Septynioliktame amžiuje žinomas matematikas Blaise’as Pascalis, medituodamas savo vietą pasaulio sanklodoje, užrašė tokią mintį: „Kai mąstau apie trumpalaikį savo gyvenimą, panardintą į amžinybę, kuri tęsiasi iki manęs ir po manęs (...), – apie mažą erdvę, kurią užimu ir netgi kurią matau nugrimzdusią begalybėje beribių erdvių, kurių aš nežinau ir kurios nežino apie mane, aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten, nes nėra jokio pagrindo man būti čia, o ne ten, dabar, o ne tada“ („Mintys“).
© Shutterstock nuotr.

Paradoksalu, kad per tris šimtmečius į tą nelemtą klausimą „kodėl čia, o ne ten, dabar, o ne tada“ niekas taip ir nesugebėjo atsakyti. Jis tebevirpina jį girdinčiųjų sielas ar smegenis. Kai tau dvidešimt, – rašo pasakotojas, vadinamas kronikininku, Eugenijaus Ališankos esė „Didysis tranzas“, „sunkiausia likti vienam, su savomis mintimis, nes jų ir nėra, yra tik siaubą keliančios begalinės erdvės, anot to paties Pascalio, ir tik citatos, tarsi kelio ženklai, parodys tau kelią“ (p. 29).

Kur link rodo? Kur link nukeliauta per trisdešimt metų? Ar bežadės erdvės spaudimas atlėgsta? Sakytume, jis suminkštėja, nors ir lieka sąmonės paribiuose. Klausimas, ką daryti su ta tau skirta maža erdve, kaip ją įprasminti ir prijaukinti, nebėra toks aštrus. Bet branda turi vieną pranašumą prieš jaunystės energiją: atsiranda galimybė suvokti ir apmąstyti pragyventą laiką, prisiminimuose tapusį tikruoju sąmonės laiku. Todėl ir apriorinę žmogaus gyvenimo beprasmybę galima suvokti kaip tau dovanotą prasmę. Skirtą erdvę galima bandyti prijaukinti įžodinant, suteikiant jai balsą, leidžiant prabilti pačiai.

Tada ima ryškėti pasakojamas gyvenimas kaip unikalus pasaulio taškas, jo betiksliškumas ir tarsi apriorinis menkumas, žvelgiant iš visatos nubrėžtos perspektyvos, įgyja vertę dėl to, kad yra nekartojamas. Vienas toks: apibrėžtas erdvėje, tarkime, Vilniuje, nuo vienos bažnyčios (Šv. Rapolo) iki kitos (Kalvarijų), likęs sąmonėje ir savimonėje kaip pradžios toposas, netgi išmaišius beveik visą poezijos festivaliais aprėpiamą pasaulio žemėlapį. Pasirodo, kad keliauta į niekur ir kelio ženklai nenuvedė į Pažadėtąją žemę.

Būtent ši perspektyva, ši ne tik intelektualinė, bet ir egzistencinė distancija su gyvenime (tame duotame mažame erdvės taške) nutikusiais, nutinkančiais ir nutiksiančiais įvykiais suteikia šiai poeto papasakotai istorijai autentišką skambesį. Pasakojama nesitikint, kad pavyks iš tikrųjų ką nors esmiškai apie gyvenimą pasakyti, aprioriškai žinant, kad svarbiausia visada liks anapus eilučių. Gyvenimas –­ tai originalas, siūlo E. Ališanka tokią metaforą. O pasakojimas tėra bandymas jį išversti.

Pasakojant gyvenimą, iš jo lieka tai, kas prarasta vertime. „Nemigos kankinamas galvoju, kad tai ir yra svarbiausias literatūros uždavinys. Išpasakoti ką nors tam, kad liktų tik nepapasakojami dalykai“ (p. 58), – sako kronikininkas. Įsimintinas ir kitas gyvenimo ir literatūros gyvenimo amato sulyginimas: pasakotojas sako, kad „(...) Gyvenimas ir literatūra nėra du vienos geležinkelio linijos bėgiai, jie veikiau yra du ramentai, į vieną remiesi, kitą mėgini išmesti į priekį, vienu laikai pusiausvyrą, kitu ją griauni“ (p. 198).

