Ką bedarytų Antanas Kmieliauskas - ar tapytų paveikslą, ar kaltų skulptūrą, ar raižytų grafikos darbą, ar tiesiog bendrautų – iš jo spinduliuoja nuoširdumas ir žmogiška šiluma.
- Profesoriau, eidamas 78-uosius gyvenimo metus, vis dar intensyviai dirbate. Neįtikėtina, kad pučiant žvarbiam lapkričio vėjui, Jūs dirbate lauke prie freskų?
-Reikia baigti pradėtus darbus... Beje, tai didžiausias pastarųjų metų darbas – dvidešimt tapybos kompozicijų, nutapytų akrilo dažais ant cemento plokščių Šv. Rožinio koplytėlėms kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse Kaišiadorių rajone. Freskų tematika – evangelijos pasakojimai, tačiau mėginu sugretinti religines ir istorines temas. Atpažinsite ir Lietuvos tūkstantmečiui skirtas temas. Svarbu ne tik gerai padaryti, bet ir įdomiai sugalvoti.
-Koks Jūsų gyvenime buvo solidžiausias užsakymas? Turiu omenyje ne materialinę, bet meninę pusę...
-Turbūt didžiausias užsakymas, kai manęs paprašė sukurti freskas Vilniaus universitete. Jose simbolių pavidalu vaizduojami mokslai ir menai: astronomija, medicina, botanika, muzika... Prie šių freskų dirbau 10 metų. Įdomu tai, kad aš studijavau ne freską, o aliejinę tapybą. Kai užsakė freskas, nuėjau į M.Mažvydo biblioteką, išstudijavau visą literatūrą apie freskos technologiją. Stengiausi daryti pagal taisykles. Geriausiai freskos technologiją žinojo senovės graikai.
Pagrindas – geros kalkės. Pasirodo, statybinės kalkės netinka, nes jos deginamos su akmens
anglim o reikia, kad būtų išdegintos malkomis. Po ilgų pastangų suradau senuką prie Aukštadvario, kuris buvo deginęs tas kalkes. Atvežėme tris sunkvežimius malkų ir keletą dienų kūrenau. Išdeginau kalkių ir pagal taisykles dariau freskas. Pats tinkavau, nes užsakovai nesurado tinkuotojo, kuris darytų taip, kaip man reikia: būtinai šlapias trijų sluoksnių tinkavimas, specifinė technologija... Gal todėl tiek ilgai užtruko, bet tai buvo mielas širdžiai darbas.
Nepriklausomybės metais jokio didesnio valstybinio užsakymo nesu gavęs, ir ne aš vienas. Tiesiog, matyt, tokia bendra kultūrinė politika... Savotiškai keista. Kai šventėm 400 metų Vilniaus universiteto jubiliejų, per tą laiką daug solidžių darbų padarė dailininkai: ir Petras Repšys, ir Rimtautas Gibavičius, ir aš. O buvo Lietuvos tūkstantmečio jubiliejus, bet nei vieno ilgalaikio dailės darbo nebuvo sukurta. Tiesiog trumpalaikiai projektai.
-Daug Jūsų tapybos ir skulptūros darbų sukurta religine tematika?
-Gal mano kūrinių stilistika artima bažnytiniam menui?.. O gal tiesiog jau taip susiklostė mano kūrybiniame gyvenime. Pirmas darbas, kuris mane savotiškai išgarsino ir nuo kurio tam tikra linkme pasuko mano gyvenimas buvo Šv. Kristoforo skulptūra, sukurta dar 1957 metais.
Kai studijavau Dailės akademijoje, diplominiame darbe norėjau pavaizduoti artoją, kuris myli savo žemę. Man tai buvo artima, nes mano tėvai buvo ūkininkai.Tačiau kažkam pasirodė, kad tai nukreipta prieš kolūkinę agitaciją (tuo metu žmonės vangiai būrėsi į kolūkius, nes nenorėjo savo turto atiduoti). Man uždraudė tą artoją tapyti, tai aš nutapiau artisto Stepo Juknos portretą.
Aš Dailės akademiją baigiau labai gerais pažymiais, bet man nepasiūlė pasilikti dėstyti, kaip kitiems mano kolegoms... Turbūt todėl, kad nebuvau komjaunuolis. Kadangi po studijų tapau laisvu menininku, priėmiau pasiūlymą sukurti Šv. Kristoforo skulptūrą, kaip paminklą kunigui Kristoforui Čibirui, kuris lenkų laikais buvo lietuvybės puoselėtojas. Skulptūrą buvo numatyta pastatyti Vilniaus Rasų kapinėse. Tačiau kai padariau Šv. Kristoforą, užsakovai sugalvojo, kad paminklą geriau prie Švento Mikalojaus bažnyčios pastatyti ir uždėti užrašą „Šventas Kristoforai, globok savo miestą“. Visiems buvo keista, kaip tapytojas daro skulptūrą, net specialių įrankių neturėdamas. Tačiau aš kažkaip iškaliau iš akmens... Žinoma, kai dabar pagalvoju, tai man pačiam keista, neturėjau nei gerų kaltų, nei įgūdžių. Tiesa, vaikystėje buvau padaręs iš liepos šventojo skulptūrą, gal tai suteikė man drąsos.
Švento Kristoforo skulptūra savotiškai tapo lemtinga mano gyvenime. Po kiek laiko išsikvietė mane tuometinis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (o aš buvau neseniai įstojęs į LDS) ir liepė pasiaiškinti, kaip aš prie bažnyčios dirbau. Netgi pasiūlė nugriauti paminklą, tačiau aš nesutikau. Tuomet grasinosi išmesti iš LDS, nepriimti darbų į parodas, neduoti dirbtuvės, neparduoti dažų... Tai taip ir darė. Kadangi dažų reikėjo, o dažai - tik pagal sąrašus, tai geri bičiuliai Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius padėjo. Jie man duodavo dalį, save nuskriausdami. Taip aš tapydavau...
-Dažnai dailininko talentas prasimuša jau vaikystėje. Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su daile?
-Augau Alytaus rajone netoli Butrimonių esančiame Olendernės kaime. Tėvo brolis Nikodemas piešdavo, ir mes, vaikai, kartais paimdavome pieštuką. Buvo tokia istorija, kai kunigas atėjo prieš Kalėdas į klasę ir liepė mokiniams prakartėlę nupiešti. Pamatę mano piešinuką, klasiokai paprašė manęs irgi nupiešti, taip pavaizdavau 40 prakartėlių. Man tada buvo 12 metų. Vėliau motina mane su broliu nuvežė mokytis į Kauno dailės mokyklą, ten baigiau penketais. Aš buvau naivus kaimo vaikas, tai mes labai stengdavomės, nerdavomės iš kailio, kad tik pavyktų. Kai kaime augau, teko labai sunkiai dirbti. Įpratęs dirbti daug ir kiekvieną minutę, tuo išmokimu dirbti aš ir dabar naudojuosi. Čia vis paslaptis: kiek gabumų, o kiek darbo įdedu, kas pasvers?
-Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikiniai menininkai linkę eiti lengvesniu keliu. Svarbu pateikti idėją ir ją realizuoti gana paprastomis formomis, tarkim raudona žymė baltame lape...
-Esu tradicinės tapybos šalininkas. Aš labai daug mokiausi iš senųjų meistrų, studijavau jų piešimą, tapybą, skulptūrą. Pasiekti tokią meistrystę, kaip Rembrantas, Ticianas, Velaskesas, reikia labai daug dirbti. Visa ko pagrindas yra piešimas, tai sakė dar Leonardas da Vinči. Piešimas ir man yra visos tradicinės dailės pagrindas. Aš perskaičiau daugybę knygų, labai gerai išstudijavau žmogaus anatomiją, vaikščiojau į prozektoriumą, piešiau žmogaus kūną. Žmogus – subtiliausia forma.
Norint pasiekti aukštą piešimo lygį, reikia išmokti piešti žmogų. Kaip gramatikoje nuo abėcėlės. Mokant žmogų, dailininkui paskui bus lengva bet ką nupiešti. Nors, aišku, šiuolaikiniame mene žmogaus beveik nebūna rodoma... Lengviau kokį tašką padėti ir sugalvoti tam idėją, kaip pateisinimą. Šiuolaikiniame amžiuje daugelis vadovaujasi principu, kad kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Aš vis tik nesutikčiau. Reikia įvaldyti profesiją ir būti profesionalu, o tai ne taip lengva.
-Kai žvelgi į Jūsų kūrinius, nesąmoningai imi lyginti su Renesanso menininkų darbais, kurie į pirmą planą iškėlė humanizmą – žmogų, kaip aukščiausią vertybę. Ar Jūs sąmoningai žmogaus dvasingumą iškeliate į pirmą planą?
-Man teko tokia laimė padaryti Rembranto vieno paveikslo kopiją ir pamatyti, su kokia didele meile jis tapo žmogų. Juk žmogus gražus ne tik jaunas, bet ir senukas, paliegęs, nelaimingas... Svarbu pastebėti žmogiškumą, dvasingumą. Tai ir aš stengiuosi į kiekvieną žmogų žiūrėti, kaip į unikalų, įdomų ir vertą. Žmogus – tai ištisas pasaulis, kurį reikia mylėti ir vertinti. O kas gi vertingesnio žmogui už žmogų gali būti?
- Esate universalus menininkas, tačiau kokia dailės sritis Jums mielesnė – tapyba, freska, ekslibrisai, monumentalioji skulptūra ar grafika?
-Čia kaip motina visus vaikus myli, nei vieno negali išskirti. Aišku, tapybą aš myliu, nes tai mano specialybė. Skulptūra irgi mane vilioja savo monumentalumu, patvarumu. Man labai gerai sekėsi piešimas, todėl esu vertinamas ir kaip grafikas. Ypatingai įvertinti mano ekslibrisai, kurių padaręs beveik pusę tūkstančio. 1974 m. Italijoje už ekslibrisus buvo skirtas aukso medalis. Na, o freskas „įsimylėjau“, kai dariau jas Vilniaus universitetui. Kai dailininkas turi ką pasakyti, gali išreikšti bet kokia forma.
-Ar susiduriate su tuo, kad nevienareikšmiškai reaguojama į Jūsų meną?
-Mano gyvenime dažnai to pasitaikydavo. Kaip pirmosios Šv. Kristoforo skulptūros istorija, taip ir paskutinės skulptūros, kurios tema – Lietuvos ėjimas į laisvę. Esu iškalęs 3 metrų granito skulptūrą, kurią užsakė Lietuvos disidento ir kankinio kunigo Broniaus Laurinavičiaus giminaičiai. Skulptūroje pavaizdavau Kristų, nešantį kryžių. Tačiau dabartinė Vilniaus valdžia jau kurį laiką delsia, nenorėdama skulptūros pastatyti kunigo tragiško žuvimo vietoje. Istorija kartojasi... Tačiau tai tiesiog atskirų valdininkų problemos, kurios, manau, išsispręs.
Apskritai kalbėti apie dailės kūrinį ir jo vertinimą gana sudėtinga. Tiesiog galiu duoti keletą patarimų... Geras meno kūrinys – nebūtinai labai didelis, labai ryškūs, bet kuo ilgiau į jį žiūri, tuo jis įdomesnis ir tuo labiau traukia. Pats žiūrovas tampa menininku. Kaip muzikos kūrinys klausytojui sukelia meninį jausmą, taip ir paveikslas turėtų žiūrovą „pagauti“, praplėsti jo akiratį. Paveikslas – tartum tiltas tarp menininko ir žiūrovo. Suprasti meno kūrinį reiškia prilygti menininkui.