„Atgimimas“ pradeda Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ 2012 m. laureatų galeriją. Pirmoji joje – jauna animatorė Urtė Budinaitė. Menininkės darbas „Nepriklausomybės diena“ – geriausias šiemet animacinis filmas.
Urtės Budinaitės piešinys
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Jūs susidomėjote animacija?

Abu mano tėvai šiek tiek „prie meno“, ir tikriausiai jų skatinama norėjau išbandyti viską: ir lipdžiau, ir šokau, ir dainavau, ir madas demonstravau, bet galiausiai apsistojau ties daile. Baigiau J.Vienožinskio dailės mokyklą – kaip tik šiuo metu joje pati ir dėstau. Pamenu, dar besimokydama ne kartą buvau išgirdusi priekaištą, kad mano paveikslų žmonės turi neproporcingai dideles galvas! Sakydavo: „Kokius čia „mikimauzus“ pieši?“, o juk veide tiek daug bruožų, taip norisi nupiešti, kad viskas matytųsi!

Galiausiai sužinojau, kad animaciją galima ir studijuoti. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje baigiau interaktyvųjį dizainą. Nors kūriau tinklalapius su pritaikytais animacijos elementais, bet pačios tikrosios animacijos dar nebuvau ragavusi, o šitaip norėjosi išmokti visų subtilybių! Nusprendžiau tęsti mokslus. Rinkausi tarp Anglijos ir Estijos, ir pastaroji man paliko didesnį įspūdį.

Kaip vyko Jūsų studijos Estijoje?

Įstoti į Estijos dailės akademiją nebuvo sunku: visą dieną dardėjau autobusu į valandą trukusį pokalbį su vienu garsiausių estų animatorių Priitu Parnu, parodžiau jam savo darbus, kurie jam patiko, ir viskas tarsi buvo nuspręsta... Pačios studijos buvo tikrai nuostabios! Iš pradžių buvo kiek sunkoka priprasti prie jų nesiskubinimo: tarkim, nėra jokių griežtų datų, iki kada turi būti baigti darbai. Atsiskaitai, kai jautiesi darbą atlikęs, ir viskas. Jokio streso, jokio nereikalingo jaudulio.

Animatorių kursas buvo nedidelis: studijavome šešiese – aš, latvė, suomis ir trys estai, tad susibičiuliavome tarsi šeima. Animacijos departamentas buvo po bendrabučiu, tad leisdavome ten dienas ir naktis. Kūrybai sąlygos buvo sudarytos idealios.

Ir visą studijų laiką teko būti vienai svečioje Estijoje?

Ne! Bendravau su Estijos lietuviais, savaitgaliais net dirbau su mažaisiais ambasados mokyklėlėje, kur mokiau juos piešimo gudrybių. Be to, su „Erasmus“ programa atvažiuodavo nemažai lietuvių iš Vilniaus dailės akademijos.

Nepuoselėjote minčių ten ir pasilikti?

Gal ir norėjosi, bet pamąsčiau: jeigu man taip šauniai sekasi dirbti su animacija, kodėl negrįžus ir to nedarius savo šalyje? Lietuvoje ši terpė nėra itin plačiai išvystyta – yra daugiau vietos kurti, mažesnė konkurencija. Iš esmės juk viskas priklauso tik nuo paties tavęs, nuo tavo norų ir pasirinkimų...

Ką manote apie dabartinę televizijoje rodomą animaciją? Vyrauja japoniški „multikai“, kuriuose pirmiausia rodomi galia ir žiaurumas...

Neturiu televizoriaus, tad netenka kraupti nuo tokių vaizdų... Bet, dėstydama vaikučiams, matau, kad jie yra smarkiai paveikti šitos kultūros. Jų piešiniuose gali aiškiai įžvelgti animacijos madas, jie stengiasi atkartoti savo mėgstamiausius personažus. Smagiausia tai, kad identiškai nė vienam nupiešti nepavyksta, ir tie herojai atrodo tokie unikalūs ir įdomūs dėl savo netobulumo! O komercija... Tai yra štampavimas, reikalingas popkultūrai, bet juk visiems reikia iš kažko gyventi... Galiausiai, manau, kad darant bet kokį darbą – ar tai būtų nekomercinis, ar „popkūrinys“, jį reikia atlikti kaip įmanoma geriau – kitaip juk pačiam vėliau dėl to bus gėda.

Gal buvo kilę minčių ne tik apie trumpametražius filmus, bet ir apie ištisą animacinį serialą?

Taip! Dabar kaip tik su viena jauna animacijos prodiusere įgyvendiname tokį darbą. Mintis – į serialą įkūnyti rašytojos Ulos Šimulynaitės knygelę „Kotonai Paryžiuje“. Tai – šilta istorija su detektyvo prieskoniais apie du Užupio katinus, iškeliavusius Prancūzijon. Viskas einasi sklandžiai – dabar liko tik galvos skausmai dėl kūrinio finansavimo... Tačiau, kai bus pagamintas, šis serialas turėtų būti rodomas net lietuviškuose televizijos kanaluose!

