Alytaus vaikų globos namuose užaugę dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai yra ne tik profesionalūs dailininkai, pedagogai, bet ir breiko šokėjai. 2010 metais pirmoji A. ir R. Gataveckų personalinė paroda, jiems dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, surengta galerijoje „Meno niša“. Paroda „Situacija“ susilaukė didelio lankytojų ir žiniasklaidos dėmesio bei išgarsino jaunuosius menininkus visoje Lietuvoje. Po keleto metų tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘12“ Algirdas už projektą „Poveikis“ buvo apdovanotas geriausio Lietuvos jaunojo menininko titulu.
Pasak dailės kritikės dr. Lolitos Jablonskienės „Algirdo ir Remigijaus Gataveckų kūryba vos per kelerius jų meno praktikos metus „įgijo“ solidų rėmą – jie yra menininkai autobiografai, socialiniai tyrėjai ir, žinoma, realistinio piešimo metrai. Iš tiesų – visi šie komponentai jų projektuose yra: ir brolystės nedarnioje šeimoje portrete „Situacija“ (2010), ir paveikios bičiulystės su globos namų auklėtiniais projekte „Poveikis“ (2012). Interpretacijos rėmas sujungia, supina menininkų biografijos ir jų kūrybos elementus į „gyvenimo su menu“ ir „meno su gyvenimu“ rezginį, tarsi į kokį spektaklį ar žaidimą.“
Parodoje „Autoportretai-homonimai“ bus eksponuojami naujausi, šiais metais sukurti, A. ir R. Gataveckų tapybos kūriniai. Nors menininkai visuomet išlaikė ypatingą ir glaudų ryšį su fotorealistiniais piešiniais. Pasak pačių menininkų „Meno nišoje“ bus pristatyta jiems nebūdinga kūryba.
Parodoje bus galima išvysti A. ir R. Gataveckų vienu metu sukurtus jų pačių portretus, kurie paremti bendradarbiavimo ir kūrybinio veiksmo kaip kūnų dialogo. Parodoje bus pristatyta ir video dokumentacija , kurioje užfiksuotas kūrybos procesas.
Kūrybiniame procese menininkams labai svarbi spalva, linija, veiksmas, pasitikėjimas vienas kitu bei vienodumas, turintis ne vieną reikšmę.
Paroda veiks iki gegužės 9 d.
Parodos anotacija:
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų kūryba vos per kelerius jų meno praktikos metus „įgijo“ solidų rėmą – jie yra menininkai autobiografai, socialiniai tyrėjai ir, žinoma, realistinio piešimo metrai. Iš tiesų – visi šie komponentai jų projektuose yra: ir brolystės nedarnioje šeimoje portrete „Situacija“ (2010), ir paveikios bičiulystės su globos namų auklėtiniais projekte „Poveikis“ (2012). Interpretacijos rėmas sujungia, supina menininkų biografijos ir jų kūrybos elementus į „gyvenimo su menu“ ir „meno su gyvenimu“ rezginį, tarsi į kokį spektaklį ar žaidimą. Galvoju – o jei imtume ir tyčia supainiotume jo taisykles, sakydami, kad Gataveckai yra sociometrai, biorealistai, autopiešėjai, grafotyrėjai ir pan. Komponentai tie patys, bet dėl junginių reikšmės tektų pasukti galvą, kaip žvelgiant į grafitininkų[1] „tagus“ – regis įskaitoma, bet tuo pat metu lyg ir ne; gal net apskritai nieko nereiškia.
Taip pat tikėtai/netikėtai į žiūrovus kreipiasi naujausias Gataveckų projektas „Autoportretai-homonimai“ (gr. homonymos – bendravardis; taip pat skambantys, bet skirtingą reikšmę turintys žodžiai). Čia, kaip visuomet, jie kuria kartu, piešia ir portretuoja, tyrinėja, bet tą daro „atrišę“ šiuos veiksmus nuo jų įprastų, įteisintų reikšmių, o labiausiai nuo tikėtinų rezultatų – visų pirma nuo atpažįstamo (realistinio) vaizdo, nuo tikrovę reprezentuojančio paveikslo. Veiksmažodžiais pakeitę daiktavardžius (piešinys, portretas, paveikslas), menininkai juos intensyviau analizuoja, tarsi bandydami išsiaiškinti, išgryninti ir parodyti esminius savo bendros praktikos elementus.