Knygoje papasakotos istorijos atrodo tokios tikros, kad skaitytojui, kuriam skirta mažoji erdvės dalis beveik sutampa su pasakotojo gyvenamąja erdve ir laiku, atrodo, jog pasakojamas jo paties gyvenimas. Nesvarbu, kad neteko lipti į kalnus ir važiuoti autostopu taip toli, kiek veda kelias. Bendrakursiai tranzavo. Visi skaitėme Kerouacą. „Gyvenimas įgauna vertę, kai jį persmelkia kelionės archetipas. Keliauju, ergo, egzistuoju“ (p. 170), – teigia kronikininkas, išsakydamas dabartinių šešiasdešimtmečių ar penkiasdešimtmečių vilniečių jaunystės tapatumo paieškų archetipą.

Eugenijus Ališanka "Gatvė tarp dviejų bažnyčių"
Eugenijus Ališanka "Gatvė tarp dviejų bažnyčių"

Keliauti galima ir „brodu“ (tam tikra buvusio Lenino prospekto, dabartinio Gedimino, atkarpa kažkur šalia Muzikos akademijos): „šlifuojant“ jį, slankiojant iš vienos pusės į kitą be jokios aiškesnės kelionės pras­mės. Kronikininkas nemėgęs „brodo“, jį traukusios buvusios Sovietų Sąjungos platybės, tranzavęs iki Krymo, Ukrainos laukų su pernokusiais arbūzais.

Esė tekstas tampa istoriniu dokumentu, pusiau sakraliniu, nes įtraukia į literatūros erdvę dabartinių Šnipiškių rajono, kadaise Felikso Dzeržinskio vardu vadintos Kalvarijų gatvės istoriją. Vilniaus pašaliai vis labiau įgauna literatūrinį skambesį. Miegamasis Karoliniškių mikrorajonas buvo įprasmintas literatūriškai, nes jį savo romanuose užkoduota forma aprašė Ričardas Gavelis. Šiaurės miestelis – teritorija tarp Šnipiškių ir Žirmūnų, buvusi sovietų armijos karių dislokacijos teritorija, vėliau mažų ir pigių autoservisų knibždėlynas –­ buvo nušluotas naujų namų bei prekybos centrų, tačiau sulaukė Sigito Parulskio „kompiuterio plunksnos“ – eilėraščio tokiu pat pavadinimu „Šiaurės miestelis“ (rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“).

Iš eilėraščio lyrinio subjekto akimi aprėpiamos besiskleidžiančios panoramos aiškėja, kaip sparčiai modernėja kadaise priešiška teritorija ar dykviete buvusios erdvės: „domus galerija, korgas, canon, omnitel, honda / sidabrinis krioklys, durufabrikas, darbo birža“. Taip atsitiktinai sutapo, kad šių eilučių autorė dalį vaikystės, paauglystę ir visą likusį gyvenimo laiką praleido labai artimame pasaulio taške: viduryje tarp dviejų kertinių gatvių – Žirmūnų ir Kalvarijų, tik truputį žemiau nei Šiaurės miestelis. Kasdien kildavo klausimas: kuriuo keliu sukti troleibuso link. Pasukus prie upės, Žirmūnų link – tartum šviesiau. Kalvarijų link – niūriau, bet įvairiau, ten Vilnius nesiskiria nuo mažo miestelio, ir visas pasaulis, atrodo, sukasi aplink turgų. Prie šio turgaus, beje, gyveno ir Jonas Strielkūnas.

