Tą vidurvasario vidudienį ėjau Lukiškių gatve link „Vilniaus vartų“, palei Finansų ministeriją, Puslaidininkių instituto galinį korpusą ir Centro (buvusią Lukiškių) vidurinę mokyklą. Telefoną fotografavimui išsitraukiau pamatęs iš kojų verčiantį vaizdą.
Toje vietoje, kur Lukiškių gatvė susikerta su Gynėjų gatve, šalia aptvertos mokyklos teritorijos yra aptriušusi pievelė. Pėstieji ją pereina patogiausiais maršrutais, o labiausiai ištryptas takas driekėsi šalia mokyklos tvoros. Ir šį taką trys darbininkai klojo plytelėmis! Aš galų gale pamačiau natūralios nanourbanistikos veiksmą ir, žinoma, jis buvo vertas nuotraukos.
Galvojau ją kada nors paskelbti viename ar kitame socialiniame tinkle, prieraše pagiriant anoniminius iniciatorius, radusius jėgų nesivelti į visuomet pralaimimą mūšį (nelegalaus tako perkasimas, apsėjant žole ir įkasant lenteles su skelbimu „Nevaikščioti“; betoninių blokų užmetimas maršruto pradžioje ir pabaigoje; aptvaro pastatymas), o džiugiai kapituliuoti.
Šį metų architektūrinį įvykį aptikau atsitiktinai, nes į Lukiškių/ Gynėjų sankryžą ėjau dėl kito, antruoju tapusiu architektūriniu metų ženklu – norėjau apžiūrėti, kas vyksta memorialinėje vietoje, kur pirmą kartą šiuolaikinės nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo nugriautas naujas, turbūt nė 20 metų neišstovėjęs, normaliai funkcionuojantis biurų pastatas.
Jį nuvertė be gailesčio, iki pamatų duobės. Jo nebandė modernizuoti, aplipdyti papildomais stikliniais fasadais, prilipdyti išorinių liftų, pakelti dviem, trim aukštais, sukombinuoti mansardą, o joje dar įtaisyti ką nors tokio. Ne, namas buvo nugriautas, o vietoj jo pradėtas statyti ir pastatytas naujas.
Aš labai norėčiau, kad šis apynaujo, dar lyg ir veikiančio, lyg ir taisytino, ūkyje kada nors praversiančio ir skladuke galinčio pagulėti daikto sunaikinimas išvaduos Vilnių nuo kaimietiško taupumo kerų. Išvaduos nuo ilgalaikių, faktiškai – tradicija tapusių kerų.
Kada tai prasidėjo? Kai mieste pasibaigė pinigai, 1795 metais, po trečio ATR padalinimo. Patekęs į Rusijos sudėtį, Vilnius buvo trečias pagal dydį, po S. Peterburgo ir Maskvos, imperijos miestas (1811 m. duomenys). Praėjus aštuoniasdešimčiai metų Vilnius nukrito į dešimtą vietą.
Miesto architektūroje, kalbant apie kiekius, pradėjo dominuoti mažaaukščiai nameliūkščiai, trobos, lūšnos, tvarteliai ir sandėliukai. Beveik visada jie buvo statomi laikinam egzistavimui ir kiekvienas privalėjo išnykti atėjus geresniems laikams.
Geresni laikai ateina pavėlavę, ir trobelė, dešimtmečius ramstyta, gerinta, šiltinta, ne kartą padažyta ir net padekoruota medžio pjaustiniais, tampa daiktu, kurį gaila griauti. Miestas klimpsta į taupumą kaip į ligą, infekuodamas savo geriausias teritorijas.
Žinoma, būtų klaidinga teigti, kad nugriovus trobelę, jos vietoje neatsiras skonio žinovo košmaras. Tegu. Jį irgi bus galima sunaikinti. Miesto sveikatą reikėtų matuoti ne statybiniais kranais (jais irgi), o per metus sunaudojamu dinamito kiekiu.
Puikią istoriją apie nenugriaunamą Vilniaus baraką radau Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje parodoje „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“, o vėliau dar ir perskaičiau parodos kuratorės Sonatos Žalneravičiūtės knygoje „Vilniaus iliuzionai“.
