Ar esame pratę vertinti spektaklį kaip gyvą ir kintantį procesą? Kas skatina aplankyti tą patį spektaklį daugiau, nei kartą? Ar tik teigiamą įspūdį palikę spektakliai nusipelno būti aplankyti dar kartą?
Į mūsų klausimus atsakinėjo labai skirtingi visuomenės veikėjai, nors visi vienbalsiai tikino, jog vienintelis būdas pažinti meno kūrinį, - su juo susidurti daugiau, nei vieną kartą.
Giedrė Žickytė, kino režisierė, filmo „Meistras ir Tatjana“ autorė:
- Ar esate ėjusi į tą patį spektaklį daugiau, nei vieną kartą? Kodėl?
- Taip, esu. Visų pirma būna, kad spektaklis labai patinka, palieka gilų įspūdį... Kitais kartais svarbu būna leisti spektakliui įsivažiuoti, todėl sugrįžti praėjus kuriam laikui po premjeros. Spektaklis labai kinta bėgant laikui, įsivaizduokite, kaip jis atrodo praėjus dešimčiai metų. Kartais iš tiesų malonu ateiti po 7 metų ir stebint spektaklį matyti, kaip keičiasi tavo suvokimas, matai, kokie kitokie buvo anuomet aktoriai.
Kiekvienas spektaklis yra unikalus, tuo teatras ir yra išskirtinis, tuo jis yra gyvas: buvimu čia ir dabar. Kas kartą kuriasi nauja energija, atrodo pasakojama ta pati istorija, bet viskas šiek tiek keičiasi. Ir aktoriai gali jaustis kitaip, ir tu pats kiekvieną dieną būsi kitoks.
Ne kartą esu ėjusi į Oskaro Koršunovo spektaklius, ypatingai seniausius. Nuostabu, kai turi galimybę pamatyti, kaip jie keičiasi, kaip keičiasi ne tik jo, bet ir jo aktorių kūryba. Iš jų visų išskirčiau „Meistrą ir Margaritą“, - jį visiškai kitaip pasižiūrėjau prieš pradėdama filmuoti savo filmą, tai buvo lyg absoliučiai naujas spektaklis.
Žinoma, jei kalbėtume apie kiną, yra tokių filmų, kuriuos esu žiūrėjusi ir po dešimt kartų, bet tai – jau profesiniai dalykai. Vis kažko ieškai, atrandi, stebiesi...
Visuomet gaila, jog šiandien sunku surasti laiko, todėl jaučiu, kad labai daug naujų spektaklių lieka nepamatytų, o ką jau kalbėti apie antrą ar trečią žvilgsnį į visus senesnius...
- Kaip manote, ką žiūrovui suteikia antras, ar net trečias apsilankymas tame pačiame spektaklyje?
- Naują išgyvenimą. Jei tau patiko kūrinys, tu išgyvenai išskirtinį jausmą, tu gali ateiti dar kartą ir patirti ką nors visiškai naujo. Du kartus to paties spektaklio niekada nepasižiūrėsi. Be to, juk smagu žinoti, kaip viskas baigsis, tuomet gali sutelkti dėmesį į detales, pats sau atskleisti, kaip viskas buvo sukurta. Kiekvieną kartą stebėdamas gerą meno kūrinį, atrasi vis naujų detalių, pastebėsi daug svarbių smulkmenų. Pavyzdžiui paveikslas, matomas kitu kampu gali suteikti visiškai naujų atradimo džiaugsmų.
- Kodėl įprasta klausytis muzikinių kūrinių daug kartų iš naujo, kelis kartus eiti į parodą iš naujo pamatyti paveikslų, bet tai ne visuomet galioja teatrui?
- Galbūt tai dagiausia susiję su trukme, - į teatrą turi ateiti ir praleisti tam tikrą laiko tarpą, būti vienoje vietoje. Tuo tarpu muzika gali groti ir tavo ausinuke, nesijauti pririštas sėdėti vietoje.
- Į kokį spektaklį eitumėte rytoj dar kartą, jei būtų proga? Kodėl?
