Jau pusę metų Vilniuje išvysti operos solistę Asmik Grigorian tampa iššūkiu tiek jai, tiek žiūrovui. Tarp Sankt Peterburgo, Kiolno, Berlyno ir laukiančių kitų teatrų užsisukusi solistė specialiai porai dienų grįš į Lietuvą tam, kad pasirodytų VCO ROCK projekte Sporto rūmuose.
Šį kartą ją kalbinome apie darbus Peterburgo Marijos teatre ir Kiolno operoje.
- Jau ilgą laiką (tikriausiai nuo kovo mėnesio) tavęs nematėme Vilniuje. Kur buvai, kokiuose spektakliuose dirbai?
- Nuo pradžių... Sankt Peterburge dalyvavau A. Dargomyžskio „Undinės“ produkcijoje Marijos teatre, kur dirigavo Valerijus Gergijevas, R. Wagnerio „Skrajojančiame Olande“ Michailovskio teatre. Dž. Pučinio „Triptikas“ („Apsiaustas“, Sesuo Anželika“, „Džanis Skikis“) ir Kiolne A. Bergo „Voicecho“ spektaklio atnaujinimas. „Mazepa“ Berlyno Komiche Operoje.
- Tavo kūrybiniai keliai labai dažnai nusitiesia į Peterburgą, Marijos teatrą, kuriame dirba garsusis V. Gergijevas. Tai iš tiesų žymi naują etapą tavo kūryboje. Kokiuose dar spektakliuose ten teko dainuoti, o kokie dar laukia?
- Be tų, kuriuos jau minėjau, dar buvo P. Čaikosvkio „Pikų dama“, o tarp naujų, gruodžio mėnesį laukia Dž. Verdi „Otelas“ ir P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“.
- Kokie jausmai apima dainuojant Peterburge? Juk kažkada ten keliaudavai su tėčiu, taip pat operos solistu, ar išliko sentimentai?
- Be abejo, labai daug ką prisimenu iš vaikystės. Keista būna dainuoti Marijos teatre, kur dar vis galiu sutikti nemažai tų pačių žmonių, kaip aš sakau – iš tėčio komandos. Ten – ta pati scena, po kurią lakstydavau, kai buvau maža. Yra tų sentimentų... Grįžti į Peterburgą – džiugu, žinoma, daug kas kas kartą priklauso ir nuo spektaklio ir nuo komandos, su kuria dirbsi.
- Ar galėtum palyginti žmonių gyvenimą Rusijoje tada ir dabar?
- Na, tada man buvo vienuolika metų, taip į gyvenimą nereagavau, nefiksavau jo, kaip dabar... Man pačiai ten buvo gera ir to užtekdavo. Šiandien galiu žiūrėti iš profesinės pusės, tada taip, - galiu sakyti, kad rusai dar vis yra klasikinės operos gerbėjai, šiuolaikinę muziką iki šiol priima sunkiai.
- Kokios tavo mylimiausios vietos Peterburge? Ką ten veiki laisvu laiku?
- Vaikystėje aš visus Peterburgo muziejus išvaikščiojau, o dabar, - kai dirbi, ne tiek to laiko ir lieka. Kai būnu laisva – tiesiog bastausi po miestą. Kiekvieną sykį lankydamasis mieste gali atrasti kažką naujo, ypatingai tokiame dideliame mieste, kuris kas kartą tau turi pasiūlyti kažką kito.
- Kiek kartų per mėnesį tau jau yra įprasta perskristi iš vieno miesto į kitą?
- Labai įvairiai, kartais gali per vieną savaitę skristi šešis kartus, kartais visą mėnesį nereikia niekur keliauti. Bet žinau tik tiek, kad per paskutinius pusę metų skraidžiau beprotiškai daug.
- Ar jau atradai optimalų daiktų kiekį, kurio reikia keliaujant greitai susikrauti lagaminui?
