Pokalbis su šokio teatro „Aura“ įkūrėja ir vadove apie kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria daugelis šiuolaikinio šokio kūrėjų, ir įkvėpimo šaltinius slypinčius kiekviename žingsnyje.
– Su kokiais kasdieniais iššūkiais susiduria „Aura“?
– 1995 metais įsijungėme į profesionalių teatrų ratą, „Aura“ tapo septintuoju teatru Kaune. Apmaudu, kad patalpų, kuriose galėtume rodyti savo spektaklius, neturime ligi šiol, todėl nors esame pasirodę įvairiausiose pasaulio scenose, surengti pasirodymus savo mieste visuomet labai sunku.
Nuo pat teatro įsteigimo, esame priversti kiekvienam pasirodymui ieškoti erdvių ir jas nuomotis. Dažnai pasirodymo negalime surengti dėl repertuarinių teatrų salių užimtumo.
Tenka nuomotis erdves VDU, Verslo lyderių centre, apleistuose pastatuose ir erdvėse, kurios techniškai nėra pritaikytos teatro pasirodymams. Tuomet susiduriame su papildomais rūpesčiais ir išlaidomis aikštelės įrengimui: apšvietimui, garso technikai. Kai nėra nei grindų, ant kurių būtų galima šokti, nei kėdžių žiūrovams, tenka „pastatyti teatrą“ per vieną vakarą.
Maža to, juk ir žiūrovai teatrą linkę tapatinti su pastatu. Jie žino, ką kokiame miesto teatre gali pamatyti. Tačiau tik ne „Auros“ atveju. „Kur pamatyti „Auros“ spektaklius?“, „Kur jus rasti?“– klausimai, kurių dažnai sulaukiame iš žiūrovų. Jie nežino kur gali pamatyti šiuolaikinio šokio pasirodymus, nes kas kartą spektakliai rodomi skirtingose erdvėse. Kaune mes – tarsi teniso kamuoliukas. Žiūrovai priversi blaškytis tarp muziejų ir buvusių fabrikų. Teatro darbuotojams tenka nudirbti didžiulį darbą, kad žinia, kur šį kartą vyks „Auros“ pasirodymas, pasiektų žiūrovus, o šokio mėgėjams didžiuliame renginių ir informacijos sraute ne visuomet pavyksta susekti žinutes apie nuolat besikeičiančią „Auros“ rodomų spektaklių vietą.
Kaunui reikia nepriklausomos aikštelės, kurioje galėtų pasirodyti tiek trupių, tiek nepriklausomi menininkai. Vilniuje tam skirta „Menų spaustuvė“, Klaipėdoje – „Kultūros fabrikas“. Dauguma Vakarų Europos miestų turi tokią erdvę. Taigi, Kaunui būtina nepriklausoma teatro aikštelė, kurioje, kaip oro uoste lėktuvai, keistųsi trupės ir kūrėjai. Kalbu visų menininkų vardu, bet mums tai opiausia problema, nes „Aura“ yra miesto teatras, turintis repertuarą.
– „Auros“ trupėje daug šokėjų iš užsienio. Kaip tarptautiškumas prisideda prie „Auros“ stiliaus formavimosi? Ir ko paprastai reikalaujate iš savo šokėjų?
– Žinoma, geras kūno paruošimas – labai svarbus. Šokėjas privalo puikiai valdyti savo darbo instrumentą – kūną. Tačiau jei yra tik tobulas kūnas, kuriame nėra asmenybės, man jis visiškai neįdomus. Kūno ir vidaus sintezė – labai retas atvejis. Mano nuolatinė užduotis – ištraukti iš šokėjo jame slypinčią gilumą. Vieni pasiduoda to neišmokę, kiti besimokydami išauga. Kiekvienas žmogus skirtingas, todėl vieniems tam reikia mažiau, kitiems daugiau laiko. Tačiau jei žmogus pasižymi vidinėmis pajautomis ir neturi kvailų įsitikinimų, kad viską galima daryti tik vienaip ar kitaip, jis pats ieško savo išraiškos.
Trupės tarptautiškumas, be jokios abejonės, keičia trupės veidą. Pirmiausiai, jau vien išoriškai atsiranda kitos spalvos, kuomet trupėje šoka japonai, korėjiečiai ar meksikiečiai. Jų genuose įrašyti veido ir kūno bruožai, laikysena, temperamentas. Prie to dar prisideda kultūrinės patirtys, mąstymo skirtumai. Taigi, kūrybiškumo diapazonas labai išsiplečia, kai kūrybinį procesą papildo žmonių, iš skirtingų pasaulio kampelių, patirtys. „Auros“ veidą formuoja ir išbaigia teatro repertuaras, už kurį esu atsakinga.