Paradoksalu, bet šiuolaikinio meno diskurso požiūriu šie du šokiruojančiai eskiziški (auto)portretai yra bene realistiškiausi (tikroviškiausi) lig šiol sukurti Gataveckų kūriniai. Kodėl? Pirmiausia – realybė ir realistinis paveikslas juk nėra tapatūs dalykai; jie nesutampa. Tikrovę patiriame vyksme, būdami joje, įtakojami ir įprastų, ir tuo pat metu visiškai atsitiktinių faktorių. O paveikslo realizmas priešingai yra nuspėjamas, stabilus (todėl ir malonus).
Kitokio, nepaveikslinio, realizmo siekis – itin svarbi, esminė, šimtmetį skaičiuojanti šiuolaikinio meno tradicija. „Autopiešėjai“ Gataveckai šiam projektui pasitelkė tai, kuo ypatingai domėjosi siurrealistai – automatinio piešimo techniką. Pastarieji automatizmu siekė išlaisvinti kūrybą iš vaizdavimo konvencijų, tikėdami, kad tik profesinių įgūdžių nevaržoma linija ar potėpis gali išlieti žmogaus pasąmonę, kurioje ir glūdi tikroji realybė. Neprofesionalų ir vaikų piešiniai jų požiūriu yra tikroviškesni nei realistinės manieros dailės kūriniai. Automatinis arba atsitiktinis, taip pat kasdienis judesys ilgainiui tapo aktualiu daugeliui šiuolaikinių menininkų – tapymo, piešimo visu kūnu praktiką įvairiai vystė Jacksonas Pollockas, Yves Kleinas, Carolee Schneemann ir kt. Jų kūryboje tapymas ar piešimas yra performatyvūs – sujungia kūną, judesį bei paliekamą ženklą (pamenate „grafotyrėjus“?), ir, žinoma, išsiveržia iš paveikslo rėmo, t.y. vyksta jau realiame gyvenime. „Autoportretų-homonimų“ tapymo procesą (performansą, lyg šokį[2] dviese) fiksuojantis filmas demonstruoja, kad portretuojantieji/portretuojamieji ir pats portretavimas čia yra tvirtai sukibę toje pačioje erdvėje ir laike. Dvynių Gataveckų projekte šį efektą sustiprina autoriaus/modelio „homonimiškumas“ ir jų drauge atliekamas veiksmas (tapoma išsyk teptuku ir drobe – abiejų kūnais). Kartu su filmu rodomos plokštumos tikrai ne paveikslai – tai realistiškai nepavaizduojamų emocijų, atminties, energijos gyvi pėdsakai (juolab susiję ne su atskiru individu, o su dviejų interakcija); na o jei jau pradėjome kitaip kombinuoti žodžius, tai ir kinetinė tapyba, šokio piešinys, performatyvi antropometrija...
Tiesa, ir patys menininkai „Autoportretuose-homonimuose“ pina, komplikuoja žiūrovui siūlomo spektaklio ar žaidimo taisykles. Pasirinkę tapymui ryškias, grynas, nenatūralias spalvas ir (kad ir neilgos, bet galimai tęstinos) serijos principą, jie tarsi ragina nepamiršti ne tik siurrealizmo, bet ir gyvenimą adoravusio, bet jo tikrumu abejojusio popmeno, ypač daugybės Andy Warholo ir jį žavėjusių modelių (auto)portretų. Ir daro tą lyg „warholiškai“ pašiepdami, lyg paprasčiausiai linksmindamiesi.
Lolita Jablonskienė
Dailės kritikė, kuratorė