Turgus dar yra, bent kol kas, bet atrodytų, jo dienos jau suskaičiuotos: šis mikrokosmosas irgi greitai gali nunykti, jį nušluos prekybos centrai, visokios domus galerijos, omniteliai ir t. t. Jis liks tik kai kuriuose Totorių g. įsikūrusios galerijos dailininkės Agnės Juškaitės paveiksluose, įprasminančiuose Kalvarijų turgaus lankytojų kasdienybę, ir E. Ališankos žodiniuose paveiksluose –­ esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“: „Tarp sukrypusių sandėliukų, kur laikomos malkos, anglys, daiktai, su kuriais atsisveikinta, bet nepasakyta sudiev. Pro medines tvoras išlūžinėjusiais dantimis, pro senutes, kurios šildosi atokaitoj ant suolelių palangėj. Palei langus, ant kurių pageltusios gipiūro užuolaidos, tarplangėse vata, per Naujuosius metus virstanti sniegu. Pro užkaborius, šiukšlynus, gilyn į sustingusį laiką. Čia jis stingo kitaip nei pilies prieigose. Ten jis virto architektūros paminklu, čia – sąmonės būsena“’ (p. 11).

Vilniaus centro gyventojai, kurie linkę matyti save gyvenančius tik „pilies priei­gose“, Vilniaus pakraščius neretai kiek atsainiai vadina miegamaisiais rajonais. Kalbant atvirai, juose buvo ne tik miegota, bet ir kažką bandyta daryti, skaityti, galvoti. Kronikininkas, tarnaudamas kariuomenėje, sekmadieniais skaitydavo iš bibliotekos parsineštą Roberto Musilio romaną „Žmogus be savybių“ ir jautėsi senesnis už jį: ne tik žmogus be savybių, bet ir žmogus be šaknies (p. 76). Apie Kafką jis rašo kaip apie visiems žinomą Prahos rašytoją, tik paskui tarsi tarp kita ko pamini pavardę, o Lotynų Amerikos rašytojus cituoja neminėdamas pavardžių, tarsi jie būtų netikėtai užklupti sugėrovai kurioje nors to žemyno aludėje. Taip užduoda skaitytojui mįslę.

Borgesą atpažįstu. Jo aprašyta baimė įstrigti nepabundant sapnuose yra pats įtaigiausias tikrovės praradimo košmaro aprašymo būdas. Beje, kaip tik Borgesas ir yra sakęs, kad knygų herojai jam nesiskiria nuo gyvenime sutinkamų. Nesiskiria ir Ališankos kronikininkui. Knygos pasakotojas taip pat jų neskiria ir dažnai mini savo sapnus: „Sapnuoju, kad numirštu, mano lavonas kažkur lieka, sapne, žinia, konkretumo labiausiai ir pritrūksta, o aš dar vaikštau, vyksta kažkokia šventė, man irgi linksma, užmirštu, kad esu miręs, staiga į vakarą kažkas, gal motina, gal brolis, gal šiaip ritualinių paslaugų biuro darbuotojas, veidų nebespėju įžiūrėti, sako, laikas šarvoti, ir aš pajuntu, kad imu silpti, kad metas galutinai išeiti, skausmingai suvokiu, kad tai mano paskutinioji diena šiame pasaulyje, ir iš tos baimės pabundu.“ (p. 78)

Skaitytojas lengviau atsidūsta. Realybė triumfuoja. Kaip ir, beje, visoje šioje pasakojamoje istorijoje, nepaisant to, kad ji pasibaigia borgesiška paralelių pasaulių nuojauta. Perskaitęs knygą galvoji: nors ir nelengvas, gyvenimas iš tiesų yra labai įdomus eksperimentas, į jį, pasirodo, tiek daug galima sutalpinti: išmaišytos visos įmanomos vertikaliosios ir horizontaliosios kelionių duota erdve teritorijos, išgirsta paskališka visatos erdvių tyla, pasinerta gilyn į sapną, sekta intelektualiausių pasaulio rašytojų minties pėdsakais, ne tik teoriškai ištyrinėtas pasaulio žemėlapis ir širdimi sustabdytos buvusios gatvės tarp dviejų bažnyčių kronikos akimirkos.