1944 metais vokiečių okupuotame mieste buvo pastatytas medinis kino teatras kareiviams „Helios“, ilgas angaras su aukštu dvišlaičiu stogu ir centrinį įėjimą dengiančiu portiku arba tiesiog didelėmis gonkomis. Vokiečius „Helios“ linksmino trumpai, nes tais pačiais metais miestą užėmė sovietų kariuomenė.
Kino teatras, nepakeitęs pavadinimo, o dažnai – ir repertuaro (pokario metais dosniai sukdavo trofėjinius vokiškus filmus) pradėjo džiuginti naujuosius vilniečius – iš miestelių ir kaimų suvažiavusius rusus, baltarusius, ukrainiečius ir lietuvius.
Kino teatras išliko net tada, kai šalia jo 1955 metais pastatė daugiabutį – Vienuolio ir Beatričės gatvių kampe. Vėliau pro to namo langus buvo galima pamatyti „Dainavos“ restoraną, Žemės ūkio ministerijos priestatą ir Operą. „Helios“ pradėjo akivaizdžiai disonuoti su socialistine architektūra ir 1957 metais pastatą leista nugriauti.
Bet suveikia taupymo kerai: baraką nuspręsta perkelti į Žemuosius Panerius, kuriuose 1960 metais pradeda veikti kino teatras „Paneriai“. Jo teikiamos paslaugos nebuvo labai paklausios, todėl kino teatro vis tiek nenugriovė, o įrengė parduotuvę. Ją reikėjo kapitaliai remontuoti – veiksmas vyko dešimtmetį.
Prasidėjus pragmatiniam kapitalizmui su prekybos centrų invazijomis į pakraščius, seno vokiško barako gyvenimas, atrodytų, priėjo galą. Ne, nepriėjo. Po kelių iškabų pasikeitimo ant išlikusių buvusio „Helios“ gonkų atsirado „Iki Cento“ reklama. Taupūs urbanistai laikiną statinį perkėlė per visą miestą, mažiausiai keturis kartus kardinaliai remontavo, palaikė jo gyvybę 72-ejus metus ir per plauką priartino iki kultūros paminklo statuso, kuris leis barakui dar kelis dešimtmečius negailestingai darkyti ne pačią gražiausią Vaduvos gatvės perspektyvą.
Iš kitos pusės pažiūrėjus, „Helios Iki Cento“ namą į griaunamų sąrašą įrašyčiau paskutiniu numeriu. Jo priekyje rikiuotųsi visi seni blokiniai namai, keli šimtai naujų, vienas kitas sovietinio modernizmo pavyzdys, du trys dangoraižiai. Norėčiau, kad vietoj jų atsirastų keli šimtai naujų daugiabučių, keliolika istoriją komentuojančių namų ir du trys nauji dangoraižiai.
O kaip su sovietiniu ir ankstyvojo kapitalizmo postmodernizmu? Su Valstybinės automobilių inspekcijos pastatu Giraitės gatvėje? Na, jis yra įtrauktas į puikų šiuolaikinei architektūrai skirtą leidinį „Vilnius 1900-2016“. Naujosios architektūros gidas“. Dar daugiau, išraiškingosios namo detalės (jos ir tapo bylos katalizatoriumi) iliustruoja Vilniaus postmodernizmui skirto skyriaus atsklandą. Ir atrodo ten, knygoje, puikiai.
Todėl aš nebūčiau pirmasis, pulsiantis su kūju griauti buvusios policijos buveinės. Bet, iš kitos pusės žiūrint, nedaužyčiau įsivaizduojamu kūju atvažiavusių namo griauti buldozerių. Likčiau „Vilniaus architektūros gido“ teritorijoje, nes joje matau prabangius ateities skandalus.
Postmodernizmo skyriuje, be policijos pastato, aprašyti dar dvylika žanro grynuolių, daugelis jų stovi gerose vietose: Centre, Senamiestyje, Naujamiestyje. Kai kurie jų dabar laukia investuotojų („Hermio“ bankas Jogailos gatvėje) arba tikrai jų sulauks (Vaikų poliklinika Antakalnio gatvėje). Ir turbūt nė vienas neturi kokio nors paveldosauginio statuso, tik potenciją jį netikėtai gauti, kai atvažiuos jau minėti buldozeriai. Ir viskas tik į egoistinę naudą – galėsiu dar kartą parduoti šį tekstą.
