Sovietmečiu Ukrainoje, Kijeve, Donecke, būrėsi menininkų grupės, virė vienoks ar kitoks neformalus meninis gyvenimas, tačiau tik Charkove „užrūgo“ tokia terpė, kurią vėliau pradėta vadinti konceptualiosios fotografijos mokykla.

Iš ciklo "Sluoksniuota atmintis"

Maždaug 7-ojo dešimtmečio pabaiga ir 8-asis dešimtmetis Sovietų Sąjungoje laikomas lūžiniu, nes įvyko vizualiojo meno „konceptualus posūkis“. Labai svarbiu pogrindinio konceptualizmo elementu tapo fotografija, daugeliui prieinama, palyginti pigi priemonė dokumentuoti tam tikrus, dažniausiai vienkartinius įvykius, susibūrimus, akcijas… Taigi, tas posūkis buvo ne tik „konceptualus“, bet ir performatyvus.

Sovietmečiu Ukrainoje, Kijeve, Donecke, būrėsi menininkų grupės, virė vienoks ar kitoks neformalus meninis gyvenimas, tačiau tik Charkove „užrūgo“ tokia terpė, kurią vėliau pradėta vadinti konceptualiosios fotografijos mokykla.

Sovietmečio avangardistai fotografiją pasitelkė ir kaip alternatyvą oficiozinei, propagandinei fotožurnalistikai, ir ieškodami išeičių iš aklavietės, kurioje atsidūrė sovietinė oficialioji dailė.
XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais Charkovas buvo vienas iš svarbesnių avangardinio meno arba „konceptualaus posūkio“ židinių.

Romanas Pyatkovka

Susibūrė fotografų grupė „Laikas“, kuriai priklausė Borisas Michailovas, Olegas Maliovannas, Jurijus Rupinas (nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios gyvenęs Lietuvoje, prie Vilniaus), Jevgenijus Pavlovas, Aleksandras Suprunas, Aleksandras Sitničenko, Genadijus Tubolvevas, vėliau – Anatolijus Makienko ir kiti.

Iš ciklo "Libido žaidimai"

Šios grupės nariai nekūrė kolektyvinių kūrinių ar akcijų, kaip tą darė Maskvos „romantinio konceptualizmo“ atstovai, tačiau estetinės jų pažiūros buvo panašios. „Vizitine kortele“ tapo nuogas kūnas – moterų ir vyrų aktai sovietinio realizmo ir propagandos fone pateikiami tiesiog „nepriimtinai“. Kūnas traktuojamas ne kaip propagandinė klišė ar poetinis simbolis, o kaip „natūra“ specifinės sovietmečio tikrovės fone. Esminiai bruožai – tariamai buitinė, „prastos kokybės“, kičinė fotografija, retušavimas, reprodukcijų naudojimas, ypač dažnai du kadrai užklojami vienas ant kito („sumuštinio“ principas), suardant tradicinę vaizdinės reprezentacijos schemą.

„Vizitine kortele“ tapo nuogas kūnas – moterų ir vyrų aktai sovietinio realizmo ir propagandos fone pateikiami tiesiog „nepriimtinai“.

Romano Pyatkovkos kūrybai irgi būdingas retušavimas, dviguba ar keliaguba ekspozicija, postprodukcija, nuotraukų spalvinimas, kartais scenografija su „anarchistiniais“ elementais.
Nuogumą fotografijoje Pyatkovka pasitelkė, mesdamas iššūkį oficiozinei sovietinei kultūrai, kuri nuogo kūno, ypač traktuojamo „nereprezentatyviai“, tiesiog nepripažino. Tiesa, oficialiai turėjo teisę egzistuoti švelni, poetizuota, abstrahuota, o kartu banaloka, pavadinkime... dichavičiška erotika. Charkovo mokyklos atstovai nuogą (dažniausiai moters) kūną rodė nepagražintoje, nepoetizuotoje (nors ir kiek izoliuotoje, stilizuotoje) buitinėje aplinkoje.

Nuogumą fotografijoje Pyatkovka pasitelkė, mesdamas iššūkį oficiozinei sovietinei kultūrai, kuri nuogo kūno, ypač traktuojamo „nereprezentatyviai“, tiesiog nepripažino. Tiesa, oficialiai turėjo teisę egzistuoti švelni, poetizuota, abstrahuota, o kartu banaloka, pavadinkime... dichavičiška erotika.

Pyatkovka, klausiamas, kodėl fotografavo moteris taip „nepagarbiai“, atsako, kad tai tikrovės atspindys be propagandos šydo. Sutikdavusios pozuoti moterys (pažįstamos, kaimynės, žmonos, meilužės) dirbdavo sunkius darbus, stovėdavo kilometrinėse eilėse. Prislėgtos nykios buities, jos neturėdavo nei laiko, nei lėšų rūpintis „tobula išvaizda“. Tad iš jų daryti holivudines gražuoles būtų pernelyg ciniška. Pasak konceptualiosios fotografijos atstovų, nors maištinguoju jų kūrybos periodu dominavo nuogas (moters) kūnas, jie niekada nekūrė seksistinės „erotinės fotografijos“. (2)

Iš ciklo "Schemos"

Pyatkovkos aktuose nėra tyčinio sudvasinimo ar nudailinimo, bet lazda neperlenkiama ir į kitą pusę – nesistengiama visko pavaizduoti kuo bjauriau. Ciklas, skirtas Charkovo pankams, savo dvasia, sakyčiau, primena Wolfgango Tillmanso fotografijas, kuriose 10-ojo dešimtmečio jaunimo subkultūra atskleidžiama iš vidaus, užuot tyrinėjus ją atsiribojusio stebėtojo žvilgsniu.

