Laimėjęs „Atviros erdvės“ konkursą Menų spaustuvėje, A. Špilevojus ten ėmė režisuoti roko spektaklį-koncertą. Monologišką pjesę apipavidalins grupė „Colours of Bubbles“. Premjera įvyks gruodžio 7-8 dienomis.
Lapkritį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vyks antrosios A. Špilevojaus pjesės „Babelis“ skaitymai. Šiame teatre aktorius vaidina spektakliuose „Atžalynas“ ir „Visuomenės priešas“. O LRDT jis kuria vaidmenis spektakliuose „Eglutė pas Ivanovus“, „Karalius Lyras“, „Kodas: HAMLET“, naujausiame režisieriaus Jono Vaitkaus pastatyme „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“. Apie Aleksandrą sakė: „Reikšmingas teatrinis įvykis ir didelis aktorinis iššūkis“.
Rudenį Maskvoje, viename didžiausių Rusijos šiuolaikinės dramaturgijos konkursų „Liubimovka“, „Neišmoktos pamokos“ buvo įtrauktos į geriausių pjesių sąrašą. J. Vaitkaus studentai kūrinį suvaidino Dalios Tamulevičiūtės konkurse ir laimėjo 20 tūkst. eurų prizą spektaklio pastatymui. Pasak J. Vaitkaus, teatrui trūksta jauno žiūrovo, moksleivio, kuris domėtųsi teatru, literatūra, rašymu.
Per pertraukas – džiunglių taisyklės
Tokios čia taisyklės. Nes jei tu nebėgsi, tu būsi paskutinis valgyklos eilėje. O jei tu būsi paskutinis valgyklos eilėje, tu ne tik kad negausi skanesnių ir minkštesnių dar tik vakar keptų mokyklos valgyklos bandelių, bet negausi ir tos arbatos, į kurią dar nespėta prispjaudyti mūsų mokyklos mokinių, atbėgusių į valgyklą anksčiau už tave. Todėl suskambus mūsų bjauriai zvimbiančiam skambučiui mes nedelsdami bėgome į mūsų mokyklos valgyklą, mes bėgome nuskindami visus ir viską. Bėgome, kad gautume minkštesnę bandelę, bėgome, kad į arbatą prispjaudytume mes, o ne mums.
„Neišmoktos pamokos“ – pjesė keturiems artistams. A. Špilevojus moksleivius moko teatro ir kino laboratorijoje „Meno alchemija“, S. Nėries gimnazijoje turi savo auklėtinių klasę. Visgi scenos kūrinys – ne šiandienos mokyklos pastebėjimai, o paties autoriaus prisiminimai.
A. Špilevojus gimė ir augo Panevėžyje. Sako, pirmieji devyneri mokyklos metai malonūs nebuvo – arba bėgi pats, arba bėgdami tave trypia kiti. „Tai – ne gyvenimo moto“, – juokdamasis patikslino Aleksandras.
Jo pjesė skirta ne mokyklinio amžiaus žiūrovui, o vyresnei auditorijai, kadangi keturi kūrinio atlikėjai – jau suaugę moksleiviai – pasakoja, kaip mokyklos koridorių bandos filosofija nepasiteisino vėlesniame gyvenime.
Menininkai – senamadiški lepšiai
Dar viena iš A. Špilevojaus aprašytų pamokų – meno: muzikos, dailės arba teatro.
Aštuntokams neįmanoma nesityčioti ir nesijuokti iš menininkų, iš spuoguotų lepšių, susiriebalavusiais plaukais, nesusivokiančių šiame gyvenime, kuriančių kažkokias patosiškas eiliuotas dramas, tapančių niekam nesuprantamus paveikslus, rašančių kvailą, senamadišką muziką. „Na, kas tai per menai?“ – klausė savęs aštuntokai. Ir aštuntokai rado atsakymą. Aštuntokai aiškiai suvokė, kad tai menai, kurie reikalingi tik patiems lepšiams menininkams.
Toks nepagražintas menininko įsivaizdavimas – taip pat Aleksandro. Stereotipai buvo gajūs jo, pavadinkime, „sportininkų“ mokykloje: tarp berniukų buvo populiaru užsiimti sportine veikla ir, priešingai, meno šakos skatinamos nebuvo. „Pirmąjį teatro būrelį lankiau nuo antros klasės, paskui draugai mane pamatė pasakoje vaidinantį gaidelį. Mečiau teatrą. Mūsų mokykloje turėjai ne vaidinti (ir dar gaidelį – tik pagalvokite!), o sportuoti“, – paaiškino jis.
S. Nėries gimnazijoje mokytojas kuria jaukesnę erdvę: inicijuoja naujas tradicijas, teatrines veiklas, kartu su mokiniais improvizuoja ir eksperimentuoja, dalyvauja konkursuose ir mokyklų teatrų festivaliuose.
