Šią vasarą M. Kaiseris grįžta į Vilnių – liepą vyksiančiuose Vasaros literatūros seminaruose ves programą “Žydų Lietuva”. Pasikalbėjome apie M. Kaiserio darbus, kūrybą ir žydiškosios kultūros vaidmenį jo gyvenime.

- Kodėl Fulbright stipendininko metus nusprendėte praleisti Lietuvoje?

- Aš esu žydas, daugiausiai kultūrine prasme, tai mano savasties ir kalbėjimo dalis. Kurį laiką, kai buvau jaunesnis, buvau pilnas ryžto atmesti savo kilmę, bet ji giliai manyje; ji daro įtaką mano kūrybai, pokalbiams, santykiams. Man tai ne religija, o tapatumas.

Savo Fulbright metus praleidau Lietuvoje, nes man buvo įdomu patyrinėti Jidiš kaip pokultūrinįir poholokaustonaratyvą – kaip rašytojas norėjau panagrinėti šiuolaikinę Lietuvą jos turtingame žydiškame kontekste.

- Kiek apie Lietuvą žinojote prieš atvykdamas? Ar tie metai kuo nors nustebino?

- Atmetus šiokias tokias su Antruoju pasauliniu karu susijusias žinias – nieko. Tie metai tiesiogine prasme buvo didelė nesibaigianti staigmena. Žmonės, maistas, idėjos, akademinė kultūra, literatūra, istorinės perspektyvos – viskas buvo svetima ir apie viską norėjosi sužinoti. Augus Kanadoje ir JAV sunku suvokti, ką reiškė sovietizacija, kaip ji paveikė gyvenimus ir kultūras. Sudėtinga su tuo rasti ryšį.

- Papasakokite daugiau apie savo skaitmeninį Vilniaus geto projektą. Kodėl nusprendėte jo imtis?

- Pagrindiniai „reVILNA“ tikslai yra du: pirma, žemėlapis padeda kuruoti informaciją, padaryti ją prieinamą ir pasiekiamą. Esama tiek daug turtingos, įdomios, sudėtingos geto istorijos, kuri praktiškai nežinoma; norėjau, kad bet kas galėtų ją pasiekti ir patyrinėti pačiu intuityviausiu būdu. Antra, „reVILNA“ yra skaitmeninis geto įamžinimas.

- Kam jis skirtas?

- Jis skirtas ne akademikams, o pasauliečiams; tai tyrinėjimo įrankis paprastiems žmonėms.
Vasaros literatūros seminarai šiemet organizavo AvromoSuckeverio vertimo konkursą – kodėl pasirinkote būtent šį poetą, kuo jis svarbus Vilniaus getui ir apskritai kokia jo vieta žydiškosios kultūros istorijoje?

Suckeveris buvo vienas svarbiausių (ir nuostabiausių!) poetų, kilusių iš žydiškosios Lietuvos; jo poezijoje grumiamasi su holokaustu, išlikimu, gyvenimu, mirtimi, atmintimi. Šiemet jo gimimo šimtmetis, ir datoms sutapus su Vasaros literatūros seminarais, sprendimas surengti konkursą ir minėjimo renginį buvo gana akivaizdus.

- Ar jis turėjo kokios nors įtakos Jums, kaip kūrėjui?

- Mane, kaip rašytoją, labiausiai domina pasakojimas: jo sudėtingumas, sluoksniavimas, kas, kam, kaip pasakoja istoriją, kaip mes skaldome ir ardome savo pasakojimus, kaip juos jungiame, asmeninis ir istorinis pasakojimas ir kaip jie persipina. Šiuo metu dirbu prie knygos, tyrinėjančios istorinį-literatūrinį naratyvą Vilniaus gete – Suckeveris čia vaidina svarbų vaidmenį.

- Esate baigęs Toronto cirko mokyklą. Kaip atsitiko, kad ten papuolėte? Kokį vaidmenį ten įgytos žinios dabar vaidina Jūsų gyvenime?

- Mane visada domino gimnastika, vaidinimas, kūnas kaip meno įrankis. Cirko mokykla išmokė drausmės, padėjo suprasti, kad progresas yra nuolatinis augimas – cirko įgūdžiai nėra pasisavinami akimirksniu, juos reikia šlifuoti, padalinti į mažus žingsnelius ir jų laikytis. Progresuodamas žalojiesi. Nesėkmė – neatskiriama progreso dalis. Daug ką galima pritaikyti ir literatūrai.

- Kodėl iš cirko persiorientavote į literatūrą?

- Cirko menas neteikė pakankamai meninio pasitenkinimo; kad ir kaip keistai ir nelogiškai tai skambėtų, rašyme esama tam tikros dinamikos, kuri nebūdinga cirkui. Rašymas yra nuolatinė kūryba – darbas prie teksto niekada nėra baigtinis, galiausiai tiesiog sutinki jį publikuoti – jei istorija gera, ne tik parašei tekstą, bet ir sukūrei pasaulį. Cirko įgūdžius – kūlversčius atgal, trapecijos pratimus – galima ištobulinti, o rašymas yra amžinas, nuostabus iššūkis, kuris mane kartu ir gąsdina, ir įkvepia. Pasirinkau šitą kelią. Tai buvo sunkus sprendimas, senieji cirko mokytojai ir kolegos man niekada iki galo neatleido, bet aš nesidairau atgal.

Vienas mano mėgstamiausių rašytojų Geoff Dyer yra sakęs, kad tapo rašytoju tam, kad nereikėtų dirbti. Jis pataikė tiesiai į dešimtuką – manau,vienaip ar kitaip tai galima pritaikyti visiems rašytojams. Tau suteikiama nuostabi galimybė tyrinėti, kurios nėra jokioje kitoje profesijoje. Tai mane ir patraukė, tai man padeda susigaudyti pasaulyje. Man niekas neteikia didesnio pasitenkinimo nei gerai suręstas sakinys.

Daugiau apie Vasaros literatūros seminarus ir jų metu į Vilnių atvykstančius literatus galite paskaityti čia.

Suckeverio poezijos vakaras Vasaros literatūros seminarų programoje – liepos 15 d.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)