Pasak DELFI kalbinto menotyrininko Vido Poškaus, seniausių – XIII amžiaus – mūro architektūros liekanų yra Žemutinės pilies teritorijoje ir Vilniaus katedros varpinėje. „Mūro architektūra Lietuvoje sklido su krikščionybe ir dėl gynybinių poreikių. Šiuo požiūriu galima paminėti Medininkų, Kauno pilis“, – teigė DELFI pašnekovas.
Romaninės architektūros pastatų Lietuvoje nebuvo. Šio stiliaus teritorija baigėsi ties vakarinėmis viduramžių Lietuvos sienomis, Lenkijoje. „Romanika kaip ir kiti Vakarų stiliai plito kartu su krikščionybe“, – sakė V. Poškus.
Gotiką Lietuvoje neabejodami turėtume sieti su brandžiausiu tos epochos statiniu – Šv. Onos bažnyčia. Joks kitas to meto pastatas neprilygo jai puošybos elementais. Juk bažnyčios statybai naudotos net 33 rūšių profiliuotos plytos. Vizualiai tai vienas įspūdingiausių Lietuvos statinių.
Renesanso architektūros statiniu, regis, derėtų vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus. „Iš tiesų renesanso menas į Lietuvą sklido per didžiųjų kunigaikščių dvarą, paskutiniuosius jogailaičius – Žygimantą Senąjį, Boną Sforcą ir Žygimantą Augustą. Vis dėlto Valdovų rūmų negalėčiau laikyti deramu pavyzdžiu, nes jie juk buvo atstatyti“, – pabrėžė menotyrininkas.
Jo požiūriu, seniausias ir labiausia autentiškas lietuviškojo renesanso statinys yra Alumnatas, kuriame tada rengti dvasininkai katalikiškoms misijoms. Itališko manierizmo bruožų turintis Alumnatas pradėtas statyti 1622 metais.
Renesansas imitavo Antikos architektūros tradiciją. „Ypač svarbūs elementai buvo kolonos, puskolonės, jos naudotos nuosekliai paisant senojo architektūros kanono. Renesanso meistrai taip pat išpopuliarino kupolo konstrukciją. Tokį lubų perdengimą galime pamatyti Arkikatedros Karališkoje koplyčioje“, – teigė V. Poškus. Kiti garsūs renesanso paminklai – Šv. Mykolo ir Šv. Stepono bažnyčios.
Iš baroko architektūros pavyzdžių pirmiausia į akis krinta Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir Pažaislio vienuolynas. Baroko architektūrą iš jo tėvynės į Lietuvą tiesiogiai „nešė“ italų architektai.
„Didybė, puošnumas, teatrališkumas – pagrindiniai baroko bruožai. Dekoratyvia, įmantria išore ir interjerais siekta paveikti žmogaus jausmus, pažadinti jo tikėjimą. Tarkime, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios skulptūros, lipdiniai atlieka plačią ikonografinę programą – moko tikėjimo tiesų“, – tvirtino pašnekovas.
Klasicizmas – tai Vilniaus katedra, suprojektuota epochos klasiko Lauryno Gucevičiaus. Pasak menotyrininko, svarbiausia Lietuvos tikėjimo šventovė įkvėpė tam tikrą bažnyčių „madą“. „Kuria kryptimi bekeliautume iš Vilniaus, visur atrasime medinių arba mūrinių, supaprastintų ir sumažintų Vilniaus katedros „modelių“: Mielagėnuose, Nedzingėje, Dauguose“, – vardijo jis.
Klasicizmas irgi žvelgė į iškiliausius Antikos paminklus, tačiau kitaip nei renesansas – „sausiau“, labiau akademiškai, moksliškai. Kitaip tariant, klasicizmo architektūra buvo grindžiama sistemingomis Antikos studijomis. Kiti tos epochos bruožai – paprastumas, aiškumas, harmonija, kukli puošyba.
XIX amžiuje, pasak menotyrininko, vieningo stiliaus nebelieka, tenka kalbėti apie atskirus judėjimus, kryptis. Kituose menuose tada įsitvirtinusi romantinė pasaulėžiūra architektūroje buvo glaudžiai susijusi su istorizmo reiškiniu – ankstesnių stilių imitavimu. „Tos epochos statytojai mąstė taip: jei klasicizmas gali imituoti Antiką, kodėl gi nepradėjus sekti viduramžių menu. Todėl romantizmas pirmiausia siejasi su neogotika, gotikos atgaivinimu“, – sakė V. Poškus.
Anot jo, žymių XIX amžiaus architektūros pavyzdžių galima suminėti daugybę, jie visi bus gana skirtingi, tačiau vienu įdomiausių menotyrininkas vadintų Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią. Tai medinė Vilniaus Šv. Onos bažnyčios kopija.
Įvairialypį istorizmo architektūros reiškinį gerai atskleidžia neoromaninė Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.
XIX amžiaus pabaiga – XX amžiaus pradžia Lietuvoje paliko nemažai moderno architektūros – Art Nouveau, secesijos – pėdsakų. Ryškiausiu to laikotarpio pavyzdžiu V. Poškus laiko sostinės Pamėnkalnio gatvėje esantį penkių gyvenamųjų namų kompleksą, kurį suprojektavo Rygos politechnikumą baigęs lietuvių inžinierius Eduardas Riauba.
Tada jau ateina laikas žvilgtelėti į Kauno modernizmo paminklus: Centrinį paštą, „Pienocentrą“ ir daugelį kitų. Pasak V. Poškaus, Kauno modernizmas sintetino funkcionalizmo, konstruktyvizmo, istorizmo ir secesijos estetinę patirtį.
Vis dėlto tikru modernizmo grynuoliu menotyrininkas laikytų Kauno sporto halę. „Inžinieriaus-konstruktoriaus Anatolijaus Rozenbliumo suprojektuota halė buvo pirmoji krepšinio arena Europoje“, – priminė pašnekovas.
Sovietmečiu ilgą laiką savito stiliaus architektūros mokyklos neatsirado. Visa estetika direktyvomis buvo „nuleidžiama“ iš Maskvos. „O pokarinis modernizmas – vadinamasis tarptautinis ar internacionalinis stilius – apsilankęs visuose planetos žemynuose, turi daug gražių pavyzdžių ir Lietuvoje. Vienas įdomesnių – architekto Vytauto Čekanausko Žvėryne suprojektuoti Kompozitorių sąjungos pastatas ir gyvenamasis kvartalas. Minėtini ir šio kūrėjo sumanyti Parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras). Tarptautinio stiliaus pastatų tikrai gausu. Prie tokių priskiriami ir brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuoti Seimo rūmai“, – vardijo V. Poškus.
Po valstybės atkūrimo iškilusius architektūros paminklus dar turi įvertinti laikas, nors įdomių ir išskirtinių pastatų tikrai gausu.
PASITIKRINKITE ŽINIAS:
