V. Masalskis pasakoja neseniai perskaitęs Gilles Lipovetsky esė apie šiuolaikinį individualizmą, pavadinimu „Tuštumos era“.
„Ji nagrinėja mus kaip narcizų visuomenę. Mane ta analizė pradžiugino, nes mes vaikštome nematydami aplinkos, žmonių. Tai man primena tą pasaką, kai veidrodėlio klausiama, kas yra gražiausias, ir išgirstama, kad tu.
Atrodo, kad be to veidrodėlio, „Facebook“, mobiliojo mes net per gatvę pereiti negalime. Šiandien mačiau merginą, kuri iš savo automobilio ėjo į teniso kortus. Užsižiūrėjusi į telefoną ji pateko į visai kitą erdvę, nors teniso rakete ėjo sportuoti“, – sako Nacionalinės premijos laureatas V. Masalskis.
Režisierius pripažįsta neturintis socialinio tinklapio „Facebook“ paskyros, mat jam tai atrodo per didelis kišimasis į asmeninį gyvenimą: „Tų plepalų, galimybių skleisti apie save dabar tiek daug, bet niekas mūsų nesiklauso. Mes nebemokame kalbėti, bendrauti, todėl aš dažnai einu į turgų. Man atrodo, kad visi turime savo teisybę, o ją pristatome kaip didžiulę tiesą, nors tai – tiesiog žvilgsnis.“
Jo manymu, žmonės nebegirdi tylos ir netgi jos bijo, nors ji gali atnešti pokalbį su pačiu savimi, leidžia įsiklausyti: „Mes tuoj įjungiame televizorių, bijome girdėti, kaip dirba automobilio variklis, todėl važiuodami įsijungiame muziką. Bet tai yra XXI a. liga, kai be galo daug pasiūlos. Nieko nekaltinu, tų vilionių ir gundymų yra tiek daug, kad žmogus nepajėgus atsispirti.“
Dėl šios priežasties Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros profesorius teigia besidžiaugiantis, kad su studentais dirba uostamiestyje. „Mes tiek daug darbų neatliktume, jei būtume Vilniuje, nes ten gundymų, kvietimų, pasiūlų ir vilionių dar daugiau. Tik užsidaręs žmogus gali kažką padaryti, kad vėliau galėtų parodyti kitam“, – įsitikinęs V. Masalskis.
Anot jo, atsigręžti vienam į kitą ir save gali padėti didelis sukrėtimas ar susibūrimas: „Pažiūrėkite, kaip dabar gražiai vienijasi Ukraina – mūsų akyse gimsta tauta, kuri anksčiau buvo vadinama įvairiausiais negražiais vardais. O dabar jie gimsta, auga. Matau, kaip bręsta jie ir jų savimonė“, – kalba režisierius.
