Praėjusiais metais tai aukščiausiame lygyje buvo parodyta su „Marsiečiu“. Nors filmas turėjo tikrai didelį biudžetą, Ridley Scotto režisuota juosta dvi valandas rodė, kaip Mattas Damonas vien remdamasis savo protu sugeba ištrūkti iš tolimos planetos. Jokių didelių sprogimų ar veiksmo scenų, tiesiog vienas žmogus ir jo protas.
Šiemet kažką panašaus jau matėme su „10-ąja Kloverfyldo gatve“, kur didžioji veiksmo dalis vyko vienoje patalpoje ir jauna mergina turėjo sugalvoti, kaip iš jos ištrūkti (panašiai veikė ir vienas geriausių praėjusių metų filmų „Kambarys“). Biudžetas nedidelis, filmo stiprumas remiasi į veikėjus, todėl rizika menka.
Į šią kompaniją įsijungia ir „Sekluma“, išties solidus trileris su keletu elementų, kurie jam neleidžia būti tiesiog puikiu. Filmas pasakoja apie Nensę (akt. Blake Lively), medicinos studentę, su banglente atvykstančią į nuošalų paplūdimį Meksikoje. „Sekluma“ paaiškina, kodėl moteris trenkėsi į tokią tolimą vietą, net jeigu tas paaiškinimas filmui kokybės neprideda.
Turbūt neverta ir aiškinti, kad pusantros valandos filmas praleidžia ne vien rodydamas plaukiojančią Blake Lively (nors tokių kadrų filme vis tiek yra apsčiai), o ilgainiui pristato ir natūralų pavojų – toli nuo kranto Nensė yra užspendžiama ryklio ir privalo sugalvoti, kaip nuo jo pasprukti.
Tokio tipo filmas logiškai neturėtų turėti tiek medžiagos, kad įdomiai užpildytų kiek mažiau nei 90 minučių, bet „Sekluma“ tokius lūkesčius paneigia. Banalių Liamo Neesono juostų režisavimu garsėjantis Jaume Collet-Serra sugeba tolygiai paskirstyti įtampą, kartais galbūt pasinaudojantis Zacko Snyderio triuku ilgas scenas dar labiau prailginti filmuojant jas sulėtintai, bet negalima skųstis, kad filmas kurioje nors vietoje tampa visiškai nežiūrimas. Žiūrovams įdomu, kaip (ir ar) išsigelbės pagrindinė veikėja ir režisierius tokiu natūraliu dėmesiu džiaugiasi.
Scenarijus neperspaudžia ir su tikroviškumu (jeigu nežiūrėsite į tai, kad tai yra eilinis filmas, galvojantis, jog rykliams yra įdomu tik pulti žmones). Žiūrėti, kaip Nensė tik su keliais turimais daiktais – auskarais ar šalia esančiais krabais – sugeba suktis iš padėties yra smagu, ypač žinant tai, jog mergina turi vos kelis galimus išėjimus ir ji gali atlikti tik protingus sprendimus.
Ir nors trilerio prasme „Sekluma“ atlieka daug protingų ėjimų, filmas vis tiek neišvengia daugiau ar mažiau banalių tokio tipo juostų klišių. Viena jų, kaip buvo ir „Marsietyje“ (ir, kažkuria prasme, ir „Kambaryje), yra tai, kad veikėja kažkokiu būdu atranda kamerą, į kurią gali pasakoti savo mintis, nors šiaip tiesiog garsiai sako viską, ką ekrane mato žiūrovai. Toks triukas yra neįtikėtinai banalus ir nusibodęs, filmui nepridedantis nieko apčiuopiamo, tik leidžiantis pakalbėti B. Lively.
Apskritai „Sekluma“ nuostabiai veiktų kaip filmas be jokio dialogo. Tai yra rizika, kurios „Sony“ studija nebūtų apsiėmusi, ir visgi J. Collet-Serra yra pakankamai talentingas režisierius, kad trileryje protingai vestų žiūrovus ir domintų juos vaizdais, ne iš niekur nieko atsiradusiais dialogais. Žiūrovai puikiai mato, kad rykliui nepatinka medūzos, ir visgi B. Lively tai turi pasakyti garsiai, tarytum žiūrovai neturėtų ilgiau nei penkias minutes siekiančios atminties.
Dialogai filme turi šiokią tokią funkciją, nors ji „Seklumai“ yra absoliučiai nereikalinga. Filmas bando mums papasakoti kažką apie Nensės šeimą, jos santykį su seserimi ir tėvais, ką turbūt galima įgyvendinti sėkmingai. Visgi filmas to nepadaro ir kalbėjimas apie šeimą galiausiai lieka tik beprasmišku būdu sukurti kažkokį emocinį pagrindą ten, kur jo nereikia.
Sporto filmuose šeimos istorijos būna visai vykusios: veikėjui reikia motyvacijos ir jis ją randa tėvo žodžiuose ar sesers ligoje. Čia pagrindinė veikėja privalo pasprukti nuo padaro, kuris ją tuoj pat nužudys. Joks žmogus nepasakys, kad noras gyventi yra nepakankama motyvacija B. Lively herojei. Vietoje to „Sekluma“ žiūrovams duoda kelis tragiškai parašytus pokalbius tarp Nensės ir jos šeimos, kas nepadeda niekam.
Bendrai „Seklumos“ kokybei tai pakenkia mažai. Filmas, kuriame B. Lively dar kartą įrodo galinti padoriai suvaidinti tragedijos kamuojamą moterį, galiausiai atsiriboja nuo banalaus emocinio pagrindo ir sukuria tokią smagią pabaigą, kad visos negandos kaipmat pasimiršta. „Sekluma“ nepakeis kino, nesumuš rekordų ir netaps naujaisiais „Nasrais“. Ir visgi matyti juostą, kuri remiasi tik į protingus veikėjus, yra atgaiva, kuri kino teatrus turėtų aplankyti kur kas dažniau.
Filmo anonsas:
