Visi kalbame viena kalba, yra draugų, pažįstamų ratas. Aš negalėčiau išvažiuoti, man tada reikėtų, kad visi mano artimieji ir draugai išvažiuotų kartu ir gyventume ne daugiau kaip šimto kilometrų spinduliu vienas nuo kito.

-Ko tikitės iš šiandienos ir iš rytdienos?

Nieko nesitikiu. Atsikeliu, šviečia saulė – labai gerai. Lietus lyja – irgi neblogai, tik reikia nepamiršti lietsargio, apsiauti tokius batus, kad nesušlaptų kojos. Nieko iš gyvenimo nebereikalauju, džiaugiuosi, kad visi artimieji sveiki. Mane džiugina paprasti dalykai - taip smagu susitvarkyti seną stalčių ir jame rasti seniai užmirštų nuotraukų ar laiškų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė britų mokslinės fantastikos rašytojas B. Aldissas

Vienas produktyviausių ir įtakingiausių XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų Brianas...

Raudondvario dvaras virto muzikų rezidencija (1)

Visą savaitę Raudondvario dvare reziduos 8 kompozitoriai ir 6 akordeonistai iš Malaizijos, Kinijos,...

„Sostinės dienų" naujovė – renginiai netikėtoje ir vis labiau atrandamoje Vilniaus erdvėje

Didžiausia staigmena, jog šiemet ši erdvė nusidrieks vienoje patraukliausių miesto teritorijų...

Apie lietuvišką teatrą ir jo jaunatį „Sirenose"

Rugsėjo ir spalio sandūroje sostinei tradiciškai pagyvėjus nuo Vilniaus tarptautinio teatro...

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (65)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (145)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (243)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (6)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (411)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Kaip numalšinti skausmą, jei nepadeda net vaistai (3)

Kartais žmogus ateina besiskųsdamas kaklo skausma is, bet tenka dirbti su vidaus organais, sako...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (7)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...

Nyderlanduose užkirstas kelias potencialiam teroristiniam išpuoliui atnaujinta 10.39 (128)

Nyderlanduose vienas ispanas buvo sulaikytas netoli roko koncerto vietos vairuojantis dujų balionų...

Ar žinote, kodėl rentgeno spinduliai dar vadinami X spinduliais? (5)

XIX a. pabaigoje vokietis Wilhelmas Conradas Rontgenas atrado naują elektromagnetinių spindulių...