Jau trečią parodą Šv. Jono gatvės galerijoje rengianti autorė rodo apie 40 drobių, sukurtų 2011-2016 metais. „Šie darbai apie man brangią tėviškės žemę, kaip toje dainoje „...miškas, pieva, kelias, upė...“. Čia mano pastebėjimai, prisiminimai iš vaikystės ir vizijos“, – rašo ji parodos anotacijoje.
Neįgaliojo vežimėlyje prikaustytos R. Staniūnienės kūriniai – milžiniška valios pastanga, pergalė prieš negalėjimą. Dešinė ranka jos neklauso, tad išmoko tapyti kaire. Nors dreba ir toji, kūrėja kantriai glaudžia potėpį prie potėpio. Žiemą ji paišo aliejinėmis pastelėmis, dirba kambaryje, o šiltuoju metu – balkone. Tada jau į rankas paima teptuką.
Parodą „Tėviškės spalvos“ dailininkė skyrė Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. „Vaizduodama gamtą, gyvenimą, remiuosi spalvų simbolinėmis prasmėmis. Tapydama mišką, medį, jūrą, upę ar kitus gamtos vaizdus, nekuriu paprasto paveikslo, o balansuoju tarp figūratyvumo ir abstrakcijos, tikrovės ir vizijos. Jei žvelgdami į juos pajusite tėviškės gamtos grožį, virpesį, poetinę dvasią ir gaivališką vitališkumą – džiaugsiuosi...“ – teigia R. Siaurusaitytė-Staniūnienė.
Pavadino dailininkę foviste
Vienas Rasos mokytojų lietuvių tapybos klasikas prof. Arvydas Šaltenis į parodą teigė atbėgęs kaip eilinis žiūrovas. Tačiau išsaugojęs atsiminimą apie ankstesniąją, šioje erdvėje vykusią 2013 metais.
„Nelaukiau pasikeitimų, „apsivertimų“, kurių paprastai iš menininko reikalauja menotyrininkai. Svarbiausia, ar tie darbai mums pasako tiesą apie menininko išjaustą pasaulį. Ar jo ranka, vedžiojama savito likimo, siunčia mums kokį nors ženklą. Rasa, tavo paveikslai – magiški“, – kreipėsi į parodos autorę A. Šaltenis.
Šviesa, krintanti ant daiktų, priverčia juos spinduliuoti. O Rasa, pasak dailės klasiko, daiktų sielą sustiprina, kurdama kone architektūrines kompozicijas. „Ir tos struktūros nėra sustingę, jos virpa lyg gyvos būtybės“, – kalbėjo eilinis neeilinis parodos svečias.
Jį žavėjo ir paveikslų pavadinimai, paprasti, nerėžiantys ausies postmodernistiniu įmantrumu.
Dailininkės stiprybė – spalva, „keliama“ iki spektro įtampos, kai pasaulis tarsi deformuojamas. A. Šaltenis pavadino R. Staniūnienę foviste. Ši meno srovė atsirado XX amžiaus pradžioje, pagrindinė jos atstovų išraiškos priemonė buvo intensyvios, nenatūralios spalvos.
Godžiai rijo laisvės vaisius
R. Staniūnienė 1991 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jos diplominio darbo vadovas buvo šviesaus atminimo klasikas Augustinas Savickas. Parodoje rodomos trys to laiko Rasos drobės „Žolininkės“, „Poilsis“ ir „Raudonas malūnas“. Jose dar itin ryški šio dailininko įtaka. Tad senųjų ir naujųjų darbų kontrastas – neįtikimas, lyg juos būtų kūrę skirtingi autoriai.
Dailininkas doc. Valentinas Antanavičius prisiminė pirmuosius nepriklausomybės metus, kai Dailės akademijos studentai ėmė godžiai ryti laisvės vaisius, kurių paragauti jo paties kartai neleista.
„Rasa tuo metu jau buvo bebaigianti studijas. Ji tapo viena didžiausių instaliacijos, kūrybinių išvykų į užsienį entuziasčių. Labai guvi studentė, kartais kiek padykusi. Specialybės dalykai jai gerai sekėsi. Galima pasidžiaugti, kad kūryba tęsiasi, tapybos pajauta, absoliuti spalvų klausa išliko. Tai ir padeda jai nugalėti visas gyvenimo negandas“, – teigė V. Antanavičius.
Nelaimė Kanadoje
Negandos, apie kurias užsiminė V. Antanavičius, laimei, neužgesino kūrybinės kibirkšties, tačiau brutaliai pakeitė Rasos likimą. 1995-ųjų vasarą ji su kitais kūrybinio sambūrio S.E.L. nariais ir Toronto menininkais rengė specifinės vietos projektą „Stone Powder“ Fort Jorke, XIX amžiaus kariniuose įtvirtinimuose.
Lietuvių viešnagė ėjo į pabaigą ir Rasa sumanė paskutinį kartą žvilgtelėti į milžiniškas „vėjo gaudykles“, kurias buvo iškėlusi virš forto.
„Gaudyklės“ matėsi nuo namų, tereikėjo tik išeiti ant stogo. Užsilipusi ji netyčia slystelėjo ir persisvėrusi per žemą apsauginę tvorelę nukrito iš dvidešimties metrų aukščio.
Dėl laimingo atsitiktinumo Rasa po kelių akimirkų atsidūrė medikų rankose ir ligoninėje praleidusi pusantro mėnesio sanitarinės aviacijos kompanijos „Angels Flight West“ pastangomis buvo parskraidinta namo.
Dabar parodoje taip nelaimingai pasibaigusią viešnagę Toronte primena didžiulė nuotrauka, įamžinusi Fort Jorke lietuvių iškeltą „Vėjo gaudytoją“.
Dukrai tapant, dirba visa šeima
Keturis mėnesius išgulėjusi komos būklės Rasa pamažu atgavo sąmonę. Buvo gydoma Santariškėse, vėliau dešimtyje reabilitacijos ligoninių Lietuvoje, du kartus lankėsi Švedijoje.
Mama Dalia, architektė, atsisakė darbo ir visą savo laiką paskyrė dukrai slaugyti. Praėjus metams kitiems Rasa vėl ėmėsi piešimo priemonių. 1999-ųjų sausį „Akademijos“ galerijoje atidarė pirmąją parodą po nelaimingo įvykio. Dabartinė paroda – jau dešimtoji. Iš viso ji surengė ir dalyvavo 22-jose tapybos parodose ir specifinės vietos projektuose Vilniuje, Rygoje, Suomijoje, Švedijoje, Kanadoje, JAV.
Rasos tėtis, vaikų chirurgas prof. Benjaminas Siaurusaitis pasakoja, kad dukrai tapant dirbanti visa šeima – mama paduoda dažus, o jis plauna nutaškytas balkono sienas. Pastaruoju metu net „kapitalinį“ balkono remontą turėjęs daryti.
2011-aisiais R. Staniūnienės kūrinys dalyvavo Dariaus Mikšio projekte Venecijos bienalėje, 2013 metais – tarptautinėje parodoje „ArtVilnius“. Tais pačiais metais ji surengė parodą Šv. Jono gatvės galerijoje, po metų – Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“.