- Oi, nežinau, man niekada su tais lagaminais nesiseka. Žinoma, susikraunu daiktus greitai, bet paskutiniu metu, kuomet iš tiesų be galo daug teko keliauti jau esu tarusi: viskas, velniop visus daiktus! Noriu skristi tik su rankinuku, kuriame būtų tik reikalingiausi daiktai, tokie, kaip telefonas, piniginė, raktai. Kartais tikrai kyla toks noras. Žinoma, labai nepatogu ir nemėgstu keliauti žiemą, niekada nežinai kiek ir kokių rūbų imti, visi tie paltai, visda prisidedu tiek, jog būna viršsvoris... Tikrai nemėgstu keliauti žiemą.
- Marijos vaidmuo operoje „Voicechas“ yra įvardijamas, kaip vienas iš tavo geriausių, susilaukė daug komplimentų. Kaip šį kartą pavyko „Voicechas“ Kiolne?
- Visi sakė, kad spektaklis buvo dar intensyvesnis ir stipresnis. Man pačiai buvo labai sunku, nes daug ką lyg ir darai automatiškai, kaip surepetuota, bet jauti, kad tai nebeveikia, nes pats esi kitoks. Atsinaujinimams, naujiems prisitaikymams reikia laiko, bet žinau, kad visiems atlikėjams buvo sunku, visi jautėmės sunkiai.
- Šiame spektaklyje tavo partneris buvo nuostabus aktorius, asmenybė - Florian Boesch puikiai atitinkantis Voiceko idealą. Papasakok, kaip sekėsi vėl dirbti kartu?
- Lygiai taip pat gerai. Mums vėl surasti vienas kitą nebuvo sunku, tik prisidėjo tai, jog viskas buvo kitaip, nauja. Kiekvienas grįžome atsinaujinęs, kitoks ir tai buvo pakankamai keista.
- Ką solistui suteikia patirtis, kuomet gali grįžti prie to paties vaidmens?
- Būna įvairiai... Šiaip grįžti prie vaidmenų aš pati labai nemėgstu, nes pats iš savęs tikiesi kažko panašaus ir visada pačiam atrodys, gad gaunasi tik blogiau. Ypatingai jei tai yra vaidmuo, kuris buvo labai geras. Nemėgstu grįžti visų pirma dėl to, kad negadinčiau sau pačiai įspūdžio.
- Kur dainuodama gali turėti didesnę kūrybos laisvę: Rusijoje ar Vokietijoje?
- Vokietijoje. Čia jie tiesiog žymiai atviresni, leidžia daugiau, ypatingai žaisdami su kūrinių interpretacijomis.
- Jei reiktų rinktis tarp ilgalaikio gyvenimo Rusijoje ir Vokietioje, kur liktum?
- Vokietijoje. Iš ten ir keliauti paprasčiau, visų pirma. Žinoma, svarbu ir miestas, Berlyne gyventi tikrai galėčiau. Šiaip, jei labai reiktų, galėčiau gyventi ir Rusijoje, nesu iš tų žmonių, kurie labai prisiriša prie vietos.
- Kokiuose trijuose teatruose dar norėtum sudainuoti?
- Negaliu sakyti, kad labai norėčiau, bet žinau, kad yra teatrai, kurie tavo, kai solisto vardui suteikia svorio, užtikrintą įvertinimą, tai yra: Milano La Scala, Niujorko Metropolitanas ir Londono Covent Gardenas. Jose dažniau yra atliekamos tradicinės operos, o tai – nei mano svajonė, nei „arkliukas“. Bet taip, šie teatrai yra privalomi tam, kad vėliau galėtum sau leisti, ką nori.
- Kokius tris vaidmenis dar norėtum sukurti?
- Katerina Izmailova D. Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, Baterflai Dž. Pučinio „Madama Butterfly“ ir kai jau būsiu sena, - L. Janačeko „Janufoje“ Kastelničką.