- Labai nemėgstu išskirti ko nors, nes dabar, kai situacija yra dirbtina ir sprendimas būtų dirbtinas. Galiu pasakyti tik tiek, kad kiekvieną dieną mano sprendimas būtų kitoks, nes viskas priklauso nuo nuotaikos, emocijų, bet svarbiausia – nuo veiklos, kuria tuo metu užsiimu.
Lina Kučinskienė, choreografė:
- Ar esate ėjusi į spektaklį daugiau, nei vieną kartą? Kodėl?
- Žinoma, esu. Priežasčių kiekvienam gali būti daug ir skirtingų. Kartais tai gali būti skirtingos atlikėjų sudėtys, arba tiesiog spektaklis gali labai patikti ir norisi dar kartą išgyventi tą būseną, emocijas. Be to, su laiku visi spektakliai tik tobulėja, bręsta.
- Kaip manote, ką žiūrovui suteikia antras, ar net trečias apsilankymas tame pačiame spektaklyje?
- Kaip jau sakiau, dažniausiai yra galimybė stebėti naujus atlikėjus žiūrovui jau pažįstamuose vaidmenyse. Kitas dalykas, stebint spektaklį ne pirmą kartą, atsiranda tokios detalės, kurių anksčiau nebuvau pastebėjęs, - visai, kaip kine. Gali susidaryti žymiai platesnį vaizdą, nei kada nors galėjai aprėpti pirmą kartą. Į tai patenka viskas – ir kostiumai, ir dekoracijos, ir atlikimas... Antras ar trečias žvilgsnis į spektaklį iš tiesų yra gilesnis.
- Kodėl įprasta klausytis muzikinių kūrinių daug kartų iš naujo, kelis kartus eiti į parodą iš naujo pamatyti paveikslų, bet tai ne visuomet galioja teatrui?
- Manau, kad žmogus turi būti ypatingu konkrečios srities mylėtoju tam, kad galėtų tam skirti tiek laiko, kad galėtų būti išrankus meno sričiai. Galbūt Lietuvoje nėra tiek daug iš tiesų besidominčių teatru, kita vertus, galime pastebėti, jog ir bilietai nėra tokie pigūs.
- Į kokį spektaklį eitumėte rytoj dar kartą, jei būtų proga? Kodėl?
- Šiuo momentu pasirinkčiau „Trubadūrą“. Man iš tiesų taip patiko, ten tiek daug detalių, jog tikrai jaučiu, kad vieno karto pamatyti visam vaizdui man neužteko. Iš tiesų, yra daug spektaklių, kuriuos reiktų dar kartą pamatyti.
Beata Nicholson, laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė:
„Manau, kad bet kokiu atveju žmonės į menus reaguoja labai jautriai. Atrodo, jog yra nusistatymas: šitą spektaklį jau mačiau, daugiau neisiu. Vis dėlto manau, kad menas gali ir net turi būti patiriamas po kelis kartus. Tai ypatingai galioja meno galerijoms, operai, baletui. Jūs juk pažiūrėkite į vaikus, - jie gali šimtą kartų žiūrėti tą patį ir džiaugtis, patirti malonumą, atrasti vis naujų dalykų.
Man asmeniškai labai patinka opera: čia svarbus ir estetinis malonumas ir įsitraukimas į veiksmą. Visa ši kombinacija man suteikia vidinį atsipalaidavimą, kurio niekaip kitaip nepasiekčiau, tik būnant ten. Klausytis operos gali ateiti kas kartą ir tai bus vis kitaip, vis atrasi kažką naujo, o ypatingai klausantis gyvo atlikimo, būnant salėje kartu su atlikėjais.
Aš ir mano vaikai kasmet einame į „Spragtukas“. Pati šį spektaklį jau esu mačiusi gal dvylika kartų, o mano vaikai tris, o gal net keturis... Bet aš nieko negaliu padaryti, - ta muzika, šokis... Tai mūsų spektaklis.
