Kodėl jie svarbūs? Todėl, kad padeda vaduotis iš siauro, riboto provincializmo, atveria platesnius kelius į gretimos šalies arba viso pasaulio kultūrą. Praturtėjame, įgydami naudingų žinių ir patirties, plėsdami savo akiratį, mąstymo horizontą.

Šiuo atveju išskirtinis vaidmuo tenka žymiausiems kitų šalių autoriams, jų kūrybai, darančiai pozityvią įtaką, jeigu su ja pakankamai nuodugniai susipažįstama, o tam, be abejo, padeda ir žinios apie iškilių rašytojų gyvenimą. Kūrėjų biografijos neretai itin dramatiškos. Kai atsiveria įvairios priežastys ir aplinkybės, vienaip arba kitaip nulėmusios konkretaus autoriaus kūrybą, daug ką geriau suprantame.

Deja, provincialus mentalitetas, svetimų kalbų nemokėjimas, žinių stoka kliudo domėtis svetur sukurta literatūra ir deramai suvokti, kaip ji paveikė lietuvių literatūrą sovietmečiu, kokią įtaką rašytojams ir skaitytojams daro dabar. Gaila, kad mūsų kritika tokia trumparegė, toliau lietuviško kiemo nematanti. Todėl prie originalių autorių nepelnytai priskiria net ir tuos, kurių epigoniškumas akivaizdus, kūryba nusižiūrėta, pavyzdžiui, nuo kokio nors įžymaus Lotynų Amerikos rašytojo…

Deja, provincialus mentalitetas, svetimų kalbų nemokėjimas, žinių stoka kliudo domėtis svetur sukurta literatūra ir deramai suvokti, kaip ji paveikė lietuvių literatūrą sovietmečiu, kokią įtaką rašytojams ir skaitytojams daro dabar.

Literatūra nėra tvenkinys su mieguistais, dugne tūnančiais karpiais, tai veržlios tekančio vandens srovės, susisiekiančios viena su kita. Visada pravartu patyrinėti, kas iš to išeina, kaip tie sąlyčiai atsispindi kūriniuose. Lietuvių literatūra net ir sovietmečiu nebuvo visiškai uždara, išeidavo vertimų iš įvairių kalbų, jie plėtė kūrybos erdvę, skatino ieškoti naujų išraiškos būdų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje jau senokai leidžiama Albert’o Camus kūryba, patraukusi tiek literatų, tiek praprususių skaitytojų dėmesį. Bet ar daug paskelbta tekstų apie jį kaip apie žmogų, originalų mąstytoją, apie sudėtingą jo gyvenimą ir kelią Nobelio premijos link? Todėl ne pro šalį bus paminėti praėjusiais metais Vokietijoje išspausdintą (devinta laida!) jo biografiją „Paprastumo idealas“ (Das Ideal Der Einfachheit), parašytą Irisos Radisch.

Iris Radisch knygos viršelis

Ši knyga – ne kokių nors pikantiškų smulkmenų ir nereikšmingų plepalų rinkinys, o atsakingai ir kruopščiai parengta studija, ko gero, išsamiausia ir vertingiausia iki šiol. Jos autorė, studijavusi filosofiją, ne tik pateikia Camus biografijos faktus, vaizdingai piešia įvairius gyvenimo etapus, aptaria rašytojo santykius su kitais žmonėmis, ypač kolegomis, bet analizuoja ir kūrinius.

Albert’as gimė 1913 m. Alžyre, vargingoje šeimoje, likusioje be maitintojo – tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Berniūkščiui buvo sunku bendrauti su nuolatos tylinčia, kažkokios negalios kamuojama motina, tai, be abejo, padarė įtaką tiek jo brendimui, tiek ir kūrybai.

Albert’as gimė 1913 m. Alžyre, vargingoje šeimoje, likusioje be maitintojo – tėvas žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Berniūkščiui buvo sunku bendrauti su nuolatos tylinčia, kažkokios negalios kamuojama motina, tai, be abejo, padarė įtaką tiek jo brendimui, tiek ir kūrybai.

Vis dėlto būsimojo rašytojo vaikystė nebuvo labai niūri, ją praskaidrino Afrikos saulė, daug džiaugsmo teikė jūra… Tie kontrastai atsispindėjo ir vienos jo esė pavadinime „Šviesa ir šešėliai“.

Ankstyvoje jaunystėje Albert’as susirgo džiova. Ši liga persekiojo rašytoją metai iš metų, tiesiog keista, kaip jam užteko jėgų su ja kovoti, ypač kad nepaleisdavo iš lūpų smilkstančios cigaretės…

Ankstyvoje jaunystėje Albert’as susirgo džiova. Ši liga persekiojo rašytoją metai iš metų, tiesiog keista, kaip jam užteko jėgų su ja kovoti, ypač kad nepaleisdavo iš lūpų smilkstančios cigaretės…

Mokytojas. Kokią vietą jis užima kūrėjo biografijoje? Radisch rašo: „Be Louis Germaino nebūtų jokio Camus.

Tada buvo dar visai kita epocha. Ne ideali (tokių nebūna), bet ganėtinai padori, nesudarkyta egzistencinės sumaišties, taip garsiai dar nedundėjo atviro ir agresyvaus cinizmo būgnai, o humanizmas nebuvo visiškai tuščias žodis, nors žymūs mąstytojai – Spengleris, Ortega y Gassetas, Unamunas ir kiti jau įžvelgė pavojus, gresiančius Vakarų civilizacijai ir kultūrai. Pirmasis, o ypač Antrasis pasaulinis karas, totalitarinių ideologijų kvaitulys daug ką sugriovė iki pamatų, pakeitė iš esmės. Pasikeitė ir žmogus, jo moralė, etika, psichologija, mentalitetas.

Camus visa tai apmąstė ir atskleidė kūryboje, remdamasis egzistencializmo filosofija, ragino priešintis absurdui, užtvindžiusiam pasaulį (garsioji esė „Sizifo mitas“).

Camus nebuvo religingas, greičiau skeptiškas religijos atžvilgiu, kaip ir daugelis laisvai mąstančių žmonių, kuriems svetimas bet koks fanatizmas. Ankstyvos jaunystės metais priklausė kompartijai, bet neilgai – netrukus buvo išmestas, nes dėstė partijos ideologams nepriimtinus požiūrius.

Camus nebuvo religingas, greičiau skeptiškas religijos atžvilgiu, kaip ir daugelis laisvai mąstančių žmonių, kuriems svetimas bet koks fanatizmas. Ankstyvos jaunystės metais priklausė kompartijai, bet neilgai – netrukus buvo išmestas, nes dėstė partijos ideologams nepriimtinus požiūrius.

Iš Alžyro atvykęs į Paryžių, kad ir kaip keista, juo nė kiek nesusižavėjo. Paryžius jam, žmogui iš saulės nutviekstos šalies (tada Alžyras buvo Prancūzijos kolonija), padarė pilko, net atgrasaus miesto įspūdį. Žvelgdamas tipiško pietiečio žvilgsniu, jis pasigedo ryškesnių spalvų. Beje, Camus nebuvo grynas prancūzas, jo gyslomis tekėjo ir ispaniškas kraujas.

„Svetimas“ – taip pavadino pirmąjį savo romaną, kuris jį išgarsino, kurį labai susidomėję sovietmečiu skaitėme ir mes (lietuviškai išleistas 1968 m.).

Vykstant Antrajam pasauliniam karui, prancūzų armija netrukus kapituliavo, Paryžiuje atsirado nauja vyriausybė (ji nebuvo taip greit išvaikyta kaip mūsiškė Kaune). Camus aktyviai dalyvavo pasipriešinime okupacijai, redagavo pogrindinį laikraštį Combat.

Paryžius jam, žmogui iš saulės nutviekstos šalies (tada Alžyras buvo Prancūzijos kolonija), padarė pilko, net atgrasaus miesto įspūdį. Žvelgdamas tipiško pietiečio žvilgsniu, jis pasigedo ryškesnių spalvų.

Knygoje įdėta plačiai žinoma tų laikų nuotrauka: vokiečių dalinys pergalingai įžengia į Paryžių per Triumfo arką, nugalėtojai marširuoja išdidžiai, tikėdami, kad netrukus parklupdys visą Europą. Įdomu, kad tuo pat metu raudonarmiečiai okupavo Lietuvą, taigi, Hitleris su Stalinu sklandžiai derino savo veiksmus…

O kaip po kapituliacijos gyveno Paryžius? Gal jis tapo nejaukus, prarado įprastinį ritmą, kai dalis paryžiečių pasitraukė į periferiją? Nieko panašaus! Meilės miestas, lyg nebūtų okupuotas, toliau gyvai šurmuliavo, užeigos, restoranai, naktiniai barai nestokojo klientų, kokioje nors intelektualų pamėgtoje kavinėje gurkšnodavo kavą didžioji feministė Simone de Beauvoir… Bordelius pamėgo Wehrmachto kariškiai… Tebeveikė leidyklos, redakcijos, tiesa, iš jų jau buvo grūdami lauk žydai, kuriems numatytas tragiškas likimas. Bet jokių represijų, nukreiptų prieš prancūzus, vokiečiai neorganizavo, Paryžiuje elgėsi ne taip brutaliai, kaip kitur, palyginti gana civilizuotai.

Meilės miestas, lyg nebūtų okupuotas, toliau gyvai šurmuliavo, užeigos, restoranai, naktiniai barai nestokojo klientų, kokioje nors intelektualų pamėgtoje kavinėje gurkšnodavo kavą didžioji feministė Simone de Beauvoir… Bordelius pamėgo Wehrmachto kariškiai…

Paryžiaus bohema nesnaudė, būriavosi intelektualai – Camus (atrodantis kaip dendis), Sartre’as, Beauvoir, Lacanas, Picasso ir kiti rasdavo laiko tiek diskusijoms, tiek pasilinksminimams… Butuose buvo statomos ir vaidinamos pjesės… Garsiojoje Galimard leidykloje (joje darbavosi ir Camus) viename kabinete sėdėjo redaktorius fašistas, o gretimame – pasipriešinimo aktyvistas, bet vienas kitą pakentė, pirmasis antrojo neskundė… Į leidyklą užsukdavo vyriausiasis okupantų cenzorius – leitenantas Helleris. Išsilavinęs, gana liberalus, jis per daug nesikabinėjo ir prie Camus kūrybos – romanas „Svetimas“ išėjo 1942 m.

Garsiojoje Galimard leidykloje (joje darbavosi ir Camus) viename kabinete sėdėjo redaktorius fašistas, o gretimame – pasipriešinimo aktyvistas, bet vienas kitą pakentė, pirmasis antrojo neskundė…

Prancūzai, toleruojantys skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų žmones, nei nemotyvuoto gailesčio, nei pagarbos kolaborantams po išsivadavimo nerodė, elgėsi ne taip, kaip lietuviai, kurie ir po valstybės atkūrimo tebesidžiaugia paminklais sovietų veikėjams…

Camus, būdamas ištikimas savo etikai ir nepritardamas mirties bausmei, pasirašė prašymą generolui de Gaule’iui, kad suteiktų malonę vienam kolaborantų savaitraščio redaktoriui, beje, Beauvoir ir Sartre’as atsisakė pasirašyti.

Asociatyvi nuotr.

Karo metais Camus ir Sartre’as buvo artimi, bet vėliau jų pažiūros, tiek filosofinės, tiek politinės, išsiskyrė. Filosofinių esė knygoje „Maištaujantis žmogus“ (1951) Camus smerkė terorą, prievartą, 1917-ųjų spalio perversmą Rusijoje… Menas, pasak rašytojo, irgi yra maišto forma.

O egzistencializmo šulas Sartre’as, apsilankęs sovietų okupuotoje Lietuvoje, kompartijos oficioze Tiesa pareiškė, neva mes, lietuviai esame… laisvi! Įdomu, kodėl jis taip skandalingai nusišnekėjo?

O egzistencializmo šulas Sartre’as, apsilankęs sovietų okupuotoje Lietuvoje, kompartijos oficioze Tiesa pareiškė, neva mes, lietuviai esame… laisvi! Įdomu, kodėl jis taip skandalingai nusišnekėjo?

Susitikti su juo Vilniuje ir pabendrauti neturėjau garbės (ne kiekvienam tai buvo leista), bet lankydamasis kuklioje „Vilnelės“ kavinėje prie „Vilniaus“ restorano, girdėjau, kad jos rūbininkas įžymų atvykėlį iš Prancūzijos dėl kažko net aprėkęs… Gal taip ir buvo, o gal čia tik plepalai. Šiaip ar taip, galėjo žmogus ir nežinoti, kas čia per svečias… Tačiau tikras faktas, kad Sartre’as smarkiai nemėgo Camus, jo atžvilgiu buvo priešiškai nusiteikęs. Spėjama, kad net Nobelio premijos atsisakė, įsižeidęs, kad pirmiau ji buvo paskirta ne jam, bet Camus.

Radisch knygoje nemažai vietos skiriama Camus santykiams su dailiosios lyties atstovėmis. Kai ką ne taip paprasta suprasti (pavyzdžiui, vedybas su Florance, kuri kažkodėl liko Alžyre, o sutuoktinis gyveno Paryžiuje). Kad Albert’as nuolat kuo nors susižavėdavo, galimas daiktas, lėmė pietietiškas jo temperamentas, naujų potyrių troškimas, bandant įveikti nuožmaus absurdo visagalybę ir atgrasią kasdienybės rutiną.

Atkaklų jo priešinimąsi absurdui stiprino nerimastinga, įžvalgi mąstysena, grindė svari filosofinė mintis. Neabejotina, kad būtumėme sulaukę dar daug reikšmingų Camus kūrinių, jeigu ne tragiška jo gyvenimo atomazga – kūrėjo brandai pasiekus žėrinčią viršūnę, įvyko lemtinga avarija.

Atkaklų jo priešinimąsi absurdui stiprino nerimastinga, įžvalgi mąstysena, grindė svari filosofinė mintis. Neabejotina, kad būtumėme sulaukę dar daug reikšmingų Camus kūrinių, jeigu ne tragiška jo gyvenimo atomazga – kūrėjo brandai pasiekus žėrinčią viršūnę, įvyko lemtinga avarija.

Knyga apie Camus parašyta, siekiant kuo didžiausio objektyvumo, ir tai iš tiesų labai pavykęs, daug dokumentinės medžiagos pateikiantis leidinys, kurio tik menką dalį čia prabėgomis aptariau. Sunku įsivaizduoti, kad kas nors panašaus galėtų būti parašyta Lietuvoje, kur intelektualinės literatūros tyrinėtojų pajėgos gerokai menkesnės, o juk tam reikia ir neeilinio talento, ir neprovincialaus mentaliteto.

Apskritai ar populiarus biografinių knygų rašymas? Ar daug jų turime apie įžymiausius mūsų kultūros žmones? Tai gana apleista tyrinėjimų sritis. Gaila, kad taip yra, nes nuostolis ypač didelis, kai intelektualinė mintis neaktyvi, sustabarėjusi. Bet čia jau atskira komplikuota tema, kurios niekas nė nebando sąžiningai ir atvirai gvildenti, nežinia, ar iš baimės nerti į gilius vandenis, kuriuose nežinai, ką rasi, ar iš paprasčiausio tingumo, abejingumo.

Dabar stengiamasi kurti tai, kas pelninga, visur diegiamas verslo ir pinigų kultas, nusigręžus nuo tradicinių dvasinių vertybių, propaguojamas miesčioniškas šlamštas. Žengiame kultūros susinimo keliu <...>.

