Portalas DELFI ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka projektu „Aš skaiTAU“ skatina kiekvieną iš mūsų dalytis su kitais skaitymo malonumu, iššūkiais ir atradimais. Kiekvieną savaitę projekto ambasadoriai, dalydamiesi tuo, ką skaito, sieks užkrėsti ir Jus dalijimosi džiaugsmu. Juk aš skaiTau, vadinasi – ne tik sau.
Rytis Zemkauskas: „Šią vasarą noriu pasiūlyti jums poezijos. Poezijos knyga yra nuostabus palydovas per atostogas, mat leidžia mėgautis trumpomis akimirkomis. Tarsi saulė, tai pasirodanti, tai vėl pasislepianti už debesų. Eilėraštis palieka laiko pabūti su savo mintimis ir sužinoti tau pačiam svarbią tiesą. O tada jau galima eiti maudytis.
W. Szymborska yra didi humanistė. Jai rūpi žmogus, jai gaila žmogaus, jis jai juokingas. Ji žiūri į žmogų su didžiuliu susidomėjimu, o sykiu ir labai atlaidžiai. Jei norite, kad ir jums būtų atleista, skaitykite W. Szymborską.
Stipriausia S. Gedos knyga. Jis pats tą pripažino, nors ir apgailestavo, kad taip kukliai išleista. Kita vertus, jei pavyks ją gauti, sutiksite, kad „Babilonas“ patogiai telpa kišenėje. Rašant šią knygą poetą nešė tokia milžiniška jėga, toks baugus gaivalas, kad galop jis ėmė melstis. Taip gimė mūsų literatūros šedevras.
Nedaug užsienio asmenybių, su kuriomis svajojau sukurti „Pasivaikščiojimus“. Tačiau T. Tranströmeris visada buvo tarp tų trijų ar keturių man svarbiausių. Poetas ir muzikas su nuostabia klausa peizažui, modernus ir kartu archajiškas. Skaityti T. Tranströmerį yra tas pats, kas staiga sustabdyti automobilį vidury autostrados, išjungti variklį ir išgirsti žiogus.
P. Morkūnas rašė anos Lietuvos laikais, bet tuomet jo poezija taip ir nebuvo išspausdinta. Vėliau – juolab. Ir tik 1993 metais iš juodraščių buvo atkurti ir galiausiai publikuoti dadaisto tekstai, įrodantys, kad jau tada pas mus ėmė rastis tikra miesto poezija, labiau tinkanti slamui negu spausdintam tekstui. Patiks ne visiems, čia gausybė blevyzgų ir nesąmonių, tačiau manau, kad žmonės, kurie niekada neblevyzgoja ir nedaro nesąmonių, galiausiai tampa teroristais.
Skaitau nuostabius D. Čepauskaitės tekstus ir galvoju: va, gi lygiai taip norėjau parašyti. Lygiai tais pačiais žodžiais. Lygiai lygiai. Su šia knyga, manding, D. Čepauskaitė pagaliau galutinai susidorojo su pas mus gyvavusiu nesusipratimu, vadinamu „moterų poezija“. Nėra tokio daikto gamtoj. Nes aš irgi lygiai lygiai taip noriu rašyti, o aš ne moteris, ir ką?“