Tikrai ne vieną kartą esu mačiusi ir VCO spektaklius, o šiandien dienai pasirinkčiau „Trubadūrą“, nes jis kol kas šviežiausias. Iš tiesų, jei galėčiau, dar kartą eičiau į bet kokią operą. Šis žanras man yra artimiausias, jis labiausiai mane traukia, suteikia daugiausiai malonumo. Manau, kad operų esu mačiusi net daugiau, nei dramos spektaklių.“
Darius Užkuraitis, muzikologas, LRT Opus programos įkūrėjas ir direktorius:
- Ar esate ėjęs į spektaklį daugiau, nei vieną kartą? Kodėl?
- Taip, tikrai, kartais susiduri su kūriniu, kurį gali stebėti, priimti tik vieną kartą ir to užtenka. Kitais atvejais tai yra daugiaplaniai, sudėtingesni kūriniai ir tam, kad juos suprastum tau reikia kelių žvilgsnių.
Pavyzdžiui kine, atsimenu, vaikystėje Tarkovskio „Stalkerį“ žiūrėjau, kaip fantastinį filmą ir iki šios dienos kas kartą atrandu skirtingas linijas. Žinau, kad priklausomai nuo to, kaip tuo metu jaučiuosi, suprantu šį filmą vis kitaip. Taip yra ir su knygomis, - jei jos vertos dėmesio, skaitysi jas dar ir dar kartą.
Į operą galima kelis kartus eiti vien dėl to, kad tau patinka pats muzikinis kūrinys. Kas kartą bus kiti atlikėjai ir tau bus įdomi jų individuali interpretacija.
- Kaip manote, ką žiūrovui suteikia antras, ar net trečias apsilankymas tame pačiame spektaklyje?
- Žmogus bręsta, sensta, keičiasi ir jo požiūris. Tas pats spektaklis po dešimties metų atrodo visai kitaip. Kitą kartą bus įdomu pamatyti, kaip, praėjus dešimčiai metų tas pats aktorius atlieka tą patį vaidmenį, juk iš tiesų viskas yra taip pasikeitę. Be to, jei kūrinys yra iš tiesų gilus ir prasmingas, stebėdamas jį ne pirmą kartą galėsi ir save pasitikrinti: ar tuomet, kai jį matei pirmą kartą, viską supratai, ar galėjai viską suvokti?
Tokius kūrinius labiausiai ir mėgstu. Ne tuos, kurie patinka ar nepatinka, o tuos, kurie yra įdomūs. Tuomet aš eisiu ir du, ir tris, ir keturis kartus, kol suprasiu, kas mane traukia, kas ten yra tokio įdomaus, ko kartais net neužčiuopi, neįvardini.
Muzikoje tokie albumai pas mane išsilaiko ilgiausiai, nes kiekvieną kartą klausydamas jų, tu ieškai. Kai muzika tau tiesiog patinka, tu gali 20 kartų perklausyti ir kažkuris kartas po to jau bus tiesiog nebeįdomus. Tarkime yra puikus Pink Floyd kūrinys „Siena“, bet šiandien aš pats jo nesiimčiau klausyti, aišku, jei ateina vaikai ir sako: paklausom, tuomet taip.
Tikiu, jei būčiau labiau teatro, nei muzikos mėgėjas, teatre lankyčiausi žymiai dažniau.
Kodėl įprasta klausytis muzikinių kūrinių daug kartų iš naujo, kelis kartus eiti į parodą iš naujo pamatyti paveikslų, bet tai ne visuomet galioja teatrui?
Mano nuomone, teatras yra intelektualus užsiėmimas. Į jį žmonės turi specialiai išsiruošti, prieš mėnesį pirkti bilietus. Tarkime, kinas yra daug buitiškesnis, demokratiškesnis, čia tik ėjai pro šalį, pamatei, atėjai ir žiūri. Kaip sakoma: kinas – menas liaudžiai. Manyčiau, kad teatras yra labiau elitinis.
- Kiek vidutiniškai kartų klausotės albumo, prieš jį įvertindamas?
- Na, jei vertinimas yra grynai sau, tuomet gali užtekti ir vieno karto. Rašant recenziją albumą perklausau kokius penkis kartus.
- Į kokį spektaklį eitumėte rytoj dar kartą, jei būtų proga? Kodėl?
- Na, reiktų labai gerai pagalvoti...
