– Aktorius Vladas Bagdonas sakė, kad jei ne Jūs, jis nebūtų gavęs Nacionalinės premijos.
– Na, ir taip jis būtų gavęs. Priimu tai kaip komplimentą. Jis vertas dar kelių nacionalinių premijų. Kai kas smerkia aktorius, kurie pasirenka ne tik teatro sceną, bet užsidirbinėja reklamose, televizijose. Nėra gėdinga aktoriams dirbti serialuose, nėra gėdinga dirbti reklamose, radijuje ar televizijoje ir už tai gauti pinigų. Aktoriai, kurie dirba keliuose darbuose, visada yra geros formos.
Vienu metu buvo kaip ir gėda dirbti serialuose, jei dirbi teatre. Aktorius šiais laikais turi rinktis tai, ką pasiūlo. Juk žmogus nori gyventi, kad ir mokėti už komunalines paslaugas. Paskambins vieną dieną antstoliai į duris ir nesakysi: „Aš menininkas.“
– Esate didelis Lietuvos patriotas?
– Gal nesu, bet noriu būti patriotas. O kas belieka? Jei mes esame maža tauta, turime turėti idėją, kad ir utopinę. Tie, kas gimę, kas užaugę Lietuvoje, yra patriotai, bet dabar tapo madingas posakis ir požiūris – man nesvarbu, kur gyventi, valstybės be sienų, kosmopolitizmas. Visokių žodelių prikaišiota kalboje. Arba sako, kad išvažiavau ir niekada negrįšiu. Kalba taip jauni, o kai ateina tam tikri metai, Tėvynės trauka atsiranda labai stipri. Žinau labai daug žmonių, kurie pasitraukė po karo, kas galėjo, parvažiavo Laisvę atgavus. Gaila, kad valstybėje nėra ideologijos. Kalbama, tariami žodžiai, bet jie yra tušti. Gal tik du trys žmonės yra Vyriausybėje, kuriems dėl žmonių skauda. Kiti rūpinasi savais, savus vaikus siunčia į geriausius universitetus užsienyje, negalvodami apie čia esančius. Reikia tikėtis, kad sugrįš tie, kurie sugrįžta. Lietuvai reikia žmonių, reikia, kad šeimose augtų ne du, o daugiau vaikų.
– O ką galvojate apie Ukrainos karą?
– Kai susitinku ką nors iš užsienio ar Lietuvos, atsisveikindamas sakau: „Susitiksim po karo.“ „Po kokio karo?“ – iš karto klausia. Taip paprastai neišsispręs. Rusas juk negali pralaimėti, ne toks jo charakteris. Tad dar nežinia, kuo viskas baigsis.
– O jei rusų kareiviai peržengtų Lietuvos sieną, kokia Jūsų pozicija būtų?
– Nežinau, aš jau senas, į kariuomenę neimtų, bet tikrai abejingas nelikčiau.
– Skaitote komentarus internete apie save, apie spektaklius?
– Skaitau ir man patinka komentarai, kad ir kokie jie būtų, kad ir labai pikti. Juk ir tiems žmonėms reikalingas toks išsirašymas, nuomonės išreiškimas. Nori nenori, bet teisybės komentaruose yra. Kad ir koks neigimas būna, bet išlenda ir tiesa. Esu parašęs vienintelį komentarą prieš kokį dešimtmetį. Tai buvo ironiškas komentaras iš kokių penkių žodžių. Manau, kad atsiranda priklausomybė rašyti ir skaityti komentarus.
– Jei prieš kelerius metus Lietuvoje buvo tik valstybiniai teatrai, tai dabar kuriasi įvairūs teatriniai judėjimai. Kaip keičiasi teatras?
– Juk ir jūsų „Meno fortas“ susirado savo publiką ir erdvę. Nereikia turėti atskaitos taško ir sakyti, kad mūsų teatras prasidėjo 1970-kelintaisiais metais. Visos meno rūšys – literatūra, muzika, dailė – juda į priekį. Man patinka, kad daug eksperimentuojama. Ką žinai, gal eksperimentai jau yra klasika? Drąsūs literatūriniai kūriniai, drąsūs pastatymai, todėl nereikia dūsauti, kad „mūsų laikais, o mūsų laikais taip nebuvo“. Kai pradeda sakyti banalius žodžius, kad teatras yra namai, kad teatras yra šventovė – man gėda pasidaro, noriu ausis užsikimšt. Teatras – tai vaidinimo aikštelė.
Tai ir krepšinį vadina šventove, antrąja religija, net nepagalvodami, kaip kvailai tai skamba. Kad ir tie, kurie sako, kad teatras tik teatre gali egzistuoti ir yra šventovė, gal jie rašė skundus, po kurių žmonės nukentėdavo ar anksčiau į Sibirą išvažiuodavo po tokių skundų, o teatre su kojinėmis baltomis vaikščiojo?
Kai daugiau teatrų, daugiau saviraiškos. Jaunimas gali eksperimentuoti, ieškoti savo žiūrovo. Jaunimas dega idėja, yra neramus, tiki savo sumanymais. Jam nereikia akademiškumo.
Kiek pažįstų aktorių, kurie yra išėję iš valstybinių teatrų, nė vienas nepražuvo ir neblogai gyvena. O valstybinių teatrų aktoriai dažnai skundžiasi, kad jiems sunku, kad maži atlyginimai, ir apkalba savo teatrus. Pats nemėgstu skųstis ir skundai nepatinka.