Dabar stengiamasi kurti tai, kas pelninga, visur diegiamas verslo ir pinigų kultas, nusigręžus nuo tradicinių dvasinių vertybių, propaguojamas miesčioniškas šlamštas. Žengiame kultūros susinimo keliu, o ryšiai su Vakarais apsiriboja pigaus erzaco ir kičo perėmimu, neieškant sąlyčio su tikrosiomis vertybėmis.

Camus labai rūpėjo svarbiausių humanistinių vertybių likimas. Kaip jas išsaugoti Europos nuosmukio akivaizdoje, kai laisvė, nepriklausomybė, pagarba žmogui ir jo įsitikinimams vis sparčiau virsta tuščiais žodžiais? Garsusis jo romanas „Maras“ – tai totalitarizmo, okupacijos alegorija arba tam tikra metafizinio blogio išraiška. Šis, vienas reikšmingiausių jo kūrinių, labai aktualus ir šiandien. Camus visada laikėsi svarbios nuostatos – apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, bet su giliomis įžvalgomis.

Albert'as Camus

Dabar, kai pasaulis, žinoma, ir Lietuva skęsta beverčio skaitalo vandenyne, o žiniasklaidos manipuliuojamam žmogui vis sunkiau susigaudyti, kurgi mes ritamės šiais baisios sumaišties, neatsakingo liberalizmo laikais, Camus kūryba su gilia filosofine potekste yra tarsi gelbėjimosi ratas, kad galutinai nežlugtų humanistinė kultūra.

Nusistebėtinas dalykas: jau viename iš savo straipsnių, paskelbtų Combat laikraštyje 1946 m., Camus išpranašavo, kad Europa po dešimties metų ar vėliau pasuks globalizacijos link! Taip ir atsitiko. Anksčiau tokiam posūkiui rašytojas gal būtų pritaręs, tačiau mūsų dienomis, regėdamas šiurpias tautų sumaišymo pasekmes, vargu ar laikytųsi tos pačios nuomonės.

Jis griežtai pasmerkė Maskvos akciją, kai 1953 m. ji pasiuntė tankus prieš sukilusius Rytų Berlyno darbininkus, galutinai atsiribodamas nuo tų Vakarų intelektualų, kurie buvo linkę pateisinti sovietų terorą. Antikomunistinė Camus pozicija tapo labai aiški.

Jis griežtai pasmerkė Maskvos akciją, kai 1953 m. ji pasiuntė tankus prieš sukilusius Rytų Berlyno darbininkus, galutinai atsiribodamas nuo tų Vakarų intelektualų, kurie buvo linkę pateisinti sovietų terorą. Antikomunistinė Camus pozicija tapo labai aiški.

Turbūt galime tikėtis, kad dar ne viskas Europoje beviltiškai žlugo, nors pavojingų grėsmių vis daugėja. Camus idealai, grožinis ir filosofinis jo žodis dar nėra užmiršti, pozityvi jų reikšmė neabejotina, todėl užsienyje teberašomos studijos apie „Maro“ ir kitų reikšmingų knygų autorių, apie iškilią, kilnią, ryškaus talento asmenybę blankių figūrų epochoje, kai nusikalstamai naikinamos tradicinės humanistinės vertybės, o žmogui vis labiau gresia (neišvengiama?) degradacija.

Camus, be abejo, buvo maištininkas, nelinkęs susitaikyti su tikrovės absurdu, keliantis svarbiausius esamojo laiko klausimus ir ieškantis į juos atsakymo.

Camus, be abejo, buvo maištininkas, nelinkęs susitaikyti su tikrovės absurdu, keliantis svarbiausius esamojo laiko klausimus ir ieškantis į juos atsakymo. Jo kūryba, persmelkta maišto dvasia, ir šiandien ryškiai spindi Vakarų kultūros, jau patyrusios didelių nuopuolių ir toli gražu nedžiuginančių permainų, fone.

Šaltinis
Žurnalas „Kultūros barai“