Lietuviai gynė tai, kas žmogui šiame pasaulyje visų brangiausia ir švenčiausia, t.y. savo dievus, laisvę, gyvybę, vaikus, žmonas ir turtą. Matydami, kad pylimas ir užtvaros jau pralaužti, pilėnai ryžtingai nutarė mirti, bet nepasiduoti priešui. Pilies kieme moterys, vaikai ir seneliai sukrovė mirties laužą, vaidilos padegė jį, pilėniečiai sumetė į jį savo turtą. Tas pat buvo padaryta su nužudytaisiais ir nusižudžiusiais. Pilies vadas Margiris su savo kariais dar ilgai gynėsi, bet pabaigoje išsižudė, kad nepatektų priešams.
Įsiveržę į pilį, kryžiuočiai vietoj turtų ir belaisvių rado didžiulį lietuvių kapinyną. Pilėnų pavyzdys rodo, kokia kaina buvo atlaikyta Nemuno gynybinė siena. Per šimtą metų kryžiuočiams taip ir nepavyko įsitvirtinti dešiniajame Nemuno krante. Pilėnai parodė, jog lietuviai tapo galinga ir neįveikiama tauta. Tik tokia tauta galėjo mirtinai ginti savo laisvę ir nepriklausomybę.