Taip pat be jau įprastos teatrinės kūrybos pradėjome naują veiklą. Sukurta platforma „Ant „Auros“ batuto“, kuri skirta pradedantiems choreografams. Buvusieji ir esami „Auros“ šokėjai, turintys ambicijų tapti choreografais, čia gali išbandyti savo galimybes. Jiems patikime „Auros“ trupės šokėjus, su kuriais jis gali ieškoti ir reikšti savo idėjas, kurdami spektaklius.
– Ieškote išraiškos įvairovės. Iš kur semiatės jiems įkvėpimo? Kodėl savo spektakliams renkatės netradicines erdves?
– Man patinka atsirasti erdvėse, kurios tradiciškai nepritaikytos šokiui, patinka bendradarbiauti su kitais menininkais, ieškoti kitokios kūno išraiškos, rasti sprendimus iš nepatogių padėčių, susidūrus su neįprastais muzikiniais garsais ar erdve, ar su kito menininko idėja, kuri atrodo sunkiai įgyvendinama. Meniniai iššūkiai mobilizuoja, todėl reikia rasti sprendimą čia ir dabar. Toks mano kūrybinis adrenalinas.
Temos kūrybai gimsta įvairiai: pamačius judesį repeticijų salėje, formą, išgirdus muziką. Kartai gali įkvėpti neįprastai einantis žmogus ar keista poza gulintis benamis, nuo vėjo lūžtančios šakos ar tautinės juostos, mūsų visuomenės ir socialinės problemos, kurios mane ypatingai sujaudina. Inspiruoti gali bet kas, nuo pačių šiuolaikiškiausių menininkų darbų iki pačių archaiškiausių, tokių kaip austinės tautinės juostos, kurios tapo įkvėpimo šaltinių choreografiniams raštams scenoje spektaklyje „Godos“. Kartais idėją pagimdo erdvės. Savo eilės laukia ypatingo susikaupimo vietos – bažnyčios, kur įsivaizduoju sakralinės muzikos ir judesio jungtis.
– Kokia yra Kauno aura?
– Nežinau, kodėl, bet Kaunas daugelio akimis turi neigiamą atspalvį, neretai yra pašiepiamas. Neigiamas Kauno įvaizdis susiformavo dar sovietmečiu ir ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, kada mieste pasirodė berniukai su treningais. Nors jų buvo ir kituose miestuose.
Nepaisant to, turime turtingą tarpukario Kauno istoriją, kuomet iš carinės provincijos miestelio Kaunas tapo Europos miestu, savo architektūra, menais, inteligentija ir menininkais nenusileidžiantis likusiai Europai. Ne veltui šis periodas vadinamas aukso amžiumi, nes visi nešė savo talentus į Kauną, kaip bitelės neša medų į avilį. Dabar mes turime galimybę, lyg nuo batuto, atsispirti antrajam šuoliui. Tikiuosi, kad Kaunui tapus kultūros sostine, galėsime formuoti ypatingo miesto įvaizdį – pilną gyvybės, jėgos ir energijos. Meno ir kultūros dėka galime sukurti veržlaus, dinamiško, ieškančio miesto veidą.
– Ko palinkėtumėte Kaunui kaip projekto „Kaunas 2022“ ambasadorė ir kaip miestas galėtų pasikeisti?
– Norėčiau, kad mes eitume viena, o ne atskiromis vagomis, kurios niekada nesusijungia. Norėčiau, kad turėtume viziją. Taip pat kad miesto finansus valdantys žmonės būtų šviesūs ir intelektualūs, matytų, ko reikia miestui, kad šis būtų patrauklus ne tik jame gyvenantiems, bet ir į jį atvažiuojantiems.
Taip pat palinkėčiau lygiuotis į geriausius Europos, pasaulio pavyzdžius, įsiklausyti į profesionalų nuomonę. Mano miesto idealas yra Niujorkas – taip pat antras pagal dydį miestas šalyje. Tačiau jis yra pats puikiausias ir įdomiausias miestas, į kurį nori atvažiuoti visi. Sakoma, kad yra Amerika ir yra Niujorkas. Tegul Kaunas tampa Lietuvos Niujorku.