Džiugu, kad animacija Lietuvoje nebevertinama vien tik kaip žanras vaikams. Vis daugiau galima išvysti vyresniems ir suaugusiesiems skirtų animacinių filmų bei meninės ir „paprastosios“ animacijos intarpų vaidybiniuose dokumentiniuose lietuviškuose filmuose. Animacija – tikrai sunkus darbas, reikalaujantis velniškai didelio kruopštumo! Kartu tai – ir labai įdomus žanras, galbūt net pats įdomiausias, nes jo neriboja nei technika, nei aktoriai, nei aplinka. Viskas, ką tik įsivaizduoji, gali atgyti animaciniame filme.

„Sidabrinė gervė“ jums atskriejo už filmą „Nepriklausomybės diena“. Kaip pati jį vertinate?

Galiu pasakyti, kad šitas filmas skirtas žmonėms iš mano aplinkos: mano studentams, draugams, dėstytojams. Drąsiai teigiu – „Nepriklausomybės diena“ kol kas yra geriausias iš visų mano sukurtų filmų. Už pagalbą esu labai dėkinga savo kukliai komandai: animatorei, prodiuseriui ir kompozitoriui.

Kuo animacija pranašesnė už, pvz., videomeną?

Lyginti man labai nepatinka. Pranašumas gali būti dėl darbo kokybės, o ne rūšies. Animacija man arčiau širdies, nes režisierius turi daugiau kontrolės. Nereikia priklausyti nuo technikos, aktorių, oro sąlygų. Galiu sukurti filmą turėdama tik popierių ir pieštuką. Tereikia fantazijos! Juk net vaikai žaisdami irgi animuoja: suteikia negyvam daiktui gyvybę.
Vilniaus dailės akademijos lektorė Gintarė Valevičiūtė:

Akivaizdu, kad Urtės filmas išsiskiria iš pastaraisiais metais (gal net dešimtmetį ar daugiau) kurtų lietuviškos animacijos produktų. „Nepriklausomybės diena“ yra kitokia dėl vaizdo ir garso vientisumo, dermės, stipraus ir vietiniame kontekste netradicinio scenarijaus bei temos. Labai svarbu, kad Urtė nepasirinko 3D ar kitos dabar populiarios technikos, o dirbo su tradicine animacija. Šitaip, pasitelkus vienos linijos juodai baltą piešinį, informatyviai turtingas scenarijus neperkraunamas begaliniu vizualiniu triukšmu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dievo žodį turėtų girdėti visi – Lvove mišios yra laikomos ir gestų kalba

Daugumai kurčiųjų ar silpnai girdinčiųjų pamaldos vyksta spengiančioje tyloje. Dvasininkas iš...

Aktorė N. Varnelytė: kadaise teko išprašyti draugę iš namų...

Profesionalus komedijos teatras „Domino“ pristato karščiausią rudens sezono naujieną –...

Buvusiame žiemgalių kariniame centre Tervetėje - tvirtovės šturmas

Latvijos Tervetės gyvenvietėje vyko didžiausia šalyje atkuriamosios istorijos šventė.

Užutrakyje nuskambės tikra muzikos retenybė

Nauja – tai pamiršta sena. Tačiau šis naujumas gali tapti ne tik malonia staigmena, priminimu,...

Žinomi fotomenininkai ir vėl susivienys bendram tikslui (2)

Aštuntus metus iš eilės uostamiestyje pristatomo fotografijos projekto „KITI“ pagrindinis...

Top naujienos

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (25)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (333)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (71)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

B. Macron įvardijo, dėl ko kyla vienintelė problema su E. Macronu (9)

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žmona Brigitte Macron sakė, kad imsis pirmosios...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (353)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (139)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

A. Navalnas: bedarbis V. Putino atstovo sūnus demonstruoja įspūdingus turtus (87)

Rusijos opozicijos politiko Aleksejaus Navalno Kovos su korupcija fondas ketvirtadienį publikavo...

Buto pirkimas – derybos ir realybę atitinkanti suma

Lietuvoje nuo seno priimta manyti, jog nuosavas būstas yra tarsi prigimtinė teisė ir būtinybė.

Hialurono rūgštis ar botulino toksinas: nauda ir pavojai (2)

Šiuolaikinėje visuomenėje grožis išties svarbus. O negirdėjusių apie hialurono rūgšties...

Lietuviai išrinko mėgstamiausią nacionalinį patiekalą (22)

Aplenkę šaltibarščius , kugelį ir kitus tradicinius lietuviškojo stalo patiekalus,...