Pyatkovka lygiai taip pat „nepagarbiai“ elgiasi ir su vyro nuogu kūnu. Cikle „Charkovo pankai“ groteskiškai sutirštinama „studentiškų barakų“, ankštų palėpių, prirūkytų virtuvių antiestetika, kurios dalimi tampa (ne)nuogi vyrų ir moterų kūnai. Ant nuotraukų cituojami 9-ojo dešimtmečio ukrainiečių, rusų maištingų roko, pankų grupių tekstai.

Cikle „Charkovo pankai“ groteskiškai sutirštinama „studentiškų barakų“, ankštų palėpių, prirūkytų virtuvių antiestetika, kurios dalimi tampa (ne)nuogi vyrų ir moterų kūnai. Ant nuotraukų cituojami 9-ojo dešimtmečio ukrainiečių, rusų maištingų roko, pankų grupių tekstai.

Galėtume palyginti: Jevgenijus Pavlovas yra sukūręs vyrų aktų gamtoje seriją, griaunančią „erotikos“ tabu sovietmečiu. Bet jis į nuogus kūnus žvelgė per kiek romantizuotą hipių kultūrą, o Pyatkovka nedviprasmiškai apeliuoja į vėlesnę ir kur kas radikalesnę, labiau proletarinę jaunimo subkultūros tradiciją – pankus.

Klaipėdoje pristatyti trys jo ciklai – „Atminties sumuštiniai“, „Schemos“ ir „Libido žaidimai“, kuriuose dominuoja tiek nuogas kūnas, tiek maksimaliai radikalizuota „buitinės fotografijos“, „prastos kokybės“ estetika.

Iš ciklo "Sluoksniuota atmintis"

„Atminties sumuštinių“ cikle vaizdai, užkloti vienas ant kito, kuria ambivalentišką naratyvą. Cikle „Schemos“ ne tik ypač „nepagarbiai“ pavaizduotos moterys, bet ir ant jų kūnų (t. y. fotografijų) nupieštos, užrašytos įvairiausios mokslinės schemos, balansuojant ties cinizmo riba.

Vis dėlto Pyatkovka neatsiriboja nuo savo modelių, pasitelkdamas melagingą „grožio dėl grožio“, „žiedų tarp žiedų“ filtrą, o išryškina natūralią, ne itin patrauklią aplinką, į kurią pats yra įaugęs, todėl (nuogos) moterys čia ne tiek pozuoja, kiek yra veikėjos kaip ir pats fotografas.

„Libido žaidimuose“ dominuoja pankiška „pasidaryk pats“ estetika − fotografiją papildo grafika, paviršiniai užpaišymai, mechaniniai pažeidimai, rūgšties, chemikalų, klijų daroma žala (negatyvai palaipsniui nyksta tiesiogine šio žodžio prasme), todėl atspaudai dažnai yra vienetiniai (netiražuojami) ir primena autorines (fotografines) monotipijas.

"Ukraina. Kospirologija"

Esama sąsajų ir su Sankt-Peterburgo „Nekrorealistų“ estetika. Tai ypač jaučiama Pyatkovkos cikle „Holodomoras“ (Klaipėdoje jis nerodomas). Vis dėlto, nepaisant formalių sąsajų, akivaizdu, kad prasmės, slypinčios šiame Pyatkovkos cikle, gana tolimos nekrorealistų (post)sovietinės estetikos pastišui ir cinizmui apskritai.

Sovietmečiu Charkovo fotografai dažnai lankydavosi Lietuvoje, dalyvaudavo įvairiuose fotokonkursuose. Ir, anot jų pačių, labai gerbė mūsų fotografijos tradiciją, netgi „mokėsi“ iš mūsiškių... Lietuviai savo ruožtu Charkovo fotografijos mokyklą laikė ypač įdomia, net progresyvesne, radikalesne (tai savaime aišku).

Tačiau kalbama, ko gero, apie pagarbą „klasikinei konjunktūrinei“, t. y. sutkiškai, lietuvių fotografijos sovietmečiu „tradicijai“, o ji, drįsčiau teigti, visiškai svetima Charkovo konceptualizmui.

Tačiau kalbama, ko gero, apie pagarbą „klasikinei konjunktūrinei“, t. y. sutkiškai, lietuvių fotografijos sovietmečiu „tradicijai“, o ji, drįsčiau teigti, visiškai svetima Charkovo konceptualizmui. Apie Lietuvos fotografijos konceptualų posūkį, kuris įvyko XX a. 9-ajame dešimtmetyje ir iš tikrųjų yra artimas ukrainiečių avangardo dvasiai, Charkovo fotografai, ko gero, nežino beveik nieko... Jiems mūsų avangardas baigiasi maždaug ties Luckumi. Nekeista, juk mums konceptuali jų fotografija apsiriboja vien Borisu Michailovu… Tiesa, dabar žinosime ir Romaną Pyatkovką. Ką gi, yra erdvės tolesniam bendradarbiavimui, bendriems projektams ir artimesnei pažinčiai.

"Sovietinė fotografija"

1 Parodos organizatorius − Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Parodą iš dalies rėmė Klaipėdos miesto savivaldybė.
2 Роман Пятковка: «Я не беру коммерческих заказов, чтобы меня не побили» https://birdinflight.com/ru/vdohnovenie/opyt/roman-pyatkovka-ya-ne-beru-kommercheskih-zakazov-chtoby-menya-ne-pobili.html