Su distancija žvelgta į kūrybą, į patį save: „Literatūra prasideda ten, kur baigiasi gyvenimas, gyvenimo paribiuose.“ (p. 182) Koks viso to rezultatas? Pasakotojas atsakytų, kad jokio, nes pamatiniai dalykai tarsi išslysta, gyvenimas, ypač kelionėse, vis labiau atrodąs tikrojo gyvenimo imitacija, supranti, kad iš gyvenimo telaukei būti apgautas. Kuo ilgiau gyveni, tuo giliau suvoki savo pamatinę vienatvę: „Kuo labiau myliu esančius šalia manęs, tuo labiau nuo jų tolstu. Kuo labiau artėju, tuo didesnė praraja verias. Toldamas fiziškai artėju metafiziškai“, – sako pasakotojas (p. 93).

Buvęs britų, dabar amerikiečių filosofas Alasdaire’as MacIntyre’as čia pasakytų, kad nėra jokios kitos gilesnės gyvenimo prasmės anapus papasakotos istorijos. Žmogus pagal apibrėžimą yra istorijas pasakojantis gyvūnas, teigia jis knygoje „Po dorybės“ (tą mintį vėliau pratęs ir Paulis Ricœure’as). Žmogaus gyvenimo vienybė nėra duota. Jis jos ieško kurdamas pasakojimus apie save. MacIntyre’as pripažįsta, kad šias vieningumo paieškas kartais lydi frustracijos. Paieškos nenusiseka, kaip ir žmonių gyvenimai gali nenusisekti. Tačiau vienintelis kriterijus tai įvertinti yra papasakotos istorijos sėkmė ar nesėkmė. Ališankos kronikininkui pavyko papasakoti prasmingą istoriją.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Purpurinis vakaras“ aidėjo netikėtais duetais ir lietumi (3)

Vladas Bagdonas ir Kristina Kazlauskaitė , Gediminas Storpirštis ir Raminta Naujanytė Bjelle,...

Devintasis teatro „Kitas kampas" sezonas kviečia improvizacijos pagalba keisti gyvenimą (1)

Šį rudenį devintąjį sezoną pradedantis vienintelis Lietuvoje profesionalus improvizacijos...

Bardų sostinėje Anykščiuose nusileido „Purpurinis vakaras" (2)

Vakar Anykščių Vyskupo skvere suskambę gitarų akordai paskelbė Nacionalinio bardų festivalio...

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba (1)

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Top naujienos

Didžiausi atlyginimai: dešimtuke – netikėti naujokai (43)

Birželio mėnesį buvo tik viena įmonė, kurios darbuotojų atlyginimų vidurkis buvo...

Gyvai / Lietuvos įtakingiausieji 2017: DELFI TV tiesiogiai su vienu įtakingiausių Lietuvos ekonomistų G. Nausėda (7)

Tęsdamas išskirtinį projektą „Lietuvos įtakingiausieji 2017“, DELFI pristato įtakingiausių...

N. Vasiliauskaitė. Terorizmas pasaulį jau pakeitė (33)

„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai...

Barselonos išpuolio mikroautobuso vairuotojas nustatytas, jo ieškoma visoje Europoje (8)

Ispanijos policija pirmadienį paskelbė nustačius asmens, praeitą ketvirtadienį nukreipusio...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: milijonai plūsta jo stebėti (7)

Į Jungtinių Valstijų miestus, įskaitant Čarlstoną Pietų Karolinoje, suplūdo milijonai...

D. Kuprys paliko NŽT vadovo pareigas (8)

Daugiau nei metus Nacionalinei žemės tarnybai ( NŽT ) vadovavęs Danielius Kuprys paliko tarnybą....

G. Žiemelis investuoja į tūkstančio vietų bendrabutį (76)

Gediminas Žiemelis investuoja į daugiau kaip tūkstančio vietų bendrabutį darbininkams.

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1733)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (142)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...