„Bandau sau atsakyti į klausimą, kodėl gimnazija, kurioje dirbu, taip skiriasi nuo mokyklos, kurioje mokiausi – dėl to, kad laikas kitas ar miestas didesnis? – svarstė Aleksandras. – Panevėžyje mums trūko veiklos, kultūros. Šiandien mokinius sunkiau sudominti, „užkrėsti“. Jie aktyvūs po pamokų, o mokykloje -gyvuoja toks mitas – nieko gero negali būti.“
Į aktorystę pastūmėjo draugų šantažas
„Neišmoktos pamokos“ bus muzikalus spektaklis. Režisierės, vienos aktorių kurso vadovių Laimos Adomaitienės spektakliams „Pas pažįstamus“ ir „Pamišėlė“ A. Špilevojus padėjo kurti muzikines partitūras. Anksčiau Kaune jis studijavo audiovizualinius menus, paauglystėje grojo roko ir repo grupėse, vieną jų, „Via Massive“, įkūrė su broliu.
Audiovizualinių menų studijos – būsimo aktoriaus mėginimas pabėgti nuo teatro. Matydami, kaip lankydamas teatro studijas Aleksandras prapuldavo repeticijose, artimieji bandė atkalbėti nuo šios profesijos. Toliau domėdamasis muzika A. Špilevojus įstojo mokytis garso technologijų, dirbo radijuje.
Jo kolegos laidų vedėjai sostinėje mokėsi vaidybos. Kol Aleksandras studijoje gyvai vesdavo laidą, šie išsidirbinėdavo: vaipydavosi, parodijuodavo ir tyliai šantažuodavo: „Trukdysime, kol nepažadėsi bent pamėginti stoti į akademiją“.
Jų ir nesiliaujančių trukdžių paskatintas A. Špilevojus išvyko į Vilnių, įstojo į J. Vaitkaus kursą. Būtent šio režisieriaus paskaitoje aplankė įkvėpimas parašyti pirmąjį „Neišmoktų pamokų“ skyrių. Po to, dirbdamas LRDT, aktorius ėmėsi neįprasto literatūros žanro – kūrė savo personažų neištartus monologus, taip siekdamas sau paaiškinti veikėjų elgesio motyvus.
„Ruošdamasis Edgaro vaidmeniui „Karaliuje Lyre“ rašiau vidinius apmąstymus. Edgaras kalba apie tai, kad ligos ir mus ištinkančios negandos skirtos tam, kad senatvėje lengviau atsisakytume gyvenimo. Pasirodė, kad klausimai, kuriuos anksčiau dėdavau į stalčių, svarbūs ne tik man, aktoriui, bet aktualūs ir kitiems“, – kalbėjo Aleksandras.
Viena pjesės įkvėpėjų – iškalbingoji močiutė
Pirmoji aktoriaus pjesė – ritmiški monologai. Atrodytų, žanras dėkingas aktoriams. „Visgi daugelis kratosi tokio teksto. Mėginame įsigilinti į pjesę, papasakoti ją kaip savo, kuo natūraliau. Ši tam nepasiduoda – personažą turi ne suvaidinti, įkūnyti, o atlikti – jo mintis, jausmus, išgyvenimus perteikti grynai garsiniu būdu“, – sakė A. Špilevojus.
Praėjusiais metais Maskvos teatre „Praktika“ Aleksandras asistavo režisieriui, dramaturgui Ivanui Vyrypajevui jo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ pastatyme. Vėliau jos skaitymus I. Vyrypajevas surengė ir Vilniuje.
Vasarą, dramaturgų festivalio „Versmė“ dirbtuvėse rašymo A. Špilevojus mokėsi lenkų autoriaus, kritiko Piotro Gruszczynskio ir prozininko, poeto Sigito Parulskio meistriškumo dirbtuvėse. Tada parašė ir savo antrąją pjesę „Babelis“ – keturių žmonių istoriją apie jų negebėjimą (susi)kalbėti.
„Mokiausi iš dviejų labai skirtingų meistrų. S. Parulskis paaiškino, kaip sukurti įtikinamą pjesę, o P. Gruszczynskis parodė, kaip sulaužyti jos rašymo taisykles. Jeigu jie būtų susitikę ir pasikalbėję apie dramaturgiją, turbūt būtų atradę nemažai dėl ko pasiginčyti“, – įsitikinęs Aleksandras.
Pastabų, užrašų ir pamokų pilni jo sąsiuviniai. Ten sugula dramaturginės pamokos, pasakojimai apie P. Gruszczynskio repeticijas su Krzysztofu Warlikowkiu ir S. Parulskio pasakoti anekdotai.
Debiutinę pjesę Aleksandras skyrė mokytojams J. Vaitkui, I. Vyrypajevui ir „babuškai“ Verai. Senelė – pirmoji mokytoja ir antroji mama. Ji skaitydavo anūkams pasakas, mėgo pasakoti savo jaunystės istorijas, kurių būta ir skaudžių: kaip išgyveno badą, Antrąjį pasaulinį karą, su šeima buvo iškelta į Armėniją, kur neteko tėvų. Iškalbingoji močiutė – viena debiutinės pjesės įkvėpėjų